Kiekvieną mėnesį pristatome žurnalo pakuotę į Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinį, esantį Taikos prospekte, prie legendinės parduotuvės „Trys berželiai“. Tas smulkiųjų verslų kvartalas išties įdomus – vienu metu veikė net vinilinių plokštelių parduotuvė, o kavinė „Kvieslys“ žavi autentišku interjeru. Prieš kurį laiką pastebėjome naują iškabą – „Pas mamą“. Netrukus tas pats logotipas ėmė šmėžuoti ir feisbuke, vis palydimas penkiomis žvaigždutėmis.
Ukrainietė Natalija Faer prie bibliotekos pernai atidarė kulinarijos cechą, o per mažiau nei metus – ir dar dvi parduotuves miegamuosiuose Kauno mikrorajonuose. Gražu, kad maistas, ir dar ukrainietiškas, sujungė keliolika moterų, kurioms teko palikti gimtąją šalį. Žinoma, laimingiausia šios istorijos pabaiga būtų, jei visos jos galėtų grįžti namo. Bet kol kas Natalijos ir jos darbuotojų namai čia, Kaune, o ukrainietiškų restoranų pertekliumi mes iki šiol tikrai negalėjome skųstis, tad vienas kitas Kyivo kotletas ar virtinukų su vyšniomis porcija – tikrai sveikintinas indėlis į gastronominį Kauno žemėlapį.
Kiek laiko veikia „Pas mamą“?
Atsidarėme 2022 m. gruodžio 3 dieną, jei gerai pamenu. O Kaune aš jau daugiau nei metai, atvykau pernai rugpjūtį. Iki tol gyvenau Irpinės mieste, apie 16 km nuo Kyjivo. Atvažiavome su šeima, dviem dukrytėm ir vyru, o jis, beje, lietuvis. 23 metus praleido Ukrainoje, verslininkas.
Gal nebuvo taip sunku integruotis Lietuvoje, kai vyras – vietinis?
O man ir taip nesudėtinga, tik negerai, kad kalbos iki šiol nemoku, bet susitarti, jei nori, juk galima ir taip. Tiesa, kaip tik dabar pradėsiu lankyti lietuvių kalbos kursus. Šiaip nebuvo sunku. Sėdėti rankas sudėjus – ne man. Norisi bėgti, lėkti, veikti. Pasėdėjau atvažiavusi gal mėnesį, labai liūdna buvo. Vyrui sakiau: reikia kažką daryti. Sako, tai daryk tą patį, ką Ukrainoje. O ten palikome tokį patį cechą ir tris parduotuves. Pusantrų metų iki karo pradėjome šį verslą, cechas dirba toliau, tik, žinote, yra niuansų, pavyzdžiui, dėl elektros tiekimo.
Juodą duoną labai mėgstu – vyras iš Lietuvos turbūt kokį vagoną iš viso yra atvežęs.
Taigi, ką ir kaip veikti, aš jau žinojau. Šiek tiek užtruko techniniai reikalai, kol susiradau tinkamas programas, kad visi viską matytų, kad cechas ir parduotuvės „susikalbėtų“ ir taip toliau. Patalpų iš pradžių ieškojome Vilniuje, bet nieko gero ir tinkamo maistui ruošti nepavyko aptikti. Tai per mažai vietos, tai per daug… Nusprendėme apsilankyti Kaune. Pasivaikščiojome, man labai patiko pats miestas. Pasirodė panašus į Irpinę: medžiai, daug žalumos, jauku. Ir mergaitės sakė, kad joms Kaune mieliau. Na, gerai, ieškome patalpų Kaune. Užtrukome savaitėlę, viską sutarėme su savininke, ji virtualiai apžiūrėjo mūsų cechą Ukrainoje, pasirašėme sutartį, užsisakiau įrangą, ir viskas!
„Pas mamą“ dirba tik ukrainietės?
Ceche – taip, tik pardavėjos lietuvaitės. Viena, tiesa, yra ukrainietė, bet mokosi lietuvių kalbos, labai stengiasi. Dvylika merginų dabar dirba, nė vienos iki karo nepažinojau. Per skelbimus, feisbuko grupes ieškojau, rašiau, skambinau. Tos, kurios liko dirbti, manau, yra patenkintos. Išėjo tos, kurios ieškojo darbo pagal specialybę – pavyzdžiui, viena nuėjo mokytojauti į ukrainiečių mokyklėlę. Verkdama išėjo, nes ir pas mus gera buvo, bet tai tebuvo laikina stotelė, padėjusi integruotis, apsiprasti naujoje šalyje. Juk ji mūsų vaikus moko ukrainiečių kalbos ir literatūros, tai labai svarbu. Kita – medicinos sesuo, taip pat rado darbą Kaune pagal profesiją.
Kaip pavyko pranešti apie save Kauno gyventojams?
Žinokit, pas mus apsipirkti atvažiuoja net iš Jonavos ir Vilniaus. Žinoma, teko įdėti darbo. Skrajutes patys nešiojome, į pašto dėžutes mėtėme, gatvėse, prie parduotuvių, su merginomis stovėjome, žmonėms reklamą į rankas dalijome. Be to, feisbuke informaciją skelbiame. „Kauno diena“ mane kalbino, tas straipsnis daug žmonių atvedė. Turime nemažai nuolatinių klientų, bet ir naujų vis ateina. Juos atveda „sarafaninis radijas“ – na, jūs paragavote, skanu, patiko, draugams papasakojote. Ši reklama pati geriausia.
Natalija, o jūs visada mėgote gaminti ar čia tik verslas?
Pagal išsilavinimą esu juristė, dvidešimt metų dirbau vienoje kompanijoje. Susitaupiau šiek tiek pinigų ir nusprendžiau, kad metas savam verslui. Namuose, aišku, visada gaminau. Kai cechą atsidariau, pradėjau neštis pusgaminius iš jo namo (juokiasi). Bet šiaip nuo mažų dienų. Mano mama, kuriai dabar 76-eri, yra tikrai maisto dievaitė. Kiek pamenu, tiek mes ką nors gamindavome. Anksčiau gyvenome nedideliame miestelyje, turėjome savo ūkį, kiaules pjaudavome, oi, kiek darbo būdavo. Viską sudalinti, išvalyti, paruošti, dar kitus pavaišinti… Na, bet virtuvėje jaučiuosi gerai.
lietuviai skonio klausimais konservatyvūs. Pirks ir pirks tą patį, kol galutinai atsivalgys.
Mama liko Ukrainoje?
Taip, nenorėjo niekur važiuoti. Žinote, vyresnioji karta… Vyras vyksta į Ukrainą darbo reikalais, ją vis aplanko. O aš nuo išvažiavimo taip ir nebuvau. Kamuoja nostalgija, bijau, kad, jei nuvažiuosiu, užsimanysiu likti, todėl planuoju būti čia, kol karas pasibaigs. O čia yra ką veikti. Mažoji dukrelė Kaune į pirmą klasę pradėjo eiti, vyresnioji – pirmakursė Vilniuje. Toliau nuo tėvų (juokiasi). Beje, ji irgi gerai moka gaminti, taigi neprapuls.
„Pas mamą“ receptai – jūsų kūryba?
Ir mano, ir įvairių pažįstamų, adaptuoti pagal mano skonį. Iš esmės tai ukrainietiški arba ukrainietiškai paruošti visiems gerai pažįstami patiekalai. Kaip namie, kaip pas mamą. Viską ruošiame vietoje, pačios tešlą minkome, faršą ruošiame.
Ką labiausiai mėgsta lietuviai?
Populiariausi yra blyneliai su saldžia varške, virtinukai su varške, koldūnai su kiauliena. Mes patyliukais vis įvedame naujų produktų, siūlome ko nors paragauti (patvirtinu – man perkant virtinukus su vyšniomis pardavėja rekomendavo vištienos paštetą, – aut. past.). Bet, turiu pasakyti, lietuviai skonio klausimais konservatyvūs. Pirks ir pirks tą patį, kol galutinai atsivalgys. Sutikusi kokį nuolatinį klientą vis bandau įtikinti, kad ir kitas patiekalas bus skanus. Įtikinu. Tada grįžta ir sako: žinokit, kaip gerai, kad įkalbėjote, taip skanu! Pavyzdžiui, pradėjome ruošti čeburekus ir koldūnus su žuvimi. Kauniečiai taip baiminosi! Sakau, iš kur žinote, kad nepatiks, jei dar neragavote. Pabandė, grįžo, kartojo.
Šiaip turiu pastebėti, kad lankytojai mėgsta apsipirkti tikrai ne vieniems pietums. Ima įvairių patiekalų po truputį, kokiai savaitei tai tikrai. Visgi tai šaldyta produkcija, labai patogu vienu ypu įsigyti daugiau. Buvo ir restoranų atstovai užsukę, domėjosi mūsų Kyivo kotletais, bet jų netenkino mūsų kaina. O kaina tokia, kokia yra, nes viskas natūralu, be skonio stipriklių ir ruošta nuo nulio.
Kyivo kotletas – amžina klasika. Pati juos mėgstate, o gal turite kitų favoritų?
Žinoma. Merginoms visada sakau: reikia maistą ruošti taip, kad tau pačiai patiktų. Jei liksi patenkinta, jei tavo vaikai valgo ir dar paprašo, gali ramiai pardavinėti.
Dar labai mėgstu lazaniją su trijų rūšių mėsa – kiauliena, vištiena ir jautiena. Taip, itališkas patiekalas, bet Ukrainoje populiarus, ypač tokia versija. Čia, ceche, pačios ruošiame lakštus, padažus gaminame. Kaip skanu!
Koks jūsų santykis su lietuviška virtuve?
Neblogas, gera jūsų virtuvė. Ruošiu šaltibarščius – namiškiams labai patinka, netgi šešiametei, vis prašo pagaminti. Cepelinai, na, nenoriu nieko skaudinti, skanu, normalus patiekalas, bet dažniau nei kartą per mėnesį jų valgyti nelabai išeina. Juodą duoną labai mėgstu – kai gyvenome Ukrainoje, vyro vis prašydavau atvežti iš Lietuvos. Turbūt kokį vagoną iš viso yra atvežęs. Tokios skanios namie tikrai nerasdavau.
Kaip manote, kodėl žmonės šiais laikais renkasi pusgaminius? Neįsižeiskite, žinoma, smagu, kad yra toks cechas ir kad jums sekasi, bet vakarienė ir pietūs namuose juk gali būti ir naminiai.
Žinoma, puiku, kai žmonės patys skiria tam laiko ir gamina valgį savo šeimai. Kai neskubėjome, taip ir elgėmės, visi iki vieno. Kai neturėjome mobiliųjų telefonų, nelakstėme po pasaulį, kai dar nemokėjome atostogauti. Galiu už save kalbėti: parėjusi namo noriu valgio klausimą išspręsti kuo greičiau ir skirti laiko bendravimui su šeima. Ar žurnalui pavartyti. Ar, galų gale, pagulėti, į lubas pažiūrėti. Pa-il-sė-ti! Nenoriu dirbti po darbo. Taigi mūsų cechas – tam, kad galėtumėte skirti laiko sau.
Pati galėtumėte tik vadovauti, bet einate į cechą ir gaminate, kodėl?
Kai kuriuos receptus vis dar tobulinu, pavyzdžiui, ryt ruošime naujus kotletus iš lašišos. Kol kas tik namuose eksperimentavau, neatnešiu gi recepto ir nenumesiu, reikia kartu su merginomis viską kartu susistyguoti. Galiausiai visos kartu dar ir paragausime ir tik tada nuspręsime, leidžiame į gamybą ar ne.
Ar kolektyve jau turite kokių nors tradicijų, švenčiate gimtadienius, ukrainietiškas progas minite?
Žinokite, ne. Tik darbas ir poilsis. Kai pradėjome kartu dirbti, moterys buvo persigandusios, išvargusios, niekas nežinojo, kas bus. Mano kolegės – beveik visos su aukštaisiais, kai kurios ir karjeras padariusios. Joms reikėjo persilaužti, save nugalėti, kad galėtų ramiai darbuotis čia, ceche. Aš manau, kad viskam reikia laiko, nieko čia nepriskubinsi. Kai būsime pasiruošusios kartu pramogauti, švęsti, taip ir bus. Dabar dar nėra ko švęsti, negalėtume visiškai atsipalaiduoti. Namuose gi karas. Dalies moterų vyrai liko Ukrainoje.
Ukrainietiški barščiai pagal Nataliją
Natalija patvirtina, kad kiekviena ukrainietė turi savo firminį barščių receptą, ir kiekvienas jis unikalus, pats geriausias. Pati mėgsta barščius virti su kiaulienos šonkauliais. Iš jų reikia išvirti sultinį. Tuomet keptuvėje pakepinti morkų, svogūno, burokėlių su pomidorų pasta. Keletą bulvių. Druska, pipirai. „Sunku pasakyti, ar čia tikrai yra kažkas tokio nepaprasto. Gal dėl to, kad esu, galima sakyti, užaugusi su šiuo receptu?“ – kuklinasi Kaune gyvenanti moteris. Bet yra šis tas ypatinga, ko galbūt iki šiol nebandėte.
Kai jau viskas išvirė ir skoniai susimaišė, kai rauginti kopūstai įdėti ir atrodo, kad kažko trūksta… Tada paimkite lašinių, juos susmulkinkite, sumaišykite su česnaku, ir porą šaukštų šio gėrio suleiskite į puodą (2–2,5 l talpos). Aromatas išduos, kad jums pasisekė. Beliko atsipjauti riekę juodos duonos (lietuviška tikrai tinka) ir kaip reikiant prisikirsti.
pasmama.lt
Kotryna Lingienė
Arvydo Čiukšio nuotr.
