Anąkart atsisveikindamos su Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene pasilinkėjom viena kitai iki soties prisigerti rugsėjo vakaro spindesio – svaiginančio ir šiek tiek desperatiško. Kaip sako Elena, „lyg saulė paskutinius pinigus tėkštų ant stalo“. Dėl šio unikalaus gebėjimo ne tik tapytojiškai mėgautis aplinkos šviesa, bet ir taikliai įvardyti, kilo noras pakalbinti menininkę.
Šiandien viskas kitaip. Dangus balkšvas ir tas vėjas jau verčia gūžtis. Menininkės studijoje Šančiuose pasitinka Virginia Woolf – mėlynpirštinėje rankoje koketiškai laikydama cigaretę.
– Ar pažinai? – klausia Elena. Man linktelėjus tęsia: – Tiesiog turėjau nutapyti, man labai svarbu. Nuostabi rašytoja. Tos mėlynos pirštinės – jų spalva, kaip sufražisčių kojinių. Nežinau, ar rūkė paprastas cigaretes. Ar tas elegantiškas su kandikliu. Čia apie laisvę. Tai ko gi jums reikia, gerbiamoji?
Primenu, kad lyg planavom paplepėti apie spalvas, bet pati jaučiu, kaip nesinori atsineštos temos padaryt svarbesne už visa tai, ką sekmadienio popietė gali pasiūlyti pati savaime. Ypač jei leidi ją tapytojo kūrybinėje šventovėje.
– Ach, kurį laiką negalėjau čia patekti, spyna užsikirto. Kažkas nutarė manęs neįsileisti į vidų. Čia yra visas mano chaosas. Bet man gal patinka, kai jis labiau kontroliuojamas. Pasiilgstu ir tvarkos.
Apsidairius – iš tiesų – tiršta. Daikteliai, rakandai, artefaktai, surikiuoti ar netyčiom sukritę į persipinančius natiurmortus. Knibžda gausybė istorijų, personažų, scenovaizdžių. Įmanomos visos laiko linijos, taip pat ir alternatyvios. Elena – šios visatos režisierė, bet drauge šis pasaulis – neišsenkantis jos įkvėpimo šaltinis.
Ant stalo – vaikiški buvusių mokinių piešiniai.
– Kiek drąsos tos rankos geste buvo, kaip taikliai įtupdyta kiekviena spalvinė dėmė, – paima vieną Elena. – Labai talentinga mergaitė buvo. Įsivaizduoji, dabar muzikinio teatro solistė. Sakiau jai, kad turiu jos piešinių. Tiesiog laikau po ranka – jie tiek džiaugsmo suteikia.
Studijoje mažiausiai dvi poros puošnių damų batelių. Abiejų kilmė gal nėra svarbi, telieka anonimiška, bet rafinuotos jų formos ar beveik fluorescensinės spalvos žadina fantaziją. Panašu, kad jie yra tikri tapytojos fetišo objektai bei tobuli modeliai tapybai.
– Šie ryškūs rožiniai jau gerai atidirbo. Nusivežiau į plenerą, kažkaip kilo noras juos ir nutapyt. Per atidarymą prieina vyriškis ir sako: „Norėčiau pirkti jūsų batus.“ Sutrikau sekundėlę, bet po to išsiaiškinom, kad neketina man jų nuo kojų nuauti. Tiesiog paveikslo nori, – kvatojasi Elena. – Esu įsitikinusi – juos dar tapysiu. O va šios oranžinės smailianosės basutės – kokio puikumo. Galvoju, kaip šeštadienio vakarą keliauja jais avinčioji šlifuoti gatvių. Mandagiai nedidelė, bet kokia aštri pakulnė – argi ne puikūs?
Atpažįstu ir žaislinį geltoną ančiuką. Paveiksle jis ryškus iki skausmo.
– A… šis. Spalva paveiksle – jo skleidžiamo garso įkyrumo išraiška. Kai nusipirkau, pasodinau ant šaldytuvo – neapsikentę namiškiai liepė išnešti. Jis yra įkyrus ir fainas. Pasiilgsti ir greitai užknisa. Taip ir su žmonėm. Kiti visai be skonio. O va jis – senas mano draugelis.
Akimirksnį surimtėjusi šeimininkė gestu pakviečia prisėsti ant sofutės.
– Apie spalvą galima įvairiai – skirtinguose kontekstuose, simboliškai. Kaip ir muzikoje – yra ir klasikinė harmoninga dermė, ir disonansai, o tapyboje yra spalvos iš gamtos ir sintetinės – šios išreiškia ekranų švytėjimą, visokius neonus. Negali atskirti spalvos nuo šviesos, paviršiaus tekstūros ir konteksto. Negali kontempliuoti vien spalvos. Na, gal žodiškai: ach, geltona. Tik fonetinis skambesys. Šviesa yra terpė, kur spalva skleidžiasi ir kinta, jei tai pastebi – viskas daug įdomiau pasidaro. Impresionistai tuos fokusus pradėjo daryti.
Nori, parodysiu tokį bjaurų paveikslą? Ypatingo įkyrumo. To ir siekiau, – ištraukia didelį skaudžiai rožinį paveikslą nusėtą kontrastingomis juodomis dėmėmis.
– Kodėl jis toks atsirado?
– Tema tokia – „Fake news“. Apie informaciją, plintančią kaip virusas. Jis kenksmingas tarsi radiacija. Toksiška spalva. Vizualinis sprendimas pasiskolintas iš mažo vabalo-kareivėlio – jo kvapo nuodingumą atspindi spalva. Vabzdžio raštas paveiksle virsta į kaukę. Maksimaliai įkyrus paveikslas. Kartais nebegaliu žiūrėt į jį ir manau, kad jau uždažysiu. Ne viskas turi išlikti. Kaip ir gyvenime, kol nepabandai, neįgyvendini idėjos – nežinai, ar ji gera. O kai pasitikrini – tada jau gali paleisti. Jei tik įsivaizduosi – dar ne viskas.
Greta atremtas visai kitoks – didelis, tamsiai žalias paveikslas, greičiausiai dar nebaigtas, bet ilgėliau pažiūrėjus – rodos, įkrisi.
– Dvi spalvos – matai, koks emocinis poveikis – žalios ir tos isteriškos rožinės? Čia yra žalia lenta. Vieta, kur viskas gali prasidėti. Dar vienas svarbus spalvos poveikio dėmuo yra jos kiekis. Kodėl žmonėms yra svarbi žalia? Iš gamtos, bet kodėl? Užsidažau drobę ir žiūriu, kaip veikia, – pasistatau ir mėginu pajusti. Dar subtilumai – kaip dengi dažą. Kuo ilgiau žiūri, tuo labiau jauti pulsaciją. O gal čia mūsų galvos taip veikia. Galbūt esame išsiilgę erdvės ir tvarkos, todėl ir norisi pabūti su šia susikurta tuštuma. Pirmiau buvau užtepusi geltonai. Bet ne ta spalva buvo. Dabar gerai. Laukiu, kas išnirs iš jo. O gal taip ir liks.
– Iš tiesų, kiek esu mačiusi jūsų kūrinių – ten dažniausiai kas nors vyksta. Vis išnyra – ofelijos, kafkos, narcizai, kino žvaigždės.
– Negaliu susilaikyti nuo istorijos. Atsiranda peizažas, o jame susikonstruoja naratyvas. Esu nutapiusi dailės mokyklos piešimo lentų seriją, šiuo metu Vilniaus rotušėje eksponuojama viena jų – su nutapytu baltu kvadratu, lyg piešti paruoštu lapu. Provokuoju žiūrovą, ten iš tiesų norisi kažką parašyti ar nupiešti. Įkvėpimas šiam darbui kilo prisiminus raštelį, vis kabantį ant vienos įstaigos durų: „Greitai būsiu.“ Jauti, kokia filosofija? Manęs dar nėra, bet tuoj jau būsiu, – šypsosi Elena.
– O ar spalvas racionaliai renkatės?
– Kartais racionaliai. Tiesa, kūrybos procese po to dažnai viskas persimaino. Spalva svarbi pačiai pradžiai, kaip būsenos atitikmuo, – nuo jos geriausia atsispirti. Tuomet svarstau, kodėl man šito šiandien reikia. Kam man šiandien ta žalia lenta? Pradedi analizuot tą žalią spalvą: būna biliardo stalo žalia, rašomojo stalo, lošimo stalo gelumbė, skiriasi jų atspalviai ir reikšmės. Sakytum, siejasi su gamta – lyg ramybė, nu(si)raminimas? O kaip tuomet baugi mokyklinės lentos žalia spalva? O dar kai ant jos atsiranda kreida… Patirtis moksleivio, kviečiamo prie lentos. Tai susiję su išgyvenimais ir būviais. Taip ir dailės mokyklos lenta – kur tapoma ir piešiama, – nepatyrusiems nieko nesakys, bet kitiems kels didžiulius jausmus. Juk tiek istorijų, asociacijų.
Čia vystosi Šančių detektyvai, urbanistinė poezija ir anekdotai.
– Jūsų paveikslų istorijos dažniausiai vystosi ne atviroje erdvėje, bet lyg ant plokštumos, sienos fone. Dažnai iki pusės dažytos tokia gal nelabai malonia, bet atpažįstama… įstaigų žalia?
– Taip taip. Panelė, nebūtinai žalia. Atseit, praktiška – dažydavo iki tam tikro aukščio aliejiniais, o aukščiau – kreida. Man siena fone yra ženkliškas dalykas – aš noriu uždaryti erdvę – viskas atsimuša į plokštumą, objektas sugautas ir prisegtas.
– Ar būna negražių spalvų?
– Aišku. Bet viskas santykinai – visad, kad graži išryškėtų, turi būt šalia negražios. Užėjau kartą pas šviesios atminties Jūratį Zalensą į dirbtuvę, jis man medinę geldą padovanojo ir sako: „Žiūrėk, iškraustėm mamos dirbtuvę ir va čia visas maišas negražių spalvų dažų. Jei nori – imk. Gal reikia? Tu gi visokius naudoji.“
– Kas tos negražios?
– Tamsi žalia, ruda. Okist chroma. Juoda. Vat tokios. Bet daugiausia tamsiai žalios. Šviesus žalias kobaltas – gi graži. Gal kaip viridonkė. Žodžiu, Jūratis man atidavė visą „Maximos“ maišą negražių spalvų.
– Bet jos neprapuolė?
– Tikrai ne. Visas sunaudojau. Labai gerai iš jų mėšlo ar raugintų agurkų spalvą pasidaryt. Kaip puikiai šalia jų suspindi visokios skaidrios rausvos ir kitos „gražios“. „Įstaigų žalia“, – šypsosi dėl mano „išradimo“ Elena. – Spalvų pavadinimai labai įdomūs. Esu girdėjusi A. Kuro su E. Cukermanu diskusiją parodoje – jie prisiminę kariuomenės laikus bandė apibrėžti tankų žalią. Beje, tau neturi patikti spalvos, kurias naudoji. Jos yra išraiškos priemonė. Berods, Matisseʼas yra sakęs, kad galima sukelti poreikį spalvai – pavyzdžiui, naudojant šaltas mėlynas, pradeda norėtis šiltos. O jos nėra. Kai paveiksle visiškas spalvinis balansas – tai lyg ir komfortas. Bet gal tuomet nebėra klausimų, problemos. Nebeįdomu.
Išsiruošiame paklajoti Šančių gatvelėmis, Nemuno link. Ir, kaip Elena sakė, „nori nenori čia vaikštai ir atrandi dalykų“. Visai kaip jos paveiksluose – rusvose monochromiškose pilkumose suspindi smaragdinės garažo durys, langų apvadai, daiktelių instaliacijos rikiuojasi ant palangių.
– Spalva čia išlenda netikėtai – kai žmogui prireikia akcento. Man patinka, tokie netikėti deriniai, kai nėra nušlifuoto dizaino, kiekvienas erdvę formuoja savaip. Čia vystosi Šančių detektyvai, urbanistinė poezija ir anekdotai.
Palei Nemuną vėjuota ir netikėtai šviesu.
– Saulė rudenį žemai, kaip teatro prožektorius. Ir jau kai pasirodo, tai plyksteli. Ta šviesa – tartum žmogui nusišypsojus – netikėtai balti dantys. Tie amerikoniški porcelianiniai, – juokiasi Elena.
– Ar liūdnėja gyvenimas temstant, atslenkant žiemai?
– Ne. Nėr taip, kad linksmėtų, bet ir neliūdna. Viskas priklauso nuo to, kuo užsiimi, kaip pasineri į dalykus. Man labiau disonuoja vasariškas džiugesys – su juo kartais vidus nesuspėja. Išlendi lauk kaip bulvės daigas iš rūsio. Bet prisiveju vasarą ir būna gerai. Labiausiai mėgstu rugpjūčio pabaigą ir rugsėjo pradžią. O šiemet išvis buvo dovana. Ir dabar dar. Vaje, kaip čia gražu. Jau dvidešimt metų čia ateinu. Paupyje kaifas su Leila – atsegu nuo pavadėlio ir ji lekia kaip arklys – ir tai gėris. Varnos. Napoleono kepurė. Čia gera net žiemą. Ateinu tokiu paros metu, kai čia nėra žmonių. Šuo bėga į vandenį baidyti ančių, visiškas kaifas.
(Laisvė, turbūt šypteltų mėlynpirštinė Virginia Woolf, likusi studijoje.)
