Spalvingi būna ir miestai, ir pačių miestiečių gyvenimai. Reginos Žukauskienės istorija tokia atrodo ne tik dėl to, kad dalį karjeros ji paskyrė fasadų atspalviams bei tonams tirti. Architektė, politikė, visuomenininkė, įvairių bendruomenių aktyvistė, gyvūnų mylėtoja, baldų projektuotoja, o svarbiausia mums – polichromijos tyrimų specialistė, sukaupusi daugiau nei 40 metų patirties žymiausiuose Kauno, o ir visos Lietuvos, pastatuose.
Būta ir tamsių spalvų
Reginos gyvenimo pradžia tilptų monochrominėje Sibiro paletėje: kaip jau ne vienas ypatingas šiame žurnale kalbintas žmogus, ji gimė tremtinių šeimoje, Irkutsko srityje, Usolsko rajone, prie Baikalo ežero. „Tėvas buvo nuteistas 25 metams kalėjimo. Ilgiausiai dirbo šachtose Magadane. Ten ir traumą patyrė, jam buvo sutrinta koja. Po Stalino mirties perteistas, leista grįžti, nors išteisintas taip ir nebuvo. Neva tėvynės išdavikas, perversmo organizatorius“, – pasakoja architektė.
Grįžusi ji tikrai neplanavo studijuoti architektūros ar dirbti su paveldu. Jos aistros buvo istorija, žurnalistika. Vis dėlto gyvenimas nuvedė į Vilniaus statybos technikumą, kurį baigusi iškart gavo paskyrimą į Paminklų konservavimo institutą. „Mane puikiai paruošė – tuo metu tai buvo viena stipriausių tos srities įstaigų visoje TSRS. Mokiausi gerai, visas praktikas atlikau Paminklų konservavimo institute, diplominio vadovė Alina Samukienė buvo iš ten, tai ir aš ten pradėjau dirbti, nepaprastai geroje aplinkoje“, – tęsia R. Žukauskienė.
Eini su vilnonėmis kojinėmis, su kažkokiais keistais vyriškais batais, apsirengęs tris megztinius ir dar nežinia kokią darbinę striukę, kepurę.
Pirmasis pašnekovės darbas – Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia, jos laiptai. Vėliau ir Vilniaus šv. arkangelo Rapolo vienuolyno pastatas, kuriame teko suprojektuoti langų grotas. Tada Trakų medinės architektūros išklotinių rengimas, apmatavimai, polichromijos tyrimai. Taip įsibėgėjo net 42 metus trukusi karjera.
Biografijoje – žymiausi Kauno objektai
Po poros metų darbo sostinėje Regina Žukauskienė tapo meilės emigrante ir atvyko į Kauną. Kadangi dirbo puikiai, veiklos ilgai ieškoti nereikėjo. Buvo perkelta į Paminklų konservavimo instituto Kauno skyrių, kuris tuo metu veikė dab. Raguvos gatvėje. „Pirmieji mano darbai Kaune buvo Valstybinis muzikinis teatras bei vadinamieji 13-14-15 kvartalai, kur dabar Muitinės g. įsikūrę VDU, VDA ir VU KF. Teko dalyvauti ir senamiesčio restauracijos projekte, dirbti su grandais. Tuomet daug patirties sukaupti padėjo ir tai, kad šalia instituto buvo gamybininkų bei restauratorių dirbtuvės. Viską galėdavome iškart aptarti, ieškoti sprendinių, dalintis patirtimi“, – prisimena Regina.
Pašnekovė pabrėžia, kad ten užsimezgė ypač svarbi profesinė draugystė: institute ji pradėjo ir beveik 40 metų dirbo, tarėsi, diskutavo ir sprendimų Kaune ieškojo su kolege, architekte Indra Adamonyte.
Profesinis archyvas Reginos namuose užima daug erdvės. Čia nugulė rankraščiai, tyrimų ataskaitos ir programos, per kelis dešimtmečius atlikti projektai. Tarp jų Lapino namas Nepriklausomybės aikštėje, tuometinis Vilniaus bankas Maironio gatvėje ir daugybė kitų.
Kaip ypač įsimintiną darbą tyrėja prisimena Kauno tvirtovės komendanto rūmus, kuriuose šiuo metu veikia Lietuvos karinės aviacijos administracija: „Nesumeluosiu, viename objekte pradirbome net 25 metus. Tyrėme viską: nuo fasadų iki vidaus dekoro, langų, grindų, durų. Radome daug autentikos, kurios visai nesitikėjome rasti, net secesijos stilių primenančių detalių. Polichromijos tyrimas yra sunkus, ilgas ir kruopštumo reikalaujantis darbas, kurį atlikti gali tikrai ne kiekvienas.“
Tai kas ta polichromija?
Jei trumpai, polichromija graikiškai reiškia daugiaspalviškumą. „Viena iš tvarkybos rūšių yra tyrimai. Jie būna architektūriniai, menotyriniai, istoriniai, o būna ir polichrominiai. Šie yra susiję su spalvomis, tapyba, dažymais – tiek pastatų, tiek atskirų elementų, detalių, siužetinės tapybos; gali būti ir interjere, ir eksterjere. Mūsų tikslas – atrasti pirmines, originalias spalvas, pasiūlyti labiausiai jas atitinkančius derinius“, – paaiškina specialistė.
Pašnekovė principinga: ateini į objektą ir išeini atlikęs darbą, tavęs kaip autoriaus nėra, nepalieki savo žymių. Privaloma įsiklausyti į kontekstą, atsižvelgti į autentiką, įsigilinti. Darai ne tai, kas tau gražu, ne tai, ko pats nori, bet tai, kas reikalinga tam pastatui, visumai atstatyti. Jos nuomone, visi smulkūs invaziniai pakeitimai dažniausiai įneša destrukciją. Suvaldyti visumai reikia profesinio talento.
Prieš pradedant darbus visuomet reikia perskaityti apie objektą viską, ką įmanoma rasti. Istorinius tyrimus, archyvinę medžiagą, ankstesnius kolegų darbus. Kai ieškai to, kas paslėpta, gali padėti kiekviena detalė.
„Pojūtis atsiranda ne po kelerių metų, bet po kelių dešimtmečių. Tik tada jau žinai, kurioje vietoje ką gali rasti: gal kur po palange, vidiniam karnizo kampe, gal po balkonu, kur neužlyja. Tam reikalinga ilgametė architektūros tyrinėjimų patirtis“, – tęsia R. Žukauskienė.
Dirba ne laboratorijose
Visuomet maniau, kad šie tyrimai atliekami laboratorijose: surenkami mėginiai, baltais chalatais apsirengę tyrėjai deda mėginius į specialius prietaisus ir galiausiai išlenda čekutis, kuris atsako į visus rūpimus klausimus. Deja, klydau.
„Neretai tiriame senus apleistus pastatus, ištisus mėnesius praleidžiame šaltyje, drėgmėje, prie pelėsio, ypač dažnai dirbame dideliame aukštyje, ant pastolių. Kartais zondažus, t. y. mėginius, paimti sudėtinga, todėl valandas su medicininiu skalpeliu praleidi iškeltomis rankomis prie bažnyčios skliauto, stogo, lauke“, – atvirauja ilgametė polichromijos ekspertė.
Polichromijos tyrimai dažnai padeda nustatyti pastato pakeitimų raidą. Tarkim, ant rekonstruoto pastato galima rasti tik 2–3 sluoksnius, bet yra ir tokių objektų, kur randi keliolika sluoksnių bei keliasdešimt skirtingų spalvų. Tokiu atveju pirmines spalvas dažniausiai nustatyti padės ne laboratorija, o kruopštumas, dažymo technikų išmanymas bei gebėjimas atskirti dažų sluoksnius.
Kiekvieną tiriamo ploto sluoksnį reikia nuimti atskirai, medicininiu skalpeliu. Pastabi polichromijos tyrėjo akis ne tik atskiria, kokiais dažais buvo dažyta, bet pakitimus gali susieti ir su istoriniais įvykiais, pavyzdžiui, jeigu tarp dažų sluoksnių randamas plonytis suodžių sluoksnis.
„Mėginius mes nuimame vietoje, ant pastolių, šaltyje. Net du fortus Kaune tyrėme žiemą. Eini su vilnonėmis kojinėmis, su kažkokiais keistais vyriškais batais, apsirengęs tris megztinius ir dar nežinia kokią darbinę striukę, kepurę. Turi būti smalsus žmogus.“
Deja, bet net profesionalūs tyrėjai bei ekspertai ne visuomet gali tiksliai atsakyti, kaip atrodė vienas ar kitas miesto pastatas, kokia buvo jo fasadų plokštumų ir detalių spalva, interjero spalvinė gama ir dekoro elementai.
„Daugiausia tokių objektų yra čia, senamiestyje. Kuo daugiau šeimininkų, tuo mažesnė tikimybė, kad ką nors rasime. Kiekvienas nori remontuoti, persitvarkyti, keisti originalią išvaizdą, kartais ir kapitaliai. Neigiamą įtaką daro ir drėgmė, druskos“, – sako Regina.
Miesto paletė nuolat keičiasi
Rengdamasis šio mėnesio temai, ieškodamas polichromijos specialistų, ne sykį išgirdau, kad tiksliai nustatyti spalvinę miesto raidą – itin sudėtinga. Tam būtų reikalinga išsami akademinė analizė, ilgas darbas su daugybe tyrimų ataskaitų. Tą patvirtina ir mano pašnekovė, tačiau vis tiek bandome nustatyti bent apytikslę Kauno spalvinę raidą.
„Kaune ilgą laiką buvo mažai mūrinių pastatų, vyravo medinė statyba, tačiau bene originaliausias vaizdas ir yra tai, ką turime senamiestyje, – raudonų plytų mūras. Turbūt šią spalvą galime laikyti šio miesto tradicine, išlikusia ir dalyje Kauno tvirtovės pastatų“, – teigia Regina Žukauskienė.
Anksčiau viskas priklausė nuo to, kokios medžiagos buvo prieinamos. Užsienyje dažnai galime pamatyti tamsesnių atspalvių, kur daugiau naudota akmens masė. Arba kaip tik šviesesnių, kur daugiau randama dolomitinių uolienų. Lietuvoje turėjome ir tebeturime daug molio, todėl nenuostabu, kad esame įpratę prie raudonų plytų mūrų, čerpinių stogų.
Tarpukariu beveik visi fasadai buvo dažomi viena spalva, neryškinant detalių.
Vėliau radosi tinkuotas mūras. Iš Maskvos ir Peterburgo į Kauną, kartu su carine okupacija, rusifikacija, architektais ir kitais meistrais, atkeliavo klasicizmas ir istorizmas. Fasadus pradėjo puošti ne tik spalvos, bet ir karnizai, piliastrai, kapiteliai.
„Gubernijos laikotarpiu pradeda keistis ir miesto spalvinė gama: ypač išryškėja įvairūs geltoni tonai, jų buvo daugiausia. Įvairios gelsvos spalvos, rusvi, gelsvai rusvi arba pilki atspalviai. Tai buvo paprasti kalkiniai dažai. Jie dengiasi plonai, lengvai maišosi pigmentas. Matyt, tokios dažymui skirtos medžiagos tuo metu buvo lengviausiai gaunamos mūsų kraštuose“, – sako specialistė.
Tarpukariu spalvų daugėja, bet paletė išliko panaši: „Dominavo žemės spalvos. Rusvos, gelsvos, nemažai šviesiai pilkų, tamsiai pilkų, vyšnių ar molio raudonos. Keletą objektų radome ir tamsiai žalios spalvos fasadu, primenančius sovietinę karinę uniformą. Labai retai būdavo išskirtos pastato detalės, ką mėgstame dabar. Tarpukariu beveik visi fasadai buvo dažomi viena spalva, neryškinant detalių.“
Na, o sovietų okupacijos metais miestas paryškėjo: vis dažniau sutinkamos intensyvios fasadų spalvos su išryškintomis, kontrastingomis detalėmis, pavyzdžiui, ochros, raudonos, oranžinės, mėlynos, juodai mėlynos spalvos plokštumos ir baltos detalės. Tik tie dažai dėl prastos kokybės labai greit nublukdavo ir pastatai atrodydavo lyg nuskalbti.
„Bet nebūtinai. Vienas įdomiausių tarybinio laikotarpio objektų, prie kurių teko dirbti, – architekto Vytauto Jurgio Dičiaus projektuotas buvusio Kauno politechniko instituto, dabar – KTU, studentų miestelis. Jis man paliko didžiausią įspūdį iš visos tirtos tarybinės architektūros. Nors ten yra tik dvi spalvos, juoda ir balta, polichromijos tyrimų procesai buvo labai sudėtingi“, – pokalbį baigia Regina Žukauskienė.
