Laisvės alėjos ir E. Ožeškienės gatvių sankirtoje užaugęs režisierius, teatro pedagogas Gytis Padegimas nuo mažumės mėgo stebėti po langais buvusią autobusų stotelę ir nuolatos ten besikeičiančius keleivius.
„Daugelis žmonių, kuriuos kadaise mačiau klaidžiojančius po namų langais, iki šiol įstrigę galvoje“, – sakė pašnekovas. Šiuos atsiminimus drauge su režisieriumi ir aptarėme „Retro“ kavinėje, įsikūrusioje pačioje miesto širdyje – Laisvės alėjoje, vos keletas žingsnių iki Soboro.
Ar taip iš tiesų buvo – nežinia, bet pafantazuoti įdomu.
Nuo ankstyvos vaikystės Gytis mėgo namuose žaisti teatrą – tam reikėdavo lėlių, tad vienas labiausiai pašnekovui imponavusių Kauno personažų – lėlių daktaras: „Toks nedidelis žmogelis pasidabinęs skrybėle labai lėtai vis vaikštinėdavo po Laisvės alėją. Vienoje rankoje laikydavo lazdelę, o kitoje – tinklinį krepšį, kuriame visados matydavosi lėlės, jų galvos ir galūnės. Būdavo įdomu jį stebėti. Gaila, kad šis paslaptingas ir nežinia iš kur atsiradęs lėlių daktaras ilgainiui kažkur prapuolė ir daugiau niekuomet apie jį nieko negirdėjau.“
Kitas Kauno gatvėmis lyg paslapčiomis klaidžiojęs personažas – muzikos mokytojas, kurį režisierius matė tik savuose namuose, pamokų metu. „Buvo paslaptingas, bet labai įdomus mokytojas. Žmonės kalbėdavo, kad dar prieš karą drauge su Danieliumi Dolskiu jis grojo Versalio rūmuose. Ar taip iš tiesų buvo – nežinia, bet pafantazuoti įdomu. Ateidamas į svečius mokytojas visuomet būdavo pasidabinęs ilgu rudu odiniu paltu, o rankoje laikydavo senovinį nutrintą portfelį, iš kurio pamokų metu išsitraukdavo pieštuką su geležiniu antgaliu – tai būdavo jo batuta, kuria diriguodavo. Nieko panašaus daugiau niekur nemačiau“, – prisiminė G. Padegimas.
Teatro pedagogo prisiminimuose sklando ir kiek baugesnių, mistiškesnių personažų, viena jų – Kauno legenda tapusi labai aukšta moteris, ant nosies nešiodavusi juodą raištį. Juokaudami žmonės anuomet sakydavo, kad jai dvokė sovietinė tikrovė. „Gyveno ji kažkur netoliese, nors niekas tikslios vietos taip ir nežinojo. Vis pamąstydavome, kad galėtų būti įsikūrusi kažkur tarp Maironio ir Ožeškienės gatvių. Tiesa, gandų apie šios moters gyvenimą Kaune sklandė daug ir įvairių: buvo sakančių, kad karo metu ją išprievartavo vokiečiai ir ji išprotėjo. Kiti manė, kad pati buvo vokietė, liko čia, nes nespėjo pasitraukti“, – pamąstymais dalijosi režisierius.
Įdomu ir tai, kad ties Nacionaliniu Kauno dramos teatru buvo įsikūrusi Lietuvos „Žinijos“ draugija, kurioje miestiečiams skaitytos įvairiausios paskaitos. Languose iš anksto būdavo pakabinama programa, kad lankytojai žinotų, kada ir kokios paskaitos vyks. Vieną ankstyvą rytą Gytis, Maironio gatve eidamas į mokyklą, pamatė paslaptingąją moterį, žvelgiančią į tą langą. „Man pasidarė labai įdomu, ką ji ten mato, tad nepraleidau progos praeiti pro šalį ir pažiūrėti. Lange pamačiau užrašą „Paskaita apie tai, kas yra laimė“. Suglumau ir nuėjau. Nustebino tai, kad po kelių valandų, kai ėjau namo, ta moteris vis dar stovėjo ten pat ir žiūrėjo į tą patį užrašą. Lyg užhipnotizuota.“
Norėčiau, kad vyktų aktyvi diskusija apie tautiškumą, lietuviškumą mene ir modernizmą.
Pašnekovas atsimena ir kitą moterį, kuri kiek seniau dienas leisdavo prie SEB bankomato Laisvės alėjoje. Ji stebėdavo žmones, kurie ten imdavo pinigus, prieidavo ir prašydavo keleto eurų. „Taip, ta moteris visuomet prašydavo pinigų, tačiau atrodė labai maloni inteligentė. Net nebūdavo pikta tą pinigėlį duoti. Vis pajuokaudavau, kad susimoku už naudojimąsi bankomatu“, – juokėsi Gytis. Gaila, bet šios moters, kaip ir daugelio kitų kasdien Kauno gatvėmis klajojusių įdomių žmonių, pašnekovas nebesutinka. Vieno personažo ypač pasigedo – kultūringo ir visuomet susitvarkiusio vyro, kuris vaikščiodavo pasipuošęs kostiumu su portfeliu rankose: „Dar visai neseniai jis kasdien pirmyn atgal vaikščiodavo Laisvės alėja – lyg eitų į darbą. Žmonės kalba, kad kadaise jis buvo gydytojas psichiatras. Teko pabendrauti – pasirodė apsišvietęs inteligentas, domėjosi politika, sekė, kas vyksta aplink. Pamatydavo mane gatvėje ir garsiai šaukdavo vardu. Galbūt kas nors iš skaitytojų žino, kur dingo šis įdomus žmogus?“
Šiandien Gytį Padegimą Laisvės alėjoje džiuginantys nuolatos sutinkami personažai – močiutė, kuri prie fontano pardavinėja gėles, ir Jeronimas Brazaitis. Su gėlės pardavinėjančia močiute pašnekovas spėjo ir susidraugauti – jau daug metų pasikalba apie gyvenimą ir aktualijas. O Jeronimas – vertėjas, į lietuvių kalbą išvertęs Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“. Jį vaikščiojantį gatvėmis galite sutikti ir įprastą pirmadienio vakarą: „Pasižvalgykite – šis baltu lietpalčiu pasipuošęs vyras atrodo lyg personažas iš kitų laikų“, – pridūrė Gytis.
Nekantravau paklausti, ar tie kasdien Laisvės alėjos ir Elzės Ožeškienės gatvių sankirtoje matyti personažai atsispindi režisieriaus kūryboje. Šypsodamasis atsakė: „Žinoma.“ Ir netgi rado netikėtą paralelę. Gytis domisi švedų klasiku Augustu Strindbergu, kadaise rašė apie jį straipsnį, statė ne vieną jo pjesę. „Studijuodamas bibliotekoje radau dramaturgo raštus, kurie sovietmečiu buvo uždrausti. Jis rašė, kad pažinojo tokią senutę, kuri buvo lyg jo talismanas ir kuriai kaskart duodavo pinigėlį. Tokią moteriškę, kuri, davus pinigėlį, man nešė laimę, turėjau ir aš. Nuostabus atsikartojimas“, – prisiminė režisierius.
Pašnekovo pjesių prototipai – žmonės, kurių jis pats nematė. Pavyzdžiui, spektakliui „Alksniškės“ apie prezidentą Kazį Grinių daug įdomių faktų režisieriui pasakojo tėtis, mokęsis pas profesorių Vladą Lašą, kuris pastatė Kauno klinikas ir Medicinos institutą. Pasirodo, artimiausias profesoriaus draugas buvo Kazys Grinius – jie drauge net ir namą statė. Šiais nostalgiškais prisiminimais apie draugystę Vladas Lašas retkarčiais pasidalindavo su Gyčio tėčiu.
„Poetas Tomas Venclova yra parašęs: „mes pasimatėm per kitų žodžius“. Kurdamas šiuos žodžius visuomet turiu omenyje – tai padeda savoje galvoje susidėlioti įvairiausius scenarijus. Pavyzdžiui, aiškiai mačiau vaizdą, kaip Grinius be apsaugos žygiuoja Laisvės alėja, nes skuba į darbą Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje“, – pasakojo pedagogas. Kaune yra ir daug įdomių namų, senų medžių – stebint galima įsivaizduoti, kad pačios vietos pasakoja istoriją. Gyčio teigimu, svarbu nenusigręžti ir nuo literatūros – ten galima rasti visus aktualius dalykus, kurie ilgainiui jungiasi tarpusavyje ir inspiruoja kūrybą.
Naujausiame režisieriaus spektaklyje „Pirmeiviai“ galima sutikti Maironį, švietimo ministrą Kazį Bizauską, Kiprą Petrauską ir kitų artistų. Norint parašyti bent trumpas scenas su replikomis, pašnekovui teko perskaityti daug atsiminimų apie šiuos žmones. „Taip, aš jų nesu sutikęs, tačiau gebu kiekvieną įsivaizduoti. Mums dažnai atrodo, kad esame patys progresyviausi, daugiausiai žinome ir mokame, tačiau turime pripažinti, kad tai nevisuomet tiesa. Retkarčiais žiūrėdamas į praeitį matau, kad žmonės, turėję kur kas menkesnes sąlygas, buvo dar labiau išsilavinę, suprato gyvenimą ir buvo puikiausi savo sričių specialistai. Be šių žmonių nebūtų mūsų ir to Kauno, kurį taip mylime“, – teigė pašnekovas.
Gytis labai norėtų kada nors pastatyti spektaklį, kuriame būtų pristatomos Galaunių ir Petrauskų šeimos. Papasakotų apie Paulių Galaunę, įkūrusį nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, rinkusį tautosaką, ir jo žmoną Adelę Galaunienę, dainavusią pirmojoje lietuviškoje operoje „Traviata“. Norėtų, kad aktoriai kviestų vieni kitus į svečius, gertų arbatas – pavydžiui, pas Galaunes užsuktų Kipras Petrauskas su žmona Elena Žalinkevičaite-Petrauskiene. „Norėčiau, kad vyktų aktyvi diskusija apie tautiškumą, lietuviškumą mene ir modernizmą. Norisi dialogo tarp praeities ir dabarties. Žinoma, mes labai stengiamės ir augame – aš pats esu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius ir tuo labai džiaugiuosi. Mes išaugome, tačiau negalime prarasti to, ką turėjome iki šiol. Pagalvokite apie Ąžuolyno parką – tai pats unikaliausias ir didžiausias miesto ribose esantis parkas Europoje. Tokį miesto turtą turime saugoti“, – pabrėžė G. Padegimas.
Kiekvienas toks atsiminimas – netikėtas ir beprotiškai įdomus, o žmonės – vaikštančios paslaptys, kurios įsirėžia žmonių pasąmonėje ir kuria miesto peizažą. Pašnekovo teigimu, personažai iš realaus gyvenimo retai pasirodo scenoje, bet apie juos kalbame, vis paminime žinodami, kad jie kažkur yra. Tokie žmonės – lėlių daktaras ar moteris, prie fontano pardavinėjanti gėles – nėra įžymybės, aprašytos knygose, tačiau tol, kol apie juos kalbėsime – jie bus čia drauge su mumis.
