„Pašto konvejeriais riedėjusias siuntas pakeitė globalaus tiekimo grandys, vartus į vidinį kiemą – jūriniai konteineriai, europaletės ir interneto tinklai.
Šie standartizuoti, duomenis ir krovinius transportuojantys ar transliuojantys mechanizmai, veikiantys ekonominiais dėsniais grįstame pasaulyje, pirmiausiai ir pasitinka žiūrovą parodoje „Srovės nepasroviui“, – sako parodos kuratorė Patricija Gilytė.
Transformuojant erdves gimsta nauji kontekstai
Kauno centriniame pašte atidaryta ir iki lapkričio 13-osios veiksianti paroda – paskutinė keliaujančios OSTRALE bienalės renginių dalis, užbaigianti „Flowing connections“ europinės partnerystės projektų ciklą.
Bienalės rengėjai tarpdisciplininį savo parodų turinį siekia pristatyti ne tik Vokietijoje, bet ir įvairiose Europos vietose, todėl rengia išvažiuojamąsias parodas. Bendradarbiaujama su Europos kultūros sostinėmis tapusiais miestais, todėl šiemet OSTRALE bienalės paroda vyksta Kaune – Europos kultūros sostinėje.
OSTRALE šiuolaikinio meno centras parodas organizuoja netradicinėse, kitai funkcijai projektuotose ne menui skirtose erdvėse.
Transformuojant šias erdves gimsta ir nauji kontekstai – pastato istorija, jo praeitis daro įtaką parodos lankytojų potyriams ir sukuria meno kūrinius papildančias asociacijas bei nuorodas.
Kauno centriniame pašte pristatoma kūrinių dalis iš 2021 metais Dresdene vykusios OSTRALE bienalės BREATHTURN („Kvėpavimo posūkis“). Ji buvo eksponuojama buvusiame Rytų Vokietijos elektronikos įmonės valgyklos pastate.
Pradžia – pašto siuntų skirstymo skyriuje
Pasak kuratorės P. Gilytės, atrinkti tie bienalės kūriniai, kurie tinka Kauno centriniam paštui, todėl svarbų vaidmenį parodoje atlieka ir vienas iš įspūdingiausių Kauno pastatų.
Parodos architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė ir kuratorė P. Gilytė meno kūrinius išeksponavo taip, kad lankytojai galėtų matyti ir paties pašto erdves, ir jose atrasti kūrinius.
„Ekspozicija neatsitiktinai prasideda Kauno centrinio pašto rūmų vidinio kiemo pusėje, siuntų paskirstymo skyriuje, prie pačių esminių pašto „arterijų“: konvejerių bei vartų, skirtų siuntoms judėti įvairiausiomis kryptimis.
Kauno gyventojai dar mena elektroninio pašto nepažinojusį laikmetį, kai svarbiausias susirašinėjimo būdas buvo laiškai, pernešdavę sieloje subrandintą, rašalu ar pieštuku ant popieriaus ranka rašytą žinią nuo asmens iki asmens.
Dabar pašto konvejeriai sustoję, bet parodoje yra vienas kūrinys, kuris juos atgaivina – tai Irano menininkės instaliacija. Ji pritaiko savo kūrinį patalpai, sukuria specifinę savo kūrinio versiją ir atrodo, kad pašto siuntų konvejeris atsigavo ir pradeda virpėti.
Visa „Srovės nepasroviui“ ekspozicija kalba apie srautus ir reguliavimą. Tiek pašto siuntos, tiek lagaminai oro uoste, o ir patys keleiviai dažnai peršviečiami, taip siekiant technologijų pagalba kontroliuoti keliaujantį asmenį bei jo siuntos, bagažo turinį.
Šis kontrolės, pažeidžiamumo, pralaidžių paviršių ir nepralaidžių sienų, valstybinių institucijų nustatomų ribų motyvas nematoma gija driekiasi per visą ekspoziciją. Jis sutinkamas batų raištelio, tvirtinimo detalės, žiedo ar dirželio pavidalais, o kartu ir nepraleidimo, netilpimo temų fragmentais.
Peršviečianti technika užfiksuoja tik fizinius objektus, ji nepajėgia fiksuoti neregimo vidaus, skausmo, valios, vidinio žvilgsnio arba kelionės tikslo“, – kalbėjo P. Gilytė.
Violetinė, žalia ir kitos erdvės
Siuntų skirstymo skyriuje prasidedanti paroda toliau žiūrovą lydi po skirtingas meno erdves, įsikūrusias per du pašto aukštus.
Antrasis aukštas skirtas paralelinėms situacijoms, šalia vienas kito vykstantiems ir tarsi vieni nuo kitų atskirtiems procesams, kurie nekontroliuojama tvarka žiūrovo sąmonėje jungiasi į bendrą žinučių grandinėlę.
Priklausomai nuo politinės, taip pat religinės sistemos, šalies, kurioje menininkas gimsta, gyvena ir kuria, keičiasi ir kūrinio konotacijos.
Svarbią paralelinių situacijų dalį sudaro darbo bei darbo sąlygų tema, plėtojama tiek menininkų, kūrusių rezidencijoje Drezdene, tiek ir kitų bienalės dalyvių kūriniuose
Patekęs į žaliąją salę žiūrovas tarsi nusikelia į nepažįstamą teritoriją ar svetimą laikmetį, kai sienos buvo dažomos žalia spalva. O gal šalį, kuriose jos ir dabar taip dažomos? Trijų autorių kūriniai čia pristato individualią, šifruotą vizualių ženklų kalbą.
Violetinė patalpa ir akligatvinis koridorius – dar viena erdvė, kuriai violetinio atspalvio sienos suteikia prislopintą, rimčiai nuteikiančią atmosferą. Šis rausvai melsvas ar melsvai rausvas fonas jau pats savaime gali kelti įvairiausias asociacijas: alyvos žiedai, rūkas, vaivorykštė, smurtas?
Kartais tarpinės, nelengvos būsenos nusakymui prireikia begalės žodžių, o kartais pakanka tylos. Kūriniai, pasitinkantys žiūrovą šioje erdvėje – lakoniški, bet daugiaprasmiai.
Kaune savo darbus pristato menininkai Bronė Sofija Gideikaitė, Daina Vanagaitė-Belžakienė, Daniel Chong, Eszter Szabó, Farid Rasulov, Firoz Mahmud, Gabriele Engelhardt, Goran Škofić, Ivan Milenković, Sarvenaz Mostofey, Jana Rinchenbachová, Michael Grudziecki, Nikita Kadan, Philipp A. Schäfer, Predrag Pavić, Seçkin Aydin, Toni Meštrović, Volker Kreidler ir Zsolt Ferenczy, rezidencijų programos (AIR) menininkai Anna Fabricius, Gabrielė Gervickaitė, KOLXOZ.
„Srovės nepasroviui“ yra visuma
P. Gilytė sako, kad menininkai siunčia savo žinutes įvairiais laikmečiais – ar tai būtų pandemija, ar karas: „Menininkas yra tas, kuris ištransliuoja žinutes, nuolat jas siunčia. Šioje parodoje ir yra jų žinučių susisiekimas viena su kita.“
Kuratorės teigimu, kalbėti apie atskirus menininkų kūrinius yra sudėtinga, nes visi jie ne tik turi bendrą jungtį, tačiau ir tarsi susilieja tarpusavyje – „Srovės nepasroviui“ yra visuma.
„Meno kūriniai palaipsniui atskleidžia, kad iš pirmo žvilgsnio tvirti, kieti ir glotnūs paviršiai ir garantijas kaip pažadus teikiančios technologijos nėra tokie nepažeidžiami ir atsparūs aplinkos poveikiams, kaip mums visiems galbūt atrodė prieš pandemiją, o taip pat prieš karą.
Tapęs vienu iš OSTRALE bienalės leitmotyvų, konteineris (jūriniuose konteineriuose Dresdene vyko menininkų rezidencijos), Kauno parodoje pasirodo kitokia forma: kaip menininkų nešamos žinios, jų vidinių, iš biografijos bei kūrybos susipinančių srovių, pasaulėjautos bei asmeninių žinučių metafora“, – sakė parodos kuratorė.
Menininkai įveikė ne vieną kliūtį
Dresdene vykstanti OSTRALE bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų, kurioje 2021-aisiais dalyvavo 138 menininkai, pagal kilmę atstovaujantys 34 tautoms (tarp jų – ir Lietuvai).
Kūrinius bienalei atvirame konkurse siūlė viso pasaulio menininkai, taip pat ir tarptautinės kuratorių komisijos nariai iš Kroatijos, Lietuvos ir Vengrijos partnerių institucijų.
Pasak P. Gilytės, Dresdene vykstanti paroda yra ypatinga tuo, kad ji prasideda atviru menininkams skirtu tarptautiniu kvietimu.
„Gali aplikuoti viso pasaulio menininkai, taip pat ir tie, kurie savo šalyse negali rodyti savos kūrybos. Tarkime, Singapūre draudžiama homoseksualumo tema – turime tokius autorius, kurių kūriniams suteikiame prieglobstį.
Kai kurie menininkai savose šalyje veikia pogrindyje. Irane moterys menininkės neturi teisės pristatyti savo kūrybos, o kurdai menininkai persekiojami. Paroda ypatinga ir tuo, kad savo darbus eksponuoja menininkai, kurių mes šiaip nepamatytume – paroda suteikia jiems erdvę.
Jie tarsi suplaukia į paštą – kaip žinios, kaip pašto siuntos. Labai įdomi tema – juk iš pašto nebūdavo tik siunčiama, bet būdavo ir kažkas gaunama. Man labai svarbus šis momentas – apytaka. Atvyko galbūt ir nepatogus menas.
Parodoje dalyvaujantys menininkai – kiekvienas iš jų – savo kelyje įveikė ne vieną kliūtį, praėjo atranką, tam tikrą cenzūrą, pateko pro ne vienos vertinimo komisijos vartus, patikrinimą, įvertinimą, biudžeto limitą. Dabar jie yra čia, Kauno pašte, siuntų skirstymo skyriuje“, – sako P. Gilytė.
Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
