Kaip visi jau gerai žinome, Kauno modernizmas nuo 2023 m. saugomas UNESCO. Ukrainos miestas Lvivas šiuo prestižiniu titulu irgi gali didžiuotis – jo senamiestis į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas dar 1998 metais. Tiesa, tą patį praėjusių metų rugsėjį Jungtinių Tautų kultūros organizacija įtraukė Kyjive ir Lvive esančius UNESCO objektus į pavojuje atsidūrusių objektų sąrašą, teigdama, kad jiems gresia pavojus. Taip pat Lvivas žinomas kaip art nouveau miestas. Bet Lvivo modernizmas?
„Lvive tarp 1920 ir 1930 metų pastatyta apie 10 tūkst. namų, ne visi jie grynai modernistiniai, bet dauguma turi šio stiliaus bruožų“, – sako Myroslava Liakhovych. Ukrainietės fotografijų ir tyrimų paroda „Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas tarpukariu“ iki paskutinės vasaros dienos veikia modernistiniuose Galaunių namuose-muziejuje Kauno Žaliakalnyje.
Modernistinei architektūrai Lvive skirtą projektą ši architektūros tyrėja pradėjo prieš septynerius metus. Internete ji publikuoja ne tik savo atliekamus tyrimus, fotografijas, pastatų brėžinius, bet ir gyventojų bei kitų pastatų naudotojų pasakojimus. „Dažniausiai pradedu nuo vizualaus tyrimo – einu į pastatą, fotografuoju, kalbu su jo gyventojais, žinoma, medžiagos ieškau ir archyvuose“, – pasakoja Myroslava, kviesdama apžiūrėti Galaunių namuose eksponuojamą jos surinktą ir susistemintą medžiagą.
Po Pirmojo pasaulinio karo miestas tapo trumpai gyvavusios Vakarų Ukrainos liaudies respublikos sostine, netrukus su visu regionu atiteko Lenkijai. Lenkakalbių Lvive padaugėjo, ir iš esmės visi modernistinių namų projektuotojai, statytojai ir gyventojai ar darbuotojai buvo Lenkijos piliečiai, bet tarp jų – ir ukrainiečiai, žydai.
Kalbant apie kaunietišką, apskritai lietuvišką modernizmą galima aptikti daug ryšių su kitais Europos miestais, ypač tais, kuriuose studijavo mūsų architektai. Lvivo modernizmas šia prasme net labiau „vietinis“ – šiame mieste buvo techninis universitetas, kuriame ir išaugo vietos architektūros mokykla. Kaip ir lietuviškoje to meto architektūroje, taip ir Lvive esti liaudies meno elementų. Tiesa, ir vokiškų, austriškų, lenkiškų įtakų čia aptiksite – kai kurie Lvivo modernizmo projektuotojai studijavo Vienoje, Miunchene, Štugarte, Varšuvoje.
bute pokariu apgyvendintas sovietinis kompozitorius pamanė, kad nederėtų naikinti istorijos.
„Man modernizmas – ne tik architektūros, bet ir paties Lvivo istorija, primenanti, koks jis buvo daugiakultūris. Po antrojo pasaulinio karo čia tebuvo likę apie 10 proc. gyventojų – iki karo 40 proc. populiacijos sudarė lenkai, 38 proc. – žydai, likusioji dalis – ukrainiečiai ir kitų tautų atstovai“, – primena trumpai Kaune šįkart viešėjusi moteris.
Stabtelime prie stendo, kuriame pristatoma aukštesniajam Lvivo gyventojų sluoksniui atstovavusios Szymanskių šeimos vila. Nedidelis pastatas išsiskiria ne tik efektingais apvaliais langais, bet ir dekoratyviomis jų grotomis. Vilos savininkai, kaip ir daugelis kitų Lvivo lenkų, Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti išvykti. Pastatas tapo našlaičių, kare netekusių tėvų, prieglauda, vėliau – vaikų darželiu, priėmusių mažuosius iš karo zonos.
„Šiandien istorija kartojasi“, – taupiai tarsteli Myroslava, kuriai pasirodė svarbu į istorinius pasakojimus integruoti šiuolaikinį kontekstą. Ieškant modernistinių panašumų tarp Lietuvos ir Ukrainos, jų galima atrasti ne tik Kaune ir Lvive, bet ir Vilniuje, kuriame modernizmas lenkiškas, ir Lvive. Panašūs ne tik pastatai, jų detalės, bet ir žmogiškosios istorijos, neretai skausmingesnės nei pastatų. Visgi lietuviškosios tragedijos baigėsi, o mūsų kaimynų tęsiasi toliau.
Apžiūrime dar vieną simpatišką pastatą. Butų kompleksas pastatytas jau prieš pat karą, vidutinės klasės šeimos (tarp jų – ir pastato savininkai) naujais namai pasidžiaugė vos keletą mėnesių. 1939 m. atėjo sovietai, išvarė gyventojus, čia apgyvendino okupacinę valdžią. Tada – naciai, kurie išžudė beveik visus komplekso gyventojus. Nužudė ir keturis jaunus, nė trisdešimties nesulaukusius jo architektus. Visi jie žuvo koncentracijos stovykloje. „Man pasirodė svarbu patyrinėti šių žmonių gyvenimus iki karo, iki Holokausto. Pavyko aptikti butą, beveik nepaliestą istorinių peripetijų, su išlikusiu dekoru, baldais. Sužinojau ir apie pirmuosius buto gyventojus. Įdomu, kad viskas išliko todėl, kad bute pokariu apgyvendintas sovietinis kompozitorius pamanė, kad nederėtų naikinti istorijos.“
Galaunių namuose susipažinsite dar keliolika pastatų (tai ir gyvenamieji pastatai, ir sakralinė architektūra, švietimo, verslo įstaigos) ir už jų fasadų besislepiančių istorijų. Internete šiuo metu publikuojama per 70 fotografės ištirtų pastatų, taigi projektas dar tikrai nebaigtas. rusijai 2022 m. vasarį pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Lvivo gyventoja sulaukė žinutės iš iš Šveicarijos federalinio technologijos instituto Ciuriche (ETH Zürich) – ją pakvietė atvykti ir tęsti tyrimus saugioje aplinkoje.
Šiuo metu M. Liakhovych gyvena Berlyne, kur dirba Pilecki institute ir tyrinėja tarpukariu Berlyne studijavusių architektų likimus. Ciuriche ji praleido beveik dvejus metus, čia, kaip ir planuota, tęsė savo Lvivo modernizmo projektą ir kartu su vietos architektūros fakulteto bendruomene inicijavo naują jo etapą – svarbių Lvivo modernizmo pavyzdžių 3D skenavimą: „Manau, skaitmeninis pastatų išsaugojimas yra svarbus keliais aspektais – taip, svarbu archyvuoti, tai įdomu tyrėjams, paveldo specialistams, bet ši itin tiksli medžiaga gali pagelbėti ir pastatą sugriovus.“
Praėjusią vasarą pavyko nuskenuoti penkis Lvivo pastatus, kuriuos Myroslava parinko norėdama atspindėti architektūros spektrą, tai yra, siekdama užfiksuoti tiek viešosios paskirties pastatus, tiek gyvenamuosius, taip pat keletą atskirų butų. jų skaitmeninius 3D maketus galite apžiūrėti Kaune. Tiesa, greičiausiai atkreipsite dėmesį, kad maketai – be stogų. Taip yra todėl, jog Lvive negalima kelti dronų. Šiuo metu. Kol kas.
Nors programa „Modernizmas ateičiai“ buvo itin sėkminga, oficialiai baigus projektą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, baigta ir ji. Apmaudu, kad nebeveikia bendruomeniniais pagrindais kurta to paties pavadinimo svetainė, kur, kaip ir Lvivo versijoje, buvo sukaupta ne tik brėžinių, bet ir senų bei naujų fotografijų, ir, svarbiausia, autentiškų pasakojimų, net ir šalčiausiam mūrui, labiausiai sukrypusioms durims ar nudrengčiausiam parketui, įpučiančių meilės. Žinoma, per tuos keletą metų, kai visi buvome modernistais, daugelio požiūris į paveldą pasikeitė, ir jo prasmę matome jau ne tik lenktose formose, nors jos, žinoma, kelia didžiausias simpatijas. Tai įrodo didelė „Art deco muziejaus“ ir „Amsterdamo mokyklos muziejaus“, apskritai ekskursijų, leidinių ir meno kūrinių, įkvėptų optimistiškojo Kauno modernizmo, sėkmė. Įdomu, kaip į neretai art nouveau ir baroko šešėlyje liekantį Lvivo modernizmą žiūri šio gražuolio miesto gyventojai.
„Prieš septynerius metus, kai pradėjau šį projektą, Lvive apie tai nieko nebuvo, modernizmu domėjosi vos keli akademikai, todėl žmonės tiesiog nežinojo, apie ką ši architektūra. Kai ėmiau fotografuoti, kalbėtis, visą medžiagą viešinti, žmonės sukruto – o, tai iš tiesų gražu, tai gali tapti miesto prekės ženklu. Galiu pasidžiaugti, kad net miesto valdžia nusprendė daugiau dėmesio skirti modernistiniam paveldui, kai kurie pastatai įtraukti į paveldo sąrašą, tiesa, jis vietinio lygmens, ne valstybinio“, – dėsto akademike tapusi fotografė, kuriai svarbu ne tik tirti, bet ir dalintis. Juk parodos pavadinime esanti frazė „Išlikusi architektūra“ – ir liudijimas, ir manifestas.
Parodą „Išlikusi architektūra: Lvivo modernizmas tarpukariu“ Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2) veikia iki rugpjūčio 31 dienos. Sekmadienį, rugpjūčio 25 dieną – nemokamas jos ir viso muziejaus lankymas. Rugpjūčio 31 d. 11:00 val. – atsisveikinimo ekskursija.
