„Ketverius metus gyvenu Kaune, trejus esu ištekėjusi už gražuolio lietuvio“, – juokdamasi pokalbį pradeda Olha Sajenko. Ji į Lietuvą atvažiavo dėl finansinių priežasčių. Dnipro mieste pietryčių Ukrainoje dirbo inžiniere metrologe, tačiau gamykloje ėmė vėluoti atlyginimai. Iš draugės sužinojo, kad bendra pažįstama jau dirba Lietuvoje, jos giminaičiai turi restoraną, kuriame rastųsi vietos ir Olhai. „Ne, aš patriotė, niekur nevažiuosiu“, – iš pradžių manė moteris. Visgi, viską apsvarsčiusi, į Kauną ji išvyko – metams.
Kontraktas jau ėjo į pabaigą, Lietuvoje Olhai buvo gera, bet trūko Ukrainoje likusios dukters, artimųjų. Nusprendė grįžti anksčiau ir… kitą dieną susipažino su savo būsimu vyru. Ukrainą iš pradžių lankė kas pusmetį, dėl karantino nebuvo grįžusi ir pusantrų metų, o dabar – nežinia. Dukra, tiesa, čia, studijuoja Vytauto Didžiojo universitete. Apie Olhą pirmąkart išgirdau kovą – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje tuomet veikė jos tapybos paroda. Susitikome Kauno centriniame pašte, čia „Kaunas 2022“ iniciatyva atidarytame kūrybos ir kultūros centre „CulturEUkraine“, kuriame Olha savanoriauja.
Koks jums pasirodė Kaunas?
Kai čia atvažiavau, miestas pasirodė labai ramus, jaukus. Tik nieko nesupratau, ką žmonės kalba – net žodžių neatskirdavau. Po mėnesio jau apsipratau, na, kad „kita stotelė“ nėra vienas žodis. Kol kas lietuviškai nekalbu, bet daug suprantu. Išmoksiu, niekur nedingsiu. Žmonės, išgirdę mane kalbant rusiškai, iš pradžių nelabai norėdavo bendrauti, bet sužinojus, kad esu ukrainietė, situacija pasikeisdavo. Na, dabar dar paprasčiau. Lietuviai iš tiesų yra nuostabūs ir labai padeda. Aš čia nesu sutikusi blogo žmogaus. Visi bendradarbiai buvo puikūs. Mes, seniau Kaune gyvenančių ukrainiečių bendruomenė, irgi daug labiau suartėjome, dabar turime bendrą tikslą – padėti atvykstantiems tėvynainiams.
O patinka Neveronyse?
Nuostabu! Puikus, gražus miestelis, gyvename prie ežero, miško. Labai šilti žmonės, daug padeda, nors jų dažnai gatvėje nesutiksi. Tiesa, dabar darbuojuosi vietos mokykloje, tai daugiau susitinku. Į mokyklą atėjau savanoriauti prasidėjus karui, nes atvažiavo vaikų iš Ukrainos, prireikė pagalbos, kad jiems nebūtų taip baisu, kad apsiprastų. Devynis mokinius turiu, o penki iš jų – mano pačios giminaičiai. Jiems sunkiau nei kitiems, nes ir namuose, ir mokykloje neatstoju (juokiasi). Na, ir „CulturEUkraine“ savanoriauju, užsiimame ir su vaikais, ir su vyresniais dailės terapija.
Minėjote, kad turite buhalterės išsilavinimą – nelabai humanitarinė profesija. Iš kur potraukis dailei?
Nuo vaikystės. Labai mėgau piešti, senelis juokdavosi – klausia, kuo būsiu užaugusi, o aš sakau – didžia menininke. Vėliau ištekėjau, ir kol laukiausi – piešiau. Vėliau nebebuvo kada – darbas, mokslai, vaikas… Tiesa, 2011 metais bičiulėms vietoj atvirukų nutapiau paveikslų. Nežinau, sugalvojau, ir tiek. Kai atvažiavus į Kauną prasidėjo karantinas, ieškojau, kuo čia užsiėmus. Nusprendžiau kurti gėles iš vyniojamojo popieriaus. Vyras nupirko priemonių, pridariau galybę gėlių. Pernai, kai restorane „Odessa“ prie Soboro šventėme Ukrainos kultūros dienas, nepriklausomybės 30-mečio proga, sukūrėme iš tų gėlių arką, pro kurią ėjo modeliai. Beje, tame restorane kabo mano ir dar vienos ukrainietės paveikslai.
Pernai sausį, prieš mano gimtadienį, vyras paklausė, ko norėčiau dovanų. Internete buvau mačiusi tapybos pagal skaičius rinkinių – sakau, norėčiau pabandyti. Pabandžiau, o po mėnesiuko nusprendžiau imtis aliejinių dažų. Vasario 6-ąją nutapiau save, vyrą ir dukterį. Nusprendžiau, kad tapyti moku, noriu dar, taigi užsisakiau drobių, dažų. Pagal skaičius dirbti nebebuvo įdomu, norėjau kažko savo. Šiaip daug fotografuoju, tad ėmiau tapyti iš fotografijų. Kol kas mėgstu vaizduoti tai, ką jau esu mačiusi. Štai ir tapau didžia menininke (juokiasi). Tik pirmyn, kelio atgal juk nėra. Jau tris parodas esu surengusi: Panemunėje, Kauno įvairių tautų kultūrų centre kartu su dar dviem ukrainietėm ir VDU. Žmonės perka paveikslus – lietuviai, ukrainiečiai, kartvelai. Užsakė nupiešti Kauno pilies fone šokančius ukrainiečius, bet man netyčia išėjo kartvelai, apsivilkę ukrainietiškais rūbais.
Daug piešiame su vaikais čia, „CulturEUkraine“. Neliepiu ko nors konkretaus nupiešti – sakau, pavyzdžiui, imkimės miško, ir visi leidžia fantazijai pasireikšti, peržengia savo galimybių ribas. Mane tai džiugina, net įkvepia. Pati, sakyčiau, esu tinginė – piešiu tai, ką matau, o vaikai tokie kūrybingi! Pažiūrėkite, kiek vazos piešinių čia turime, visi skirtingi.
„CulturEUkraine“ atvertas kovo 17 dieną. Prie veiklos prisijungėte iškart?
Taip, iškart. Man pasirodė įdomu, nes galėjau išbandyti šį tą naujo. Patinka dirbti su vaikais, matyti jų švytinčias akis. Tai įkvepia. Žinoma, visi skirtingi. Bet blogų vaikų nebūna, manau, tik blogi tėvai. Prie kiekvieno vaiko gali rasti priėjimą. Labai įdomu, jie daug visko pasakoja, ką matė, ką veikė. Mainomės energija.
Yra vaikų, kurie ateina nuolat, – vadinu profesionalais, labai gerai išmokiau daryti gėles iš popieriaus. Yra tik kartą ar du ateinančių, tuomet ilgai jų nematau, vėl pasirodo. Kai kurios šeimos Kaune neužsibūna, važiuoja kitur ar grįžta į Ukrainą. Be to, ir kitų užsiėmimų centre vyksta – kad ir žvakių gamyba. Vaikams pati rekomenduoju viską išbandyti. Jiems reikia bendrauti su įvairiais žmonėmis, ne tik su manimi, reikia naujų įgūdžių. Ateina ir vaikų tėvai, manau, tai labai gerai, jei jie iš tiesų nori kartu praleisti laiką, ko nors išmokti, užsimiršti. Pakeičia aplinką. Vaikučiai ir suaugusiuosius pamoko. Nors, jei tėvai mėgsta kontroliuoti, tada jau geriau tegu eina pasivaikščioti, kol vaikas piešia.
Kokių naujų įgūdžių čia spėjote įgyti jūs?
Gal ne įgijau, bet prisiminiau. Kantrybė. Būna, pati ne ta koja iš lovos išlipu, pasitaiko ir vaikams. Amžius jų skirtingas, Neveronyse mokykloje – nuo 5 iki 13 metų. Penkiamečiui visai diktantas neįdomu, jis į kiemą nori. Vieni lėčiau rašo, kiti greičiau. Daugybos lentelę vienas moka, kitas nesudeda vieno prie vieno. Viską reikia suvaldyti, pačiai nesinervinti. Vieną pamoką susikeičiame vaidmenimis – vaikai tampa mokytojais. Sugalvoja užduočių vienas kitam, man pačiai smagu juos stebėti.
Vaikai kalba apie karą?
Taip, labai daug. Po pirmų poros dienų centre grįžusi namo nieko negalėdavau daryti. Sėdėjau ir tylėjau. Tiek visko prisiklausiau…Neveronyse mokykloje irgi išgirdau istoriją: važiuoja senelis dviračiu, op, ir nulėkė jam rankos ir kojos. Viena yra sekti naujienas internete, kita – kai vaikas papasakoja tai, ką matė savo akimis. Sakyčiau, man tie gyvi liudijimai buvo baisiau, nei ta vasario naktis, kai viskas prasidėjo. Dabar mažiesiems jau lengviau, jiems tie prisiminimai lyg sapnas, tėvams – dar ne. Tėvai juk dėl vaikų pergyvena.
Kada jūsų giminaičiai atvyko į Kauną?
Balandį, kai Dniprą pradėjo bombarduoti. Ten liko mano tėvai, vienas brolis, o kitas, kadangi daugiavaikis, atvažiavo čia su žmona ir vaikais. Niekas nenorėjo važiuoti. Bet įtikinau, kad vaikus reikia vežti ten, kur saugu. Mažiausias sūnėnas, išgirdęs, kad važiuos pas tetą, paklausė: o pas Olhą yra rūsys, kuriame slėpsimės? Atvažiavę ieškojo, nerado. Vienuolikmetis sūnėnas iš pradžių labai bijojo miegoti, nes mūsų name dideli langai – o jei išduš? Nepasislėpsime gi. Reikėjo paaiškinti, kad neduš, slėptis nereikės. Bijojo ir lėktuvų, juk Kauno oro uostas netoli. Aš net pati kartais išsigąstu. Kartą telefonu kalbėjau su ukrainiete ir tuo metu prie jos namo nukrito bomba. Išgirdau sprogimą. Ji sako: viskas, bėgu slėptis į vonią. Va po to pokalbio ir mane lėktuvai gąsdino.
Mano vyras – tikras herojus. Jis viską supranta ir labai labai mums visiems padeda. Aišku, kad ir jam sunku. Namie dešimt ukrainiečių! Neliūdna tai tikrai – jauną šuniuką dar turime. Vaikai su juo žaidžia, išsidūksta. Labai padeda ir vyro draugai. Dviračių, rūbų, maisto – tiek visko privežė! Į „CulturEUkraine“ vyras daug visko atvežė. Nekalbu jau apie finansus. Aš juk savanoriauju.
Visi maniškiai dirba, mokosi, bet visi laukia kelionės namo. O ten… Nežinau, kaip ten bus. Šiaip visų situacijos skirtingos. Turiu naujų pažįstamų merginų, kurios jau ir nebenori į Ukrainą. Kai kurios paprasčiausiai nebeturi kur grįžti, kitos Kaune save atrado.
Kaip manote, ar ilgai reikės tokios vietos kaip „CulturEUkraine“?
Žinoma, noriu, kad karas greičiau pasibaigtų. Bet tokio centro tikrai labai reikėjo! Su vietos ukrainiečių bendruomene vis prašydavomės į „Odessą“, mus visuomet mielai priimdavo. Vėliau jau šiek tiek gėda tapo tiek ten sėdėti, tai pasibeldėme Panemunės biblioteką. Priėmė išskėstomis rankomis. Filmus rodėme, renginius organizavome. Esu už viską labai dėkinga tiems žmonėms. Patys ir ukrainietiškų knygelių vaikams ten nuvežėme. Dabar ir kitose bibliotekose tos lentynos radosi, kai ukrainiečių tiek atvažiavo. Visi nori skaityti, o ką? Susisiekėme su Lvivo biblioteka, jie suorganizavo siuntą.
Taigi „CulturEUkraine“ labai gera vieta ne tik pabėgėliams, bet ir mums, seniau čia gyvenantiems. Turime laisvę veikti tai, kas patiems atrodo prasminga. Šokti renkasi merginos, bendrauja, dainuoja, studentai laiką leidžia. Maisto tik neruošiame, nes virtuvės čia nėra. Bet į pasisėdėjimus merginos atsineša paruoštų vaišių. Psichologės ukrainietės ateina savanoriauti, jų pagalbos labai reikia. O apie ateitį kalbėti dabar sunku. Kas gi gali pasakyti, kas bus ryt? Aš pati vis dar sakau, kad nežinau, kuo būsiu užaugusi, nes dar nesijaučiu suaugusia.
Žinote, šiandien, kai tiek galimybių ir noro geriau pažinti Ukrainos kultūrą, man ima rodytis, kad ji, nors moderni, daug arčiau tradicijų nei mūsiškė. Daug sako jau vien tai, kad visas pasaulis švenčia Vyšyvankos dieną. Net ir „Eurovizijos“ laimėtojų kūrinys lyg ir šiuolaikiškas, bet jame gausu tautinių motyvų. Kaip manote, kodėl?
Galbūt tai genuose. Pamenu, vaikystėje man močiutė, mamos mama, pasakodavo, kaip jie seniau švęsdavo šventes, kokių tradicijų laikėsi, dainų mokė. Man tuomet buvo nesuprantama, turbūt ir kitiems vaikams, bet kai pati tapau mama, pasidarė aišku. Sovietų okupacijos metais, kaip ir pas jus, visa tai buvo varžoma, bet išliko. Prosenelio giminės linija, beje, iš Lietuvos! Kai vykau į Kauną, mama klausė: ką, tėvynė pašaukė? (juokiasi) Mes šeimoje vartojome daug senųjų žodžių, kurie labai panašūs į lietuviškus. Kitur Ukrainoje aš tokių net negirdėdavau.
Labai norėjau, kad mano mergaitė liktų Ukrainoje, o ji svajojo apie… Korėją. Čia jau iš mano tėčio pusės to kraujo šiek tiek turime. Kalbą išmoko, visa kita. Na, o kai jau buvome Kaune ir prasidėjo karas, ji man pasakė: „Supratau, kaip myliu Ukrainą, noriu važiuoti kariauti.“ Bet aš ją perkalbėjau, įtikinau, kad neatsitiktinai mes Lietuvoje. Ir kad galime kariauti savo karą – informacinį. Dieną naktį mudvi taip ir darėme. Telefonų iš rankų nepaleidome.
Dabar Lietuvoje jaučiatės namuose?
Taip. Ypač Kaune, nors visą šalį jau esu apvažiavusi. O Kaune man labai patinka Kristaus Prisikėlimo bazilika. Kai užėjau į vidų, pagalvojau, aha, gražu, o kopdama į terasą sakiau: Dievuli, einu pas tave į svečius. Patekusi viršun pajutau euforiją! Šiaip bijau aukščio, bet ten jaučiausi kaip namuose.
Dar Kauno IX fortas man patinka. Daug kas sako, kad ten bloga energija, tiek žmonių nužudyta, o man – tiesiog ramu. Lyg neegzistuotų likęs pasaulis. Man ir kapinėse ramu, patinka pasivaikščioti.
Ir Velnių muziejus! Kokius septynis kartus jau tikrai esu buvusi, grįžtu vėl ir vėl. Pirmąkart lankiausi vasarą, labai karšta buvo – sakau, siaubas, kaip pekloje. Ir matau užrašą – „pekla“. Pasirodo, lietuviškai ir ukrainietiškai tai tas pats žodis.
