Žurnalų archyvas

Pažintis su Karoliu Skrickumi: moko biologijos, groja gitara, kuria stiprintuvus

1 rugsėjo, 2024, Laura Brazaitytė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Naujienos

Karolis Skrickus – biologijos mokytojas Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje. Jis – ir kelių muzikos grupių gitaristas bei vokalistas. Be šių veiklų, Karolis yra įkūręs muzikos įrašų studiją, kurią pats vadina alternatyvios muzikos grupių lopšiu, taip pat kuria gitaros stiprintuvus ir efektų pedalus. 

Karoliui aprodžius savo įrangos ir instrumentų kolekciją, prisėdome pasikalbėti jo muzikos įrašų ir repeticijų erdvėje Kaune, Raudondvario plente.

Karolis ir interviu autorė Laura, šiuo metu atliekanti praktiką žurnale „Kaunas pilnas kultūros“. Arvydo Čiukšio nuotr.

Kas tave paskatino pasirinkti mokytojo profesiją? Ar mokydamasis mokykloje galvojai, kad po kelerių metų pats stovėsi prieš klasę?

Tikrai ne. Labai retai sutinku jaunų mokytojų, kurie nuo pat vaikystės ar paauglystės žinojo, kad nori būti mokytojais. Šis darbas tikrai ne kiekvienam, taip pat kaip ir būti kunigu tikrai ne bet kas galėtų. Tam reikia pašaukimo, ne visi gali susidoroti su spaudimu, žvilgsniais, stovėti prieš klasę ir prisiimti atsakomybę už visus mokinius. 

Priimkite gyvenimą kaip detektyvą, įkvėpkite nuostabius momentus ir leiskite sau atrasti save. 

Mano mokytojo darbas prasidėjo jau išbandžius keletą visiškai kitokių sričių. Mokiausi biochemijos ir chemijos, dirbau vadybininku, pardavėju įmonėje, garsinau koncertus. Tikrai nemažai reikėjo pereiti, kol sugalvojau pabandyti mokytojo kelią kaip eksperimentą. Pamačiau, kad man tai įdomu ir norėčiau tuo užsiimti toliau. 

Arvydo Čiukšio nuotr.

Koks, tavo nuomone, yra didžiausias mokytojo darbo privalumas?

Tai, kad išlieki jaunatviškas. Šalia visada yra jaunimas, moksleiviai. Žinoma, kiekvieno mokytojo patirtis skirtinga, ją lemia ir mokinių amžius. Aš mokau gimnazistus, sugebu šnekėti jiems aktualiomis temomis, bet taip pat jau esu daugiau subrendęs, galiu inicijuoti sudėtingesnes, kompleksiškesnes diskusijas. 

Būtinai ir pats turi jaustis gerai, kad galėtum visavertiškai ugdyti mokinius. 

Mokytojai visada yra apsupti jaunų žmonių, kurie puošiasi, kalba ir mąsto kitaip nei vyresnė karta. Tad mes esame priversti adaptuotis, mokytis ir susipažinti su tuo, kas svarbu jaunimui. 

O kokie didžiausi mokytojo darbo iššūkiai ar sunkumai?

Man sudėtingiausias šio darbo aspektas yra tas, kad kartais jaučiuosi kaip oratorius, lyg sakyčiau viešą kalbą. Bet reikia rūpintis, kad mokiniai ne tik išgirstų, bet ir suprastų tave. Reikia identifikuoti jų problemas, įsitikinti, kad kiekvienas jaučiasi gavęs pakankamai dėmesio. Klasėje – apie 30 mokinių, o pamoka trunka 45 minutes. Jei kiekvienam paskirtum vos minutę individualaus dėmesio, pamokai išdėstyti liktų tik 15 minučių.

Na, ir būna taip, kad po 10-ies pamokų ciklo rašome kontrolinį ir tik jį ištaisęs pamatau, kad mokiniui nelabai pasisekė, jis visiškai nesuprato temos ir nepriėjo pasiklausti. Taigi tikrai sunku pasirūpinti mokinių poreikiais, ne tik išdėstyti pamokos medžiagą, bet ir įsitikinti, kad ji buvo įsisavinta. 

Arvydo Čiukšio nuotr.

Po pamokų muzikuoji. Kaip prasidėjo tavo muzikinis kelias?

Pradėjau groti, kai dar pats buvau mokinys toje pačioje mokykloje, kurioje dabar dirbu. Tada į pamokas nešdavausi gitarą, kad galėčiau kiekvieną laisvą minutę išnaudoti grojimui ir, tiesą sakant, niekas nepasikeitė – taip kartais darau ir dabar. 

Kai buvau kokių 13-os metų, dar net gerai nežinojau, kas ta gitara. Bet pradėjau žaisti žaidimą „Guitar Hero“. Ten reikėdavo spaudyti klavišus ir pataikyti į natas. Aš net ir tos žaidimo gitaros tuo metu neturėjau, žaidžiau su paprasta kompiuterine klaviatūra. 

Prisimenu, vieną kartą tėvukas atėjęs į kambarį paklausė: „O tu galėtum taip pat realybėje?“ Ir aš, žinoma, pilnas pasitikėjimo atsakiau, kad tikrai galėčiau. Tuo metu maniau, kad gitara groti reikia taip pat, kaip tam žaidime. Nežinojau, kad reikia užspausti stygas, maniau, tiesiog spaudinėji tuos spalvotus mygtukus. Galiu pasakyti, kad paskui buvau labai nustebęs. 

Mama irgi norėjo, kad gročiau instrumentu, bet ji siūlė violončelę. Tai tėvai padarė lenktynes – kuris pirmas nupirks man instrumentą, tuo ir grosiu. Nuo to susitarimo tėtis neužtruko nė paros. Nuėjo į „Midi Audio“ Gedimino gatvėje ir nupirko man pirmąją gitarą. Aš pagrojau kelis mėnesius ir padėjau gitarą į spintą. Bent porą metų ji ten gulėjo nejudinama. Bet tada viskas pasikeitė – atradau kelias roko muzikos grupes, pažiūrėjau jų koncertų įrašus ir vis pasiimdavau gitarą. Iš pradžių grodavau apie 3 valandas per dieną, o paskui jau išvis nebepaleisdavau iš rankų. 

Pasižvalgiau toliau tam muzikos pasaulyje, ir tada jau prasidėjo – atsikeliu, vos spėju nusiprausti ir jau pasiėmęs gitarą į rankas, groju, groju, einu miegot, atsikeliu ir vėl groju. Taip ir gyvenau turbūt pusmetį, kol išmokau bent trumpam nuo gitaros atsitraukti. 

Kokiose grupėse groji dabar?

Dabar groju dviejose: „Shiti“ ir „Kartu“. Antroji dar labai jauna, bet šį sezoną mus galėsite pamatyti ir „X faktoriuje“. 

Dažniausiai grupės susibūrimas įvyksta gana spontaniškai. Mano studija leidžia burtis į grupes, muzikuoti. Ir nors ne visos grupės, kuriose esu grojęs, ilgiau išlieka, bet visos patirtys buvo smagios ir praturtino gyvenimą. 

Be muzikavimo, dar kuri gitaros pedalus ir stiprintuvus. Kaip pradėjai šią veiklą?

Grodamas supratau, kad man labai patinka įranga, visokie žaisliukai. Kaip fotografai didžiuojasi savo objektyvų kolekcija, kurių visų jiems tikrai nereikia, taip ir aš didžiuojuosi savo įranga. Labai gera turėti įrangos pasirinkimą, kad ji atitiktų mano specifinius norus skambesiui. 

Žinoma, įranga nemažai kainuoja. Mes su tėvuku paanalizavome ir pamatėme, koks didelis įrangos antkainis. Nors tokius daiktus šiek tiek pasimokęs gali pasidaryti ir pats. Žinoma, buvo nemažai nepavykusių bandymų, bet atkaklumas atsiperka. Mums buvo labai įdomu, daug daug litavome ir dabar turime nemažai puikių produktų. 

Šiam užsiėmimui įsibėgėjus nebeturėjau, kur visko dėti. Taip įkūriau mūsų prekės ženklą – „Brolis Amp Doctor“. Gerai prisimenu, kai pas mane atėjo Kristijonas Valančius, grupės „Akli“ gitaristas ir vokalistas, nusipirko vieną iš pedalų, ir iki šiol man labai malonu girdėti, kai jis sako, kad šio pedalo efektas ir buvo įkvėpimas jų pirmajam albumui. 

Taip pat kuriame ir gitaros stiprintuvus. Naudojame senesnę lempinę technologiją, kuri nebėra taip dažnai sutinkama. Bet mes, muzikantai, linkę būti puristais, kai kurie tikime, kad būtent tas senasis skambesys ir suteikia džiaugsmą. 

Arvydo Čiukšio nuotr.

Tiesa, reikia pabrėžti, kad šis projektas yra bendras – tėvo ir mano, bet jis kaip didysis meistras renkasi likti šešėlyje. Jam esu dėkingas už daugelio savo veiklų pradžią. Beje, jis taip pat mokytojas, moko istorijos. Tad mes taip dalindamiesi veiklomis stipriname tarpusavio ryšį, praleidžiame daugiau laiko kartu. 

Kaip spėji suderinti visas šias veiklas ir mokytojavimą?

Tai tikrai nėra lengva. Visada ieškau būdų, kaip optimizuoti savo laiką, kaip spėti jo skirti sau, mokytojo darbui, muzikai, projektams. Esu labai dėkingas savo draugams, nes šioje studijoje nedirbu vienas. Jei sutarus dėl įrašo negaliu ateiti pats, padeda draugai, kiti muzikantai. Jie pasirūpina, kad muzikantai atvykę į studiją galėtų sklandžiai dirbti, įsirašyti muziką. 

Taip aš galiu truputį atsipalaiduoti, užsiimti kitomis veiklomis. Manau, mokytojui tai būtina. O ilsiuosi taip pat gana aktyviai – mokausi dainuot pas Gintarą Pertrašką „Sing-A-Lot“ studijoje. Jis nuostabus specialistas ir geras mano draugas. Taip pat pradėjau mokytis šokti – apie tai anksčiau tikrai nebūčiau net pagalvojęs. Ir, žinoma, mėgstu sportuoti. 

Ar randi panašumų tarp mokymo ir koncertavimo?

Taip, jų tikrai yra daug. Stovėdamas ant scenos, pasiruošęs koncertuoti, matau žmones, kurie kartais drovūs, jaučiasi nejaukiai, kartais, žinoma, priešingai, jie yra aktyvūs ir gerai nusiteikę. Lygiai taip pat jautiesi atėjęs vesti pamokos – niekada nežinai, kaip mokiniai nusiteikę. Mokant ir koncertuojant tikslas yra panašus – visada nori paveikti savo auditoriją, atskleisti save ir kažką jiems duoti. 

Dar vienas panašumas – nei koncertui, nei pamokai niekada negali pilnai pasiruošti. Žinoma, planuojame pamokas ir repetuojame koncertams, bet niekada nenumanome, kokia bus atmosfera, klausytojų ar mokinių nuotaika, aplinkybės, oras, pašaliniai garsai.

Abiem atvejais turi adaptuotis, nes niekada negali žinoti, kas gali nutikti. Kiekviena pamoka, kaip ir kiekvienas koncertas, yra unikali patirtis. 

Arvydo Čiukšio nuotr.

Kaip atrodys tavo dienotvarkė rugsėjį?

Dar nežinau. Labai gerai suprantu tuos išsiblaškiusius vaikus, kurie viską daro paskutinę minutę, nes kartais ir aš toks esu. Nesame ateiviai ar robotai ir mokomės kartu su jumis. 

Kol kas dar neturiu pamokų tvarkaraščio, bet tikrai žinau tiek, kad reikės atsikelti, nusiprausti, nusišypsoti, gražiai apsirengti, nes niekas nemėgsta nuobodžių mokytojų, o apranga man yra svarbi asmenybės išreiškimo dalis. Taip pat tikrai reikės išgerti vieną, du ar tris puodelius kavos, kad palaikyčiau gerą nuotaiką ir ja dalinčiausi su savo mokiniais. Būtinai ir pats turi jaustis gerai, kad galėtum visavertiškai ugdyti mokinius. 

Ką norėtum patarti mokiniams, nerimaujantiems dėl pasirinkimų po mokyklos ar nedrįstantiems siekti savo svajonių?

Niekada nevėlu keistis ir bandyti ką nors naujo. Negalvokite, kad pasaulis yra pilkas ar monotoniškas. Žiūrėkite, ką veikia kiti, semkitės įkvėpimo ir bandykite patys. Gyvenimas yra pilnas galimybių.

Aš lygiai taip pat nežinojau, ką noriu veikti gyvenime, net ir dabar dar nežinau. Mėgaujuosi tuo, ką veikiu, bet taip pat esu atviras naujovėms ir kitoms veikloms. Priimkite ir jūs gyvenimą kaip kelionę, mistiką, detektyvą, įkvėpkite tuos nuostabius momentus ir leiskite sau atrasti save. 

Arvydo Čiukšio nuotr.