Povilas Gadliauskas gimė Kaune, bet užaugo Skirsnemunėje – mažame miestelyje prie Nemuno, kuriame istorija gyva, kur tik pasuksi galvą, netgi žemyn. Šiandien archeologas dirba Kauno miesto muziejuje. Iki metų pabaigos KMM Kauno rotušėje galite aplankyti jo su kolege Lina Mikalkėnaite kuruotą parodą „Miesto atmintis: archeologai“ apie Mindaugo Bertašiaus ir Dainiaus Balčiūno archeologinius darbus, o aš nusprendžiau apie gyvenimo kelią pakamantinėti patį Povilą.
„Galima sakyti, kad mano santykis su archeologija užsimezgė dar vaikystėje. Mūsų šeimos sklypas Skirsnemunėje yra buvusioje turgaus aikštėje, tad sodindami daržą ar kasdami lysves dažnai rasdavome monetų. Man, šešerių ar septynerių metų vaikui, tai atrodė tiesiog blizgučiai, bet kartu lydėjo ir nuolatinis atradimo jausmas. Tėvai irgi buvo linkę kalbėti apie istoriją. Be to, pats kraštas su gilia praeitimi – Skirsnemunė buvo reikšminga kryžiuočių laikų forpostų vieta, kupina archeologinių objektų.
Vienas esminių įkvėpimų – šeimos pažintis su Vytautu Urbanavičiumi, garsiu Lietuvos archeologu, atradusiu dalį Katedros lobių, tyrinėjusiu Valdovų rūmus. Jis buvo mano senelio klasiokas. Kai man buvo keturiolika, Skirsnemunėje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir Urbanavičius. Mama liepė prie jo prieiti. Pribėgau ir pasakiau: „Dėde, noriu būti archeologu.“ Jis atsisukęs tarė: „Užtenka Lietuvoj ubagų.“ Tik vėliau supratau, kad tai buvo ne atstūmimas, o patikrinimas – ar tikrai esu pasiryžęs. Kai jau studijavau archeologiją, bendravome daug – vykdėme žvalgymus, dalinomės istorijomis, mus jungė bendra kilmė ir interesai.
Iš pradžių atsidūriau visai kitame kelyje – išvykau į Škotiją, Aberdyną, kur pusantrų metų studijavau ekonomiką ir finansus. Iš pradžių atrodė, kad sekasi, buvo įdomu, bet jau antrame kurse supratau – ne mano rogės. Grįžęs į Lietuvą, būdamas dvidešimties, dar kartą laikiau geografijos brandos egzaminą – tam, kad galėčiau stoti į archeologiją.
Iki studijų pradžios turėjau apie pusmetį laisvo laiko. Nusprendžiau pasitikrinti, ar tikrai noriu šio kelio. Susisiekiau su archeologu Vytautu Juškaičiu – taip pat iš mūsų krašto – ir prisijungiau prie jo komandos. Dirbome prie elektros linijos, tiesiamos į Lenkiją per Alytų. Sąlygos buvo sunkios: gyvenome vietoje, kartais miegodavome automobilyje, kepino 34 laipsnių karštis, o molį reikėjo tiesiogine prasme gliaudyti kaip plytas. Bet tas pusantro mėnesio manęs neatgrasė.
Įstojus prasidėjo praktikos. Pirmoji – Kernavėje. Ir ten ne tik fizinis darbas išbandė, bet ir dėstytojai stebėjo, kaip ištveri. Vėliau antrame kurse tyrinėjome unitų vienuolyno kriptą Vilniuje, šalia Aušros vartų, – ekshumavome palaikus, tarp šiukšlių ir betono luitų skaičiavome, kiek toje kriptoje žmonių palaidota, bandėme nustatyti, ar tarp jų galėjo būti šventasis. Trečioji praktika vyko Utenos rajone, prie piliakalnio. Kasėme perkasą, sijojome gruntą – radome tūkstantmečio senumo žuvų liekanų, senovinių ylų.
Bakalaurinį darbą rašiau apie Veliuonos mikroregioną. Magistrinis buvo skirtas žuvų archeologijai. Kadangi pats užaugau prie Nemuno, žvejyba man pažįstama, o per žuvų liekanas galima daug pasakyti apie mitybą: pagal kaulus, žvynus galima nustatyti žuvų rūšis – karpinės, lydekinės, ešerinės. Pagal dydį – kokios žuvys buvo valgomos. Vienas netikėtas atradimas buvo jūrinės žuvies – vadinamosios ožkos (Pelecus cultratus) – stuburo ir galvos jungiamojo kaulo fragmentas, rastas Kaune. Iki tol tokio radinio archeologinėje medžiagoje Lietuvoje nebuvo – tai įrodymas, kad ši žuvis migravo iki Kauno.
Vasarą – darbymetis. Kai tik orai geri, o karštis neperžengia ribos, archeologai stengiasi kuo daugiau laiko praleisti laukuose. Darbas retai būna pririštas prie vienos vietos – važiuoji ten, kur atsiranda objektas. Tenka nemažai keliauti, bet kartu tai ir intensyviausias metų laikas.
Objektai dažniausiai atsiranda pagal užsakymus – tai gali būti privatūs asmenys ar įmonės. Pavyzdžiui, jei žmogus nori statyti namą kultūros paveldo teritorijoje, privalu atlikti žvalgomuosius tyrimus, o jei randama radinių – ir detaliuosius. Lygiai taip pat ir savivaldybės, renovuodamos gatves ar kitus žemės judinimo darbus, samdo archeologus. Aišku, statytojai retai būna suinteresuoti archeologo sėkme. Archeologas dažnai laikomas tuo, kuris stabdo procesus. Bet tai būtina – ypač iš senosios kartos archeologų dažnai išgirstame, kiek daug paveldo sunaikinta sovietmečiu. Tuomet kasimas dažnai būdavo vykdomas be jokio dokumentavimo: „Va, kasam ten, jei norit – nubėkit pasižiūrėti.“ Čia pat, prie Mindaugo prospekto galo, prie tilto, buvo gausu kapinynų, bet viskas iškasta. Liko tik fragmentai. Ir kai sunaikini tą sluoksnį, negrįžtamai prarandi ir galimybę atkurti dalį istorijos.
Archeologija – labiau detektyvas ar poezija? Tikrai detektyvas. Mūsų tikslas – ne pasakoti istorijas, o rasti faktus. Aišku, interpretacijos neišvengiamos. Istorikai remiasi rašytiniais šaltiniais, bet ir jiems reikia interpretacijos. Mes turime daiktą ir jo kontekstą, ir mūsų darbas – jį įsprausti į platesnį vaizdą. Būtina žinoti kuo daugiau, bet kartu išlikti blaiviam – ne poetui, o detektyvui.
Kartais, aišku, prisiliečiame prie labai žmogiškų dalykų. Tyrinėjant unitų kriptą, radome kaukolių su kirtimo žymėmis. Neišvengiamai pradedi galvoti apie tų žmonių paskutines minutes. Arba tyrinėdamas kaulus matai ženklus – artritą, netinkamai suaugusius lūžius, tuberkuliozės pėdsakus. Tada ir jauti ne šiaip istoriją, o žmogaus kančią. Paradoksalu, bet kančia iš praeities sklinda stipriau nei džiaugsmas.
Nors studijavau Vilniuje, Kaunas man visada buvo artimas. Panemunės kraštai, Nemuno linija, vos keliasdešimt kilometrų nuo Skirsnemunės – viskas labai sava. Įsidarbinęs Kauno miesto muziejuje pradėjau dar giliau pažinti vietinius archeologus, jų tyrimus, o dalis radinių iš Kauno miesto ar rajono per įvairius archeologinius tyrimus tiesiogiai patenka į mūsų fondus – pagal įstatymą jie turi būti perduoti muziejui. Taip po truputį pradedi matyti platesnį vaizdą, kas buvo tiriama, kur slypi dar neišanalizuoti sluoksniai.
Prieš keletą metų, ruošiantis Kauno rotušės ekspozicijai, pas mus pateko organinių radinių – odos dirbinių, rastų per archeologinius tyrimus Vilniaus gatvėje. Tai buvo įdomus procesas, nes organika paprastai žemėje nesilaiko – pūva, suyra. Šiuo atveju pasisekė – radiniai buvo rasti pagilėjime, kuris buvo užlietas vandeniu. Deguonies trūkumas leido medžiagai išlikti. Tačiau tokie radiniai yra labai jautrūs – vos pradėjusi džiūti, struktūra suyra. Todėl viską laikėme vandenyje, vėliau išsiuntėm konservuoti, o tada rašėm projektą, kad gautume pinigai restauracijai.
Po restauracijos didžiausias fragmentas – vyžos iš liepų karnų dalis – atsidūrė Rotušėje, kur dabar eksponuojamas. Tokių senų odos radinių Lietuvoje – vienetai, ir mes džiaugiamės, kad toks pavyzdys yra Kaune. Tarp įdomesnių eksponatų – ir Santakos lobis, rastas dar mano darbo pradžioje. XV a. pradžios sidabrinių monetų lobis – Prahos grašiai, Vytauto denarai, iš viso 72 vienetai – taip pat dabar eksponuojamas Rotušėje.
Darbas muziejuje keičia archeologo santykį su radiniais. Visus radinius fiksuojame, tvarkome, bet ne visi tampa ekspoziciniais. Iš archeologinių tyrimų Lietuvoje labai dažnai randama vadinamosios miestietiškos juodosios keramikos, kuri turi mažą informacinę vertę – jos labai daug, o formos beveik nesikeičia dešimtmečiais. Tačiau kiekvienas radinys įtraukiamas į fondus, nes tai vis tiek archeologinė medžiaga. O eksponavimui ypač vertingi išskirtiniai, retesni daiktai, atveriantys naujų perspektyvų, – kaip minėti odiniai dirbiniai ar monetų lobis.
Kartu su šiuo darbu įvyksta ir lėtas, bet neišvengiamas „profesinis išsiskleidimas“ – einant gatvėmis, žiūrint į reljefą, nuolat veikia archeologinė vaizduotė. Matai žemės nelygumus, stebi, kur kas galėjo būti. Net einant mieste, žiūri po kojom – ar tai būtų monetos, ar fragmentai. Profesionali deformacija. Kaip fotografas mato šviesą, taip archeologas mato sluoksnius.
Kauno gatvės ir reljefas taip pat pasakoja daug. Pavyzdžiui, žinome, kad Vilniaus gatvė seniau buvo kalnuota. XIX a. ji buvo išlyginta – tai aišku iš kultūrinio sluoksnio tyrimų. Kai kur jis tiesiog nukastas iki įžemio, šalia išlikę fragmentai. Tai leidžia daryti išvadą apie miesto transformacijas. Kartais netikėti radiniai, tokie kaip išsaugota oda, suteikia unikalią progą parodyti plačiajai visuomenei, kaip organiniai objektai gali išlikti, jei susiklosto specifinės sąlygos.
Archeologija šiandien labai plati. Kiekvienas specializuojasi savo srityje, bet privalai suprasti ir platesnį kontekstą. Pats gilinausi į žuvų archeologiją – analizavau kaulus, žvynus, pagal juos galima nustatyti žuvų rūšis, dydžius, mitybos įpročius. Kolegos dirba su gyvūnų likučiais, augalais, net šunų rūšių rekonstrukcija.
Technologijos archeologijoje keičia daug. Anksčiau viskas buvo fiksuojama ranka, o dabar turime 3D skenerius, fotogrametriją, bandoma net taikyti dirbtinį intelektą. Pavyzdžiui, naudojant LiDAR žemėlapius, DI bandoma aptikti potencialias gyvenvietes ar piliakalnius, analizuojant reljefą. Kol kas tai – papildomas įrankis, bet jis turi potencialo. Kita sritis – bandymai taikyti DI keramikos klasifikacijai, bet čia dar daug iššūkių: keramika labai individuali, daugybė formų, lūžių, niuansų, kuriuos tik žmogaus akis ir patirtis gali įvertinti.
Vis dar galioja archeologų principas – jei galima objekto netyrinėti dabar, geriau palikti ateities tyrėjams. Archeologinis tyrimas – tai kartu ir sunaikinimas: kasimo vieta tampa neperspektyvi antram tyrėjui. Tad viską reikia fiksuoti itin atsakingai. Ateityje metodai tikriausiai bus dar tikslesni, fiksavimas dar išmanesnis – bet vis tiek teks kasti, nes kai kurių duomenų kitaip negausi.
Ateities archeologai, žvelgdami į mūsų laikus, paliks sau interpretacijos teisę. Ką jie matys? Mūsų perteklinę produkciją? Statybos kultūrą? Ekologines krizes? Neaišku. Bet kad mes paliekame ryškų pėdsaką – faktas. Kaip ir visada, tik laikas leis suprasti, kas svarbu, o kas – tik triukšmas.
Kalbant apie pasaulinį kontekstą, kiekviena šalis turi savo tyrimų specifiką. Lietuvoje, pavyzdžiui, nėra romėniškojo laikotarpio likučių – todėl ir specialistų mažiau. Tuo tarpu Italijoje ar Vokietijoje, kur gausu romėnų paveldo, yra ištisos tyrimų kryptys. Lietuviai archeologai labiausiai remiasi vietiniu kontekstu – savo krašto istorija. Pats augau prie Nemuno, žvejyba visada buvo dalis gyvenimo, todėl ir žuvų tyrinėjimai tapo sava sritis. Asmeniškumas čia neatsiejamas nuo profesijos.
Kai kurie klausia – kas gi veža archeologijoje, jei tiek daug sunkaus, lėto ir monotoniško darbo? Veža smalsumas. Tas jausmas, kai eini į vietą nežinodamas, ką rasi. Kai radinys pasakoja istoriją. Kai gali savo tyrimais prisidėti prie to, kaip pasakojama apie tavo paties kraštą. Kai jautiesi esąs dalis proceso, jungiančio praeitį ir dabartį.“
Arvydo Čiukšio nuotr.
