Rugsėjį vaikštinėdama po vagonų remonto cechą Šančiuose, į kurį Kauno modernaus meno fondas trumpam buvo suvežęs grupės „Angis“ ir mokinių kūrybą, pamaniau, kad būtų įdomu apsilankyti Eimučio Markūno studijoje. Tiksliau, mintis kilo pritūpus prie jo instaliacijos „Išeinantys / Ateinantys“, bandant suprasti, kiek kilogramų miltų išbarstyta ją kuriant.
Susitikimo diena buvo saulėta. Karą įsiūbavusių „Hamas“ atakų Izraelyje ir Eimučio kolegos, mano dėstytojo, grupės „Angis“ nario Kęstučio Lupeikio staigios mirties išvakarės. Minėtos parodos pavadinimas – „Nerimo laikas“ – pernakt tapo save išpildančia pranašyste. Bet pirmąjį, vaiskų, vis dar šiltą spalio penktadienį mes viso to dar nežinojome.
Už klinikų prieš gerus trejetą, jau beveik ir ketvertą dešimtmečių nebuvo nieko, ir būtent tokiose niekieno žemėse dailininkams leisdavo statyti savo studijas, tik liepė kooperuotis. Net suteikdavo beprocentes paskolas. Eimučiui architektas suprojektavo šešių metrų aukščio lubas – visgi vitražistas. „Ties keturiais metrais statybininkams sakiau: stop, daugiau nieko nedarom.“ Kol vyko statybos, menininkas toliau darbavosi nuomojamoje studijoje Šiaulių gatvėje. Name, kuris kine buvo virtęs „Amerikos“ viešbučiu.
Jau gerokai įgyventose dirbtuvėse stovi molbertas, įsigytas dar studijų institute metais. Sienos nusluoksniuotos parodų plakatais, nusagstytos nedidelio formato meno kūriniais. Yra vienas rožinis, kaip šeimininkas sako, „matisiškas“, dar iš tų laikų, kai jis mokėsi tuometėje keturmetėje dailės mokykloje. Į ją penktoką atvedė tėvai, nes pažymių knygelėje puikavosi dvejetai iš drausmės. Po aštuntos klasės – egzaminai į stepžukį. Nors čia mokėsi stiklo specialybės, su bičiuliais, kad ir tuo pačiu Jonu Gasiūnu, jau buvo ėmęs tapyti ir net rengti parodas: „Susibėgom kaip vilkai ir pradėjom.“ Iki grupės „Angis“ atsiradimo buvo likę dar beveik du dešimtmečiai. Technikumo valdžia į mokinių tapymus žiūrėjo pro pirštus, nors nerimavo, kad jaunuoliai turi per daug laisvo laiko.
„Nuo penktos klasės kaip prasidėjo ta kelionė, taip iki šiol vis dar tęsiasi“, – skaičiuoja menininkas, kurį sunku būtų įsprausti į vieną barą, ir jis pats tam nieku gyvu nepasirašytų. Tapyba buvo ir yra visada, o stiklas mutavo į vitražą. Nors po dviejų kursų institute Eimutis norėjo pereiti į tapybą, Povilas Ričardas Vaitiekūnas sustabdė: turėsi amatą, o tapyti galėsi bet kada. Beje, į monumentaliąją dailę kaunietis įstojo pirmu numeriu, kas tais laikais buvo ne visiems tikėta, juk nemaža dalis vietų dailės institute buvo atiduodamos valdžios atstovų atžaloms. Fotografija, videomenas, performansas šiam kūrėjui taip pat artimi. Kaip ir aliuminio lakštai, OSB plokštės, niekam nebereikalingi dažai, grafitas.
Baigęs institutą Eimutis grįžo į Kauną, nors paskyrimas grėsė į Mažeikius, į naują dailės mokyklą. Visgi žmona Liucija jau buvo baigusi fotografiją ir dirbo Kaune, tad jaunos šeimos niekas neskyrė. Netrokšdamas tarnauti sovietinėje armijoje jaunas vyras įsidarbino mokykloje Kačerginėje – čia vaikus (tarp jų – Romą Zamolskį) mokė braižybos. Tik vieną dieną per savaitę, kitomis skubėdavo į jau minėtą „Amerikos“ viešbutį. Mokytojo alga buvo simbolinė, bet prasidėjo vitražų užsakymai. Šio autoriaus kūriniai buvo arba tebėra Zoknių oro uoste, banke Marijampolėje, buvusiame „Jiesios“ fabrike, o dabar – spaustuvėje ir Jėzuitų gimnazijoje Kaune, bažnyčiose Zarasuose ir Ežerėlyje. Šilutėje tikrai nebėra, bet tenykštis kūrinys taip patiko miestą lankiusiems vokiečiams, kad jie lietuvaitį pasikvietė kurti Emericho miesto bažnyčiai.
Prieš imdamiesi spalvų, pirmiausia išsiaiškinome šį tą daugiau apie mano apžiūrėtą instaliaciją: balti miltai joje trypiami juodais kaliošais, kurie it kažkam paliepus visi žiūri į vieną pusę. 2006-aisiais, kai instaliacija Kauno mėsos fabrike įrengta pirmąkart, rodėsi, kad jie jau su visam išeina. „Išeinantys / Ateinantys“ demonstruoti ir Drezdene, tose pačiose skerdyklose, kurias aprašė ten tarnavęs Kurtas Vonnegutas. Ir Katovicuose, ir Pietų Prancūzijoje, kur atidaryta gegužės 9-ąją.
„Anksčiau buvau spalvingesnis. O dabar viskas juodai balta“, – šypsosi Eimutis, nors matau po stalu marguojančius dažų kibirus. Violetinė – kas tai per pasirinkimas? Čia prisimename akciją „Miesto spalvinis kodas“. 2019-aisiais jos metu nutapytus paveikslus kartu su fotomenininko Remigijaus Treigio darbais galėjote išvysti Kauno fotografijos galerijoje. Čia esminį vaidmenį atlieka statybinių medžiagų parduotuvių dažų skyriai, kur galima pigiau įsigyti sumaišytų, bet klientams dėl įvairių priežasčių netikusių atspalvių dažų.
„Jei ne aš, tokie dažai pastovėtų ir būtų išpilti, o aš juos panaudoju savo darbams. Taip save išreiški ir kartu utilizuoji dažą. Jie pigesni, bet tai ir tam tikra paieška – kokias spalvas renkasi kauniečiai, kuo dabar žmonės kvėpuoja? Paletė, iš kurios galėjau rinktis, pati apie save kalba“, – dėsto menininkas, teigiantis, kad šiame projekte galutinio taško dar nepadėjo, kaip ir visuose kituose. Tuomet kviečia apžiūrėti ką tik iš Barselonos parkeliavusius susuktus aliuminio lakštus.
Ši istorijos dalis taip pat susijusi su statybinių medžiagų parduotuvėmis – įsivaizduokite, lyja, o naujose dirbtuvėse stogo dar nėra. „Sakė, tu durnas, užsidenk stogą, bet aš negalėjau, turėjau tapyti ant to aliuminio, tai dariau Šiaulių gatvėje. Po to čia tas stogas atsirado, bet skardos vis tiek liko. O prasidėjo viskas nuo tarkų: „Buityje“ prie stoties pirkdavau tokias mažytes, su mediniu rėmu, tiesiog patiko medžiaga – žiūriu, bėga dažas, reikia su tuo kovoti. O paskui prisireikė didinti formatus, taip parduotuvėje atkreipiau dėmesį į aliuminio lakštus. Šančiuose galėjot matyti mano darbą ant skardos, tuomet chebra sakė, dažai nutrupės, bet jis jau trijų dešimtmečių senumo.“
„O kaip jus užvaldė juoda?“ – domiuosi. „Ieškojau visokių variantų. Susikūriau unikalią technologiją, kuriu grafitu. Jau prisitapiau visko ir tapo neįdomu save kartoti ar ieškoti, ko niekada nerasiu. Nauja medžiaga, nauja patirtis, naujas mąstymo būdas atneša ir idėjinę įkrovą.“ Eimutis pabrėžia, kad grafitas – ne juodas. Jis pilkas, sidabriškai švyti, net rožinės gali įžvelgti. Miesto juoda, tvyranti paveiksluose – tai ir chaosas, ir iš jo išnyrantys sutikti, nesutikti, pamatyti, o gal tik susapnuoti veikėjai.
Paklaustas, ar jaučiasi Kauno dailininkų bendruomenės nariu, purto galvą. „Jau atitrūkau. Jie ten Šančiuose, ir galerija dabar „Drobėje“, lipk ten į trečią aukštą, tįsk darbus“, – šypsosi prisiminęs, kad taip ir nesudalyvavo neseniai vykusioje juodą ir baltą spalvas tyrinėjusioje parodoje. Pasitikslinus, ar personalinės parodos svarbiau, sako nebežinąs, kas dabar svarbu. Bet patikina, kad, pavyzdžiui, išsiųsti darbus į Vokietiją, iš kurios jie nebegrįžta, prasmingiau ir smagiau, nei nuvežti į vietos galeriją ir vėl parsivežti.
Ilgėjančias pauzes užpildo vaiski Briano Eno muzika. Už tapytojo nugaros matau vinilų lentynėlę. Išsiaiškiname, kad vaikštome į tą pačią plokštelių parduotuvę Kęstučio gatvėje, pas Česlovą. Naujausias Eimučio pirkinys – „Sigur Rós“ albumas.
Įdomu, kaip toks individualistas jau keturiasdešimt metų dirba pedagoginį darbą. „Čia kiti dalykai“, – aiškina dabar A. Martinaičio dailės mokykloje ir VDA KF dirbantis kaunietis. Jis pabrėžia niekada su auklėtiniais nesielgęs „kazarminiu“ principu, nors tai kainuoja daug sveikatos ir jėgų. Visgi svarbu prasiblaškyti – negi sėdėsi visą laiką studijoje. Bet gal ir vidinę jaunystę palaiko? „Maybe! Mes kaip vampyrai…“
Tad kokia ta Eimučio Markūno ir kolegų (nemažai „Angies“ grupės narių dirbo ar dirba pedagoginį darbą) ugdoma menininkų karta? „Gabūs ateina. Nors visokių buvo ir yra, nesiimu reziumuoti. Svarbiausia man išmokyti būti menininku, pamatyt, ką tu nori matyt, daryt tą, ką tu nori, o ne kažkuo vadovautis. Mūsų laikais buvo kitaip. Bendravimas su profesoriais buvo per distanciją. Kaip mes dabar žaidžiam, tai jokiais būdais nebuvo įsivaizduojama, į vieną parodą pakliūti nebuvo įmanoma. Aišku, kai toli nuo mokytojo nepabėgi, išeina copy paste – tai problema. Yra nemažai tokių. Pats bėgau nuo savo mokytojo vitražisto Algimanto Stoškaus, nes daug kam tuo ir pasibaigdavo – Stoškaus mokinys… Sąmoningai stengiausi iš po tos rankos išlįsti ir eiti kitais keliais“, – teigia menininkas ir priduria, kad reikia būti kiek įmanoma nuoširdesniam.
„Neturiu jokių planų, bet reikia dirbti“, – mesteli paklaustas, ką veiks artimiausiu metu, bet apsisukęs jau kviečia į Kauno valstybinę filharmoniją. Čia lapkričio 9 dieną jis pasirodys su būgnininku Arvydu Joffe. „Audiovizualinis performansas „Tyla ir triukšmas“ – tarpdisciplininis projektas, apimantis garso ir tapybos improvizacijos priešpriešą bei sąveiką“, – skelbia anotacija (renginys, liudininkų teigimu, buvo fantastiškas, – aut. past.). Kitąmet – sostinė, apžvalginė paroda Vilniaus rotušėje liepos 30-ąją. Štai tau ir „neturiu planų“. Pakeliui ir monografija. Reikia sulaukti ir Lietuvos kultūros tarybos šaukimo rezultatų.
„Bet aš nebenoriu gaminti kažko daug. Gūdus tas pasaulis pasidaręs nuo visko. Kas iš to, kai dirbi iš reflekso, iš egoizmo, nes būtinai reikia? Kas gi iš to? Nebent jaunų maksimalizmą gali suprasti. Pagaunu save, kad derėtų mažiau, bet geriau“, – šeimininkas mintį tęsia vesdamasis žemyn.
Pusrūsyje yra dar vienos dirbtuvės – vitražo. O čia visko daug daug: vieta pas Eimutį ateinančiam meistrui, erdvė instaliacijoms, žmonos projektai, montažiniai stalai, mersedesu vadinama krosnis. Prie sienos suštabeliuoti netoliese buvusioje dažykloje rasti automobilių kapotai, ant kurių irgi patapyta.
Į langą atremti spalvų pavyzdžiai – visą skalę, išskyrus raudoną, jis darosi pats, švino krištolo pagrindu. „Ant bespalvio stiklo užneši spalvą, ir viskas“, – skamba, lyg tai būtų taip paprasta, kaip sviestą ant duonos užsitepti, nors jau po kelių akimirkų profesinis slengas man užgula ausis ir nieko nebesuprantu. Vienas naujausių čia gimusių kūrinių – vitražinis objektas, vartai Švč. Sakramento bažnyčiai, kurių dar niekas nematė, nes bažnyčia vis tvarkoma.
Išlydėdamas Eimutis juokiasi, kad tai nuo dirbtuvėje tvyrančio švino jam taip gerai auga plaukai. „Kobalto po šaukštą kasdien suvalgykite, ir jums augs.“ Nors, žinoma, yra specialūs respiratoriai, bet dulkelės patenka ir pro juos, ypač kai prie vieno vitražo tenka paplušėti mėnesiais. Kai pasidaro saldu, vadinasi, dozė glazūros jau organizme. Jaunoji vitražistų karta, sako, linkę į bešvines glazūras ir kitus mažiau pavojingus dalykus. Bet Eimutis naudoja savo išdirbtą, gal net kiek viduramžišką technologiją, turi net kartoteką, kur viskas detaliai surašyta, kaip norimą atspalvį pasiruošti, – kaip vaistinėje.
Grįžtant prie šukuosenos, iš tiesų visose matytose fotografijose Eimutis Markūnas yra ilgaplaukis. 1972-ųjų gegužę susideginus Kalantai, vykstant protestams, dailioškėje jiems sakė: „Tik neikit.“ Žinoma, įvyko priešingai. Sutiktas gerokai galingesnis priešininkas metė: ach tu, bitlas… Po tokios konfrontacijos penktokas sau pasakė, kad kol plaukai augs, tol augins.
