Šiais metais jau ketvirtoji „Suburtynė“ kviečia visus, norinčius patirti sutartinių giedojimą drauge, ar tiesiog ateiti paklausyti. Sutartinės gyvai skambės nepertraukiamai visą parą, rugpjūčio 14–15 dienomis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Simona Orinska, profesionali performanso meno ir japonų butoh šokio atlikėja iš Latvijos, pirmadienio, rugpjūčio 14 dienos vakare su trupe „BUTŌ Lab“ ir kitais atlikėjais atliks performansą „GyjambesišaknijantgyjaM“, gyvai skambant lietuviškoms sutartinėms.
Kaip teigia „Suburtynių“ organizatorės, latvių pasirodymas taps ypatinga šios sutartinių kelionės dalimi. Prieš keletą metus renginyje taip pat dalyvavo šiuolaikinio šokio teatro „Aura“ šokėjai ir šalia sutartinių giedotojų kūrė šokio improvizacijas. Artėjant renginiui – pokalbis su „GyjambesišaknijantgyjaM“ idėjos autore S. Orinska.
„Suburtynės“ iniciatorę, menininkę Skaidrą Jančaitę pažįstate iš anksčiau, esate turėjusios bendrų kūrybinių projektų. Kas jus suvedė?
Pradžia įvyko seniai, tikriausiai prieš daugiau ne dešimt metų. Mano geras draugas, kūrėjas, menininkas Modris Tenisonas kartą man pasakė – žinai, yra tokia atlikėja, menininkė Skaidra, iš Lietuvos, galbūt norėtumei su ja susipažinti. Žinoma, mane domino su ja susipažinti.
Susitikome Vilniuje ir sukūrėme bendrą performansą. Tai vyko Užupyje, galerijoje. Performansas buvo susijęs su bitėmis, dalyvavo ir menininkai iš Šveicarijos, ir tai buvo tikrai geras patyrimas.
Po to mes pradėjome dalintis savo patirtimis. Aš norėjau kažko išmokti iš Skaidros, ji taip pat norėjo pasimokyti iš mano patirties. Pradėjome drauge kurti mažesnės ar didesnės apimties vieno ar kito pobūdžio pastatymus, performansus.
Aš mėgstu ekspresiją, kurią suteikia japonų butoh.
S. Jančaitė, nors ir profesionali vokalistė, yra multi-menininkė, jos kūrybos išraiška apima daugiau meno sričių – ji gali būti aktorė ar performanso meno atlikėja. Aš taip pat. Būdama performanso ir butoh šokio menininkė naudoju visą savo kūną, taip pat ir balsą, nors ir nesu profesionali dainininkė.
Mūsų pastatymai nebuvo nuolat besitęsianti veikla. Kai kurie metai buvo aktyvesni, turėdavome pertraukų, pavyzdžiui, kai Skaidra buvo išvykusi į JAV. Kūrėme festivaliams Tailande, Malaizijoje, vykome į Armėniją, labai įvairias šalis, tikriausiai kartu buvome Vokietijoje, Prancūzijoje, jau ne taip gerai ir atsimenu.
Jūsų pagrindinė sritis kaip menininkės yra šokis ir performanso menas, tiesa?
Iš tiesų pradėjau kaip šokėja. Tačiau daug mokiausi – improvizacinio šokio, kontaktinės improvizacijos ir kitų technikų, vykau į Japoniją. Būtent japonų kultūroje yra gimęs butoh, kuris yra ir šokis, ir anti-šokis tuo pat metu.
Vėliau su savo buvusiais studentais įkūrėme studiją. Dauguma jų yra baigę vizualius menus. Supratome, kad mums yra svarbu sukurti kažką su tu susijusio. Taip perėjome prie performanso, kuris iš tiesų yra vizualių menų disciplina.
Pati manau, kad visgi mano pagrindinė meninė išraiška labiau susijusi su performanso meno atlikimu, jis platesnis ir atviresnis. Taip, butoh yra pagrindinė technika, tačiau naudoju įvairias. Butoh yra fizinės, kūniškos technikos. Tai avangardinis šokis.
Ir visgi, performansas ir butoh šokis man yra viena, negaliu jų atskirti, taip yra šiuo metu. Aš mėgstu ekspresiją, kurią suteikia japonų butoh. Tai iš tiesų labai ekspresyvu ir stipru. Kartais jis nuveda į tamsiąsias žmogaus puses, ir tai nėra lengva. Bet taip pat manau, kad tai yra ir labai sveika – kartais patekti į šią gelmę. Laikas nuo laiko tą ir darau, ir tuomet butoh man padeda.
Esate ir šokio terapijos specialistė, sertifikuota supervizorė. Ar šokio terapija kaip nors apsijungia su profesionaliu meno šokiu?
Šokio terapijoje mes turime kitus tikslus. Galime naudoti įvairias technikas, bet viskas priklauso nuo išsikelto tikslo, o nuo jo – ką taikome. Šiuo atveju tai yra psichoterapija, kur taip pat naudojame judesį bei taikome meno priemones. Tai yra kas kita nei šokis mene, ir visgi viskas priklauso nuo kliento, jo poreikių.
Tuo tarpu performansas, butoh šokis yra meno išraiška. Tad ir pagrindinis tikslas yra menas.
Žinoma, yra daug panašumų, jau pradedant tuo, kada jie atsirado. Tai tas pats amžius ir net laikotarpis, t.y. 20 amžiaus 6-7 dešimtmečiai, kai po antrojo pasaulinio karo daug vyko pasaulyje, prasidėjo atsikūrimas po karų. Buvo kuriami nauji metodai atsistatymui, atsirado šokio terapija JAV, butoh – Japonijoje. Tai buvo kaip reakcija į traumą, priemonė darbui su trauma. Tuo metu atsirado ir performanso menas, kaip kiek kitokia reagavimo forma, kuri plito Europoje, JAV. Taigi, visa tai atsirado tuo pačiu laikotarpiu.
Ką jums reiškia atlikti šokį ar performansą „Suburtynėje“ skambant lietuviškoms sutartinėms?
„Suburtynė“, kaip projektas, prasidėjo iš tiesų seniai. Modris Tenisonas turėjo idėją įgyvendinti bendrą projektą su japonų ainų dainų atlikėjais, apjungiant lietuviškas sutartines ir galbūt latvių folkloro dainas, kurios dainuojamos panašiai ir siejasi su protėviais. Įdomu, kad pats žodis „aino“ turi panašumų su žodžiu „ainiai“, protėviais, tai, žinoma, daugiau žodžių žaismas, realios jungties su ainais nėra. Ainai yra viena iš nykstančių Azijos tautų, kilusi iš Sachalino ir šiaurinės Japonijos dalies. Jie, beje, naudoja geometrinius audimo raštus, kurie panašūs į baltiškuosius.
žmonėms yra reikalinga tam tikra jėga, galia, energija, o folklore yra be galo daug galimybių tai rasti.
Taigi, buvo labai įdomu bendradarbiauti, atrasti tas senąsias polifoninio dainavimo struktūras ir muziką bei tas pačias struktūras atrasti ir judant, šokyje, performansu. Per tai išreikšti ir tyrinėti tą senovę ir dabartį. Kaip jaučiame šią senovės, archajinę energiją savyje, kas tai per resursas, kaip mes ją galime naudoti šiandien.
Dalyvavimas šių metų „Suburtynėje“ yra kaip kūrybinės grupės „BUTŌ Lab“ tęstinumas. Iš tiesų šią trupę sudaro dauguma mano buvusių studentų. Tyrinėjome moteriškąją energiją, paskui kūrėme performansą pavadinimu „Dzen“. Latvijoje mes taip pat turime šio žodžio reikšmę, ir ji siejasi su augimu, kai kažkas auga su didele jėga, proveržiu. Bet taip pat savo reikšme, jos pajautimu, kaip žodis yra vartojamas, turi sąsają su japonų „dzen“, t.y. proto būsena. Ir, žinoma, turi ryšį su seksualumu.
Taigi, turime moteriškąją energiją su jos augimo, gydymo ir seksualumo aspektais. Pradėjome šią energiją tyrinėti. Ir pradžioje tyrinėjome kiek kitaip. O jau antras performansas buvo apie šaknis. Tyrinėjome šių šaknų energiją ir supratome, kad mes galvojame apie tą pačią gydančią moteriškąją energiją, tačiau jau gydančią tą senovės ar protėvių dalį, per šį performansą.
Man „Suburtynė“ yra labai susijusi su šia tema – ji yra apie mūsų praeitį, senovę, protėvius. Kai šiais metais vasarą pirmą kartą atlikau „Dzen“ performansą Rygoje, parke, tai buvo labai stiprus patyrimas. Atėjo labai įvairūs žmonės, kadangi pas mus yra daug rusakalbių, jie taip pat dalyvavo, ir buvo labai gera, kad visi žmonės mūsų performansą priėmė labai palankiai. Iš interakcijos su žiūrovais supratau, kad visoms tautoms yra reikalingas gydymas, žmonės, manau, yra pasiruošę apie tai kalbėtis ir priimti pagalbą, kad galėtų gyti. T.y., ne atskirti ar skirstyti į gera ir bloga, kas man yra nepriimta, labai negeras jausmas apima – reikia dirbti su visais ir padėti gyti.
Kaune turėsime repeticiją, vyksme dalyvaus ir Skaidra bei kiti, pasirinksime sutartinę performansui, dar nežinau jos. Bet kokiu atveju mūsų pasirodymas bus apie moteriškąją energiją, augimą, gydymą. Prisiliesime prie šios aplinkos, kurioje būsime, gydymo, žinoma, per meną.
2022 metais taip pat dalyvavome „Suburtynėje“. Naudojome raudonos ir baltos spalvų audinius, grynos spalvos, tai tarsi kraujas ir sniegas. Performansas taip pat buvo apie vienovę, buvimo kartu jausmą, lyg kraujas jungtų, apie apsijungimą, pavyzdžiui, per upės simbolius, apie daug ką buvo. Tikriausiai, nors ir nedidele dalimi, tai buvo ir atliepimas, reakcija į karo situaciją.
Ar atrandate panašumų latvių folklore į lietuviškas sutartines? Ar jums patinka latvių liaudies dainos apskritai? Ir, beje, kaip jums skamba mūsų sutartinės?
Taip, man patinka latvių folklorinė muzika, aš nesu tame labai aktyvi, nors yra dainų, kurios man labai patinka. Tačiau, kas man patinka folkloro atlikimuose – tai senieji archetipai, kodai, kurie tikrai veikia ir šiandien. Be to, žmonėms yra reikalinga tam tikra jėga, galia, energija, o folklore yra be galo daug galimybių tai rasti, tik reikia atverti tą šaltinį. Tuos senuosius kodus turime savo kūnuose taip pat, ir ne tik, kai dainuojame, jie glūdi mūsų viduje. Ir greičiausiai jie labai padeda mums išgyventi dabartyje. Man net sunku įsivaizduoti, kiek daug žmonių mirė karuose, kiek raganų buvo sudeginta ir panašiai, o mes išgyvenome. Manau, kad tie senieji, archajiški kodai ir padeda. Esame tarsi išgyvenusieji.
Lietuviškas sutartines išgyvenu kaip meditaciją, kartu jaučiu lyg prigimtinius dalykus, tarsi gamtos dalykus, kažką tokio natūralaus, kaip, pavyzdžiui, natūralus yra kraujo pulsavimas kūne. Sukelia įvairiausius pojūčius – lyg siūbuojančios bangos, pučiantis vėjas. Jaučiu ryšį su kažkuo didesniu aplink, galbūt Dievą ar kita jaučiu, gal Gamtą. Labai stiprus šis ryšys.
Sutartinėse glūdi labai senos dainavimo formos, o tame yra kaip ir mene – ir paprastumas, ir kažkas visuotinio, visa apimančio, universalaus tuo pačiu metu.
Koks jūsų ryšys su Kauno miestu? Lietuvoje kūrėte tik Vilniuje ar turėjote pasirodymų, meninių projektų ir Kaune?
Prieš kurį laiką dalyvavau „Auros“ festivalyje Kaune. 2016 metais su Modriu Tenisonu buvome atvežę į šį festivalį šokio filmą „BUTŌ X“. Vėliau Modrio atminimui Kaune organizavome improvizacijos vakarą. Šiais metais, lapkritį, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje numatoma jo kūrybai skirta paroda, planuojame jai sukurti performansą, ar šokį. Jis kūrė labai įvairiose srityse, tad ir darbų parodoje bus įvairių.
Ir pabaigai – trumpai apie save, kaip norėtumėte prisistatyti.
Gyvenime užsiimu įvairia veikla. Viena pagrindinių yra visgi meno terapija, taip pat performanso menas, dirbu ir supervizore. Menas man yra kažkokia universali forma, kolektyvus kelias, kaip mes galime išgydyti patys save. Tai yra pagrindinis tikslas, ir tai kuriama per meną, per meno vaizdinius, metaforas.
Tiesa, mano pasirinkimas nėra kurti meną vardan meno, ar kurti „savo“ meną. Man tai kolektyvi forma parodanti, kaip mes galime judėti toliau, pirmyn, neatsisieti nuo gamtos. Taip pat turiu turėti savyje tam tikras vertybes, prasmes, etikos principus. Tada tai, ką darau, ką kuriu meno formomis, turi prasmę.
Be to, mane visuomet supa „butoh žmonės“, kaip aš juos vadinu. Kartą metuose vedu mokymus, o juos baigusieji nori tęsti, tobulėti toliau. Jie ateina ir sako – sukurkime ką nors, tęskime tai. Ir taip kartojasi. Tuomet pasiūliau įkurti „BUTŌ Lab“, kuri ir atsirado pernai metais.
Tai yra mano buvę studentai, jau pažengę, atėję iš įvairių sričių. Daugelis jų yra profesionalūs menininkai, taip pat yra užsiimančių kitomis veikloms. Bet jie visi ateina, pajutę tyrinėjimo, ieškojimo poreikį ir kažką daryti kartu. Tai yra labai stipri energija – kurti ir veikti kartu.
Susitinkame kartą per mėnesį, dirbame po penkias valandas ir bendrai sutariame dėl pastatymo. Tai kolektyvinis darbas, kaip ir „Suburtynės“ projektas, beje. Turėjome pasirodymų Rygoje, muziejuose, festivaliuose. Žmonės nori burtis ir kartu kurti.
Sutartinių maratonas „Suburtynė“ prasideda rugpjūčio 14 dieną 12 val., baigiasi rugpjūčio 15 dieną 12 val. Visas 24 valandas giedamos bei šokamos sutartinės. Renginys vyksta Kaune Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (V. Putvinskio g. 55) vidiniame kiemelyje. Įėjimas pro šoninius vartus iš Vienybės aikštės / BLC centro pusės. Tai atviras ir nemokamas renginys, ateiti galima patogiu laiku, išankstinės registracijos nėra.
„BUTŌ Lab“ kūrybinės grupės iš Latvijos performansas „GyjambesišaknijantgyjaM“ vyks rugpjūčio 14 d. (pirmadienį), 23 val.
