Šių metų vasario 17 dieną sukanka 125 metai, kaip 1901 metais Šiauliuose gimė būsimasis karo lakūnas, nepriklausomybės kovų dalyvis Juozas Kumpis. Daugiau apie šią asmenybę rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ skaitytojams pasakoja Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Saulius Štulas.
1909 metais pradėjęs lankyti mokyklą, J. Kumpis 1911 metais įstojo į Šiaulių vyrų gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui gimnazijos mokytojai ir mokiniai buvo evakuoti į Voronežą, kuriame tęsė mokslus 1915 metais įsteigtoje Martyno Yčo berniukų gimnazijoje. Čia 1918 metų pavasarį tiek dailei, tiek matematikai gabus J. Kumpis baigė aštuonių klasių kursą.
Baigiantis karui daugelis pabėgėlių grįžo į Lietuvą ir nemažai gimnazijos absolventų stojo į nepriklausomybę atkūrusios ir dėl jos kovoti pradėjusios Lietuvos kariuomenę. 1919 metais sausio 28 dieną į ją įstojo ir J. Kumpis, su bendramoksliu Vytautu Rauba pradžioje paskirtas į I raitelių eskadroną. Kadangi kariuomenėje trūko žirgų, jų neturintiems raiteliams teko saugoti svarbius Kauno objektus, atlikti kitas užnugario tarnybos užduotis. Susipažinę su steigiamo Aviacijos būrio vadu ir Karo aviacijos mokyklos organizatoriumi Konstantinu Fugalevičiumi, J. Kumpis su Vytautu Rauba, prikalbinę dar keletą tarnybos draugų, pasiprašė priimami į šią mokyklą.
1919 metų kovo 12 dieną Aviacijos dalis buvo išskirta iš Inžinerijos kuopos, o paskirtasis jos vadas kar. inž. Petras Petronis pasirašė įsakymą įsteigti Karo aviacijos mokyklą. 21-asis priimtas mokinys pradėjo teorinius mokslus – iš pradžių K. Fugalevičiaus tėvų namuose Žaliakalnyje.
Iš viso J. Kumpis Lietuvos karinėje aviacijoje skrido 165 kartus, ore išbuvo 46 val. 32 min.
1919 metų birželio mėnesį mokykla persikėlė į Kauno aerodromo barakus prie Cepelino angaro, o spalio 11 dieną – į Linksmadvario dvaro pastatus. Keičiantis dėstytojams, o mokiniams nuolat gaunant vykdyti tarnybos užduotis Kauno įguloje bei komandiruotėse į frontą, teorijos mokymasis užsitęsė.
1919 metų birželio 10 dieną Aviacijos dalis iš Vokietijon besitraukiančio Kaune dislokuoto vokiečių dalinio Flieger Abteilung Nr. 425 įsigijo tris mokomuosius ir vieną treniruočių lėktuvą. Liepos 23 dieną J. Kumpis mokytis skraidyti buvo paskirtas į antrą mokinių lakūnų grupę, instruktuojamą samdyto vokiečio lakūno vyr. ltn. Frico Šulco, o rugpjūčio 24 dieną buvo tarp šešių pažangiausių mokinių, kuriems skirti intensyvesni praktiniai skraidymo užsiėmimai. 1919 metų rugsėjo 2 dieną J. Kumpis vienas iš pirmųjų mokinių lėktuvu Albatros B.IIa išskrido savarankiškai.
1919 metų rugsėjo 28 dieną Kauno aerodrome sudužus lėktuvui Halb. C.L.IV ir žuvus juo skridusiam Fricui Šulcui, J. Kumpio grupė liko be instruktoriaus. Atleidus kitus vokiečių lakūnus, kai vienas iš jų – Haris Roteris, pagrobęs Lietuvos aviacijos lėktuvą išskraidino į Vokietiją du Kaune internuotus turkų karinius ir politinius veikėjus, visoje mokykloje liko vienintelis instruktorius vyr. ltn. Pranas Hiksa. Kadangi nelikus vokiečių jam teko ir dažniau skraidyti į frontą, mokiniams vėl beliko labiau gilintis į teorinius oro žvalgybos, aerofotografijos, artilerijos koregavimo, rikiuotės ir lėktuvų bei variklių konstrukcijos dalykus.
Karo aviacijos mokyklos mokiniai mokslus baigė Karo mokykloje, ir 1919 metų gruodžio 16 dieną egzaminus išlaikiusiems 23 mokiniams, tarp jų ir Juozui Kumpiui, suteikti leitenanto laipsniai, jie paskirti tarnybai Aviacijos dalies Mokomajame būryje. Čia skraidymo praktikai toliau vadovavo vyr. ltn. Pranas Hiksa.
1920 metų balandžio 1 dieną Mokomasis būrys reorganizuojamas į I oro eskadrilę, vadu paskiriamas vyr. ltn. P. Hiksa, o Karo aviacijos mokyklos mokiniai joje tampa mokiniais lakūnais. Balandžio 26 dieną ltn. J. Kumpis paskirtas eiti eskadrilės vado adjutanto ir aerodromo komendanto pareigas. Baigęs skraidymo mokymą J. Kumpis 1920 metų rugpjūčio 1 dieną šioje eskadrilėje paskirtas eiti karo lakūno pareigas.
Jau 1920 metų liepos 19 dieną ltn. J. Kumpiui teko pirmą kartą skristi į lenkų frontą, o nuo rugpjūčio 29-os dienos su kovinėmis užduotimis skraidyti reguliariai. Šių skrydžių žvalgas dažniausiai būdavo J. Kumpio bendraklasis dar iš Voronežo gimnazijos – ltn. Juozas Pranckevičius.
Per devynis kovinius skrydžius teko žvalgyti lenkų armijos pozicijas, bombarduoti ir apšaudyti lenkų pėstininkų ir raitelių dalinius bei karines gurguoles, artilerijos baterijas. Iš tokių užduočių ne kartą teko grįžti su kulkų skylėmis lėktuvo sparnų drobėje ar liemens faneroje. Iki spalio 4-os dienos ltn. J. Kumpis atliko devynis skrydžius į frontą. Įskaitant mokomuosius keleto ar keliolikos minučių skrydžius iš viso J. Kumpis Lietuvos karinėje aviacijoje skrido 165 kartus, ore išbuvo 46 val. 32 min.
1920 metų spalio 2 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio įsakymu aviacijos ltn. Juozas Kumpis apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi su kardais. Deja, apdovanojimo pačiam J. Kumpiui įteikti nespėta.
1920 metų spalio 3 dieną lenkų kariuomenė prie Varėnos užgrobė dalį Lietuvos kariuomenės šarvuotojo traukinio „Gediminas“ su garvežiu. Kad lenkai nepanaudotų šio traukinio kovoms prieš lietuvius, Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas Oro laivynui (taip nuo rugsėjo 22 dienos pervadinta Aviacijos dalis) įsakė traukinį surasti ir subombarduoti. Oro laivyno vado gen. ltn. J. Kraucevičiaus įsakymu užduotį pavesta atlikti šešių lėktuvų eskadrilei, kurios vadu paskirtas J. Kumpis.
1920 metų spalio 4 dieną rytą iš Kauno aerodromo pakilo du lėktuvai Albatros C.III. Ltn. Antano Gustaičio pilotuojamas „Albatrosas“ su žvalgu ltn. Leonu Virbicku perkrautas bombomis vos pakilęs nukrito aerodrome. Laimei, lėktuvas neužsidegė ir bombos nesprogo, tad abu įgulos nariai liko daugmaž sveiki. Antrasis – Vytauto Jablonskio ir Leonardo Pesecko „Albatrosas“ – pakilo sėkmingai ir pasuko Dzūkijos link. Kiek vėliau kilo greitesnieji leitenantų Juozo Kumpio ir Juozo Pranckevičiaus, Vsevolodo Šenbergo ir Simo Stanaičio, Jurgio Dobkevičiaus ir Aleksandro Vasnevskio, Antano Stašaičio ir Juozo Šabanavičiaus LVG C.VI. Ties Daugų ežeru, kaip planuota, „Elfaugės“ pasivijo „Albatrosus“ ir susirikiavę kovine rikiuote pagal Juozo Pranckevičiaus signalą – iššautą raudoną raketą – nusitaikė į Varėnos geležinkelio stotį. Šarvuoto traukinio stotyje nerado – jį lenkai buvo paslėpę Aukštųjų Panerių geležinkelio tunelyje.
Trumpas, bet ryškus Juozo Kumpio gyvenimas gali būti pavyzdys.
Iš 400 metrų aukščio paeiliui besileidžiančių iki 200–300 metrų lėktuvų žvalgai apmėtė bombomis ir apšaudė kulkosvaidžiais prie stoties buvusį sąstatą bei gurguoles. J. Kumpis stengėsi nusileisti dar žemiau, kad Pranckevičiaus metamos bombos kristų tiksliau. Vienos bombos skeveldra pramušė garvežio katilą, kita bomba pataikė į vagoną su amunicija, jos sprogimas padegė keturis kitus vagonus. Lenkai, jau patyrę lietuvių aviacijos antskrydžius, stotyje buvo išstatę priešlėktuvinius kulkosvaidžius, tad kulkos kapojo ir mūsų lakūnų lėktuvus. Antskrydžio metu Juozas Pranckevičius pajuto, kad lėktuvas pradėjo keistai svyrinėti. Atsisukęs į lakūno pusę pamatė piloto sėdynėje susmukusį į galvą pašautą J. Kumpį. Šis LVG turėjo dvigubą valdymą, tačiau žvalgo kabinos vairalazdė buvo išimta, kad netrukdytų žvalgui sukinėtis šaudant kulkosvaidžiu ir rankomis mėtant bombas. Juozas Pranckevičius įstatė į vairalazdės lizdą raketinį pistoletą ir šiek tiek suvaldė besiblaškantį lėktuvą bei nukreipė nutūpti šalia geležinkelio. Nusileidimas buvo kietas – J. Pranckevičius neteko sąmonės, o J. Kumpiui be galvos sužeidimo dar buvo sulaužyta krūtinės ląsta. Atsipeikėjęs J. Pranckevičius pamatė lėktuvą apstojusius lenkų karius.
A. Stašaitis su J. Šabanavičiumi dar turėjo užduotį nuskristi į lietuvių rankose tebebuvusį Vilnių. Ten nesulaukę J. Kumpio lėktuvo sužinojo, kad vienas grupės lėktuvas virš Varėnos buvo pašautas ir nukrito. Grįžę į Kauną pranešė kovos draugams tą liūdną žinią – šie nežinojo, kuris iš dviejų negrįžusių lėktuvų buvo pašautas.
Praradusį sąmonę belaisvį pilotą lenkai nugabeno į Varėnos ligoninę, kurioje spalio 10 dieną šis mirė. Pagal iš Pirmojo pasaulinio karo atėjusią tradiciją lenkai perdavė žuvusio lakūno kūną per fronto liniją lietuvių kariams. Aviacijos leitenantas Simas Stanaitis spalio 12 dieną nuvyko į Alytų parvežti kovos draugo. Atidarę neobliuotų eglinių lentų karstą lietuviai pamatė vienais apatiniais apvilktą kūną. Ant krūtinės buvo padėta penkių pfenigių moneta – lenkai buvo įsitikinę, kad lietuviai dar negalėjo būti paruošę savų lakūnų, ir į frontą galį skraidyti tik samdomi vokiečiai. Tad sunku pasakyti, ar šį ženklą vertinti kaip panieką, ar kaip lietuvių lakūnų profesionalumo įvertinimą.
Pargabentas į Kauną Juozas Kumpis buvo pašarvotas Aviacijos angare, o giminių pageidavimu traukiniu palaikai spalio 14 dieną pervežti į gimtinę – Šiaulius, kur tūkstantinė minia ir keli iš Kauno atskridę lėktuvai su juodomis vėliavomis ant sparnų palydėjo karstą į senąsias Šiaulių kapines.
1930 metais po mirties ltn. Juozas Kumpis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio medaliu, 1932 metais jo tėvui perduotas ir lakūnui gyvam nespėtas įteikti Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinas.
Juozas Pranckevičius iš lenkų nelaisvės grįžo 1921 metų balandžio 12 dieną. Sunkios nelaisvės sąlygos pakirto leitenanto sveikatą. Jis liko tarnauti Karo aviacijoje, nors nebeskraidė – paskirtas 1 oro eskadrilės vado padėjėju, suteikus vyr. leitenanto laipsnį – eskadrilės ūkio dalies vedėju, vėliau Mokomosios eskadrilės vadu ir Aviacijos karininkų kursų viršininku. Mirė nuo džiovos 1926 metų kovo 25 dieną.
Trumpas, bet ryškus Juozo Kumpio gyvenimas gali būti pavyzdys, kaip septyniolikmetis abiturientas, stojęs ginti savo šalies nepriklausomybės, per trumpą laiką tampa vienu iš tuo metu pažangiausios karinės technikos dalies lyderių, įvertintu ir skiriamu vadovauti sudėtingiausioms užduotims. Kaip ir 1991 metų sausio 13-ąją žuvę studentai, tai rodo, kad net tokio jauno amžiaus žmonės gali pasirinkti tikrąsias vertybes ir likti pavyzdžiais ne tik aukotis, bet ir dirbti, tobulėti ir siekti savo šalies pažangos.
Juozo Kumpio atminimas įamžintas gatvių pavadinimais Kaune ir Šiauliuose, įrašu Vytauto Didžiojo karo muziejaus kriptoje ir lentele Lietuvos karo aviacijos memoriale Aleksoto aerodrome. Pirmasis mūšyje žuvęs lietuvis lakūnas minimas knygose apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, straipsniuose.
Rengiant šią publikaciją pasinaudota Mindaugo Sereičiko straipsniais „Nepriklausomybės kovose žuvęs lakūnas ltn. Juozas Kumpis“ („Kardas“, 2015 m. Nr. 1) ir „Av. ltn. Juozas Kumpis“ (prieiga internete), srž. mjr. Alvydo Tamošiūno „Minint Aviacijos leitenanto Juozo Kumpio žūties 100-metį“ („Karo archyvas“, Nr. 36, 2021 m.), Gyčio Ramoškos „Lietuvos Aviacija Nepriklausomybės karuose“ („Plieno Sparnai“, Nr.2, 1994 m.).
