Kauno menininkų namuose šią vasarą savanoriaujanti Lucija Lunder į Lietuvą atvyko iš Slovėnijos. Liublianos universiteto Menų fakulteto absolventė netruko įsilieti į margaspalvį ir daugiakultūrį kolektyvą, o KMN lankytojai jau įprato, kad juos pasitinka lietuviškai nekalbantys, bet bendrauti ir apie meną bei kultūrą padiskutuoti visuomet nusiteikę jaunuoliai.
Kaune Lucija įgyvendino ir kūrybinį projektą – rugsėjo pabaigoje pristatė videodarbą, kuriame kelių lietuvių menininkių klausia, ką reiškia būti motina ir kūrėja. Slovėnė neslepia, kad šio projekto priešistorė – gana asmeniška, mat jauna moteris neseniai turėjo priimti svarbių sprendimų dėl savo ateities. Pokalbiai su Lietuvos menininkėmis padeda jai ieškoti atsakymų. Publikuojame keletą pašnekovių minčių, netikėtai pakreipiančių šio žurnalo temą. Visą laiką prakalbėję apie tai, kaip jaučiasi vaikai, išgirskime ir mamas.
Emilija Rožukaitė
Pianistė
Mama esu beveik penkerius metus, pianistė – daug ilgiau, tad turbūt vis dar labiau tapatinuosi su profesija nei su motinyste. Žinoma, pastaroji viską pakeitė. Būti mama – vien tai jau yra didelis iššūkis ir darbas, o kai pridedu savo kaip muzikantės keliamus tikslus, saviraiškos poreikį, visa kombinacija tampa beveik „misija neįmanoma“. Vienas didžiausių iššūkių yra tas, kad muzikantas nuolatos turi praktikuotis, išlaikyti savo techninius įgūdžius, o tai dėl laiko ir energijos stokos padaryti ne visada pavyksta. Žinoma, nesakau, kad tik muzikantės ar menininkės mamos susiduria su šiais sunkumais. Žvelgiant kitu, pozityvesniu rakursu, motinystė yra geriausias mano gyvenime nutikęs dalykas, tai stipriai veikia mano kaip menininkės tapatybę, ją papildo.
Vaida Tamoševičiūtė
Performanso menininkė
Kai pati tapau mama, motinystės tema iškart tapo svarbi mano kūryboje, nors niekada nemaniau, kad taip bus, vis dėlto pokyčiai mano galvoje ir kūne buvo tokie dideli, kad negalėjau jų ignoruoti. Be to, jaučiu, kad vis dar tampu mama, o ne esu ja. Dukrai augant, neišvengiamai jai perduodu tai, kas esu. Negalvoju apie tai, ar ji bus menininkė, bet ji nuo kūdikystės su manimi, mano studentais renginiuose, festivaliuose. Dabar dukrai septyneri, mato mano performansus, jai smalsu, jau net siūlo kūrybos procese „sugalvoti už mane“. Neprimetu jai savo pasirinkimo, bet performansas yra mano tapatybės dalis, ji tai patiria.
Liudvika Sonia Koort
Tarpdisciplininė menininkė
Tai, kad tapau motina, mane kaip menininkę išmokė suprasti ir jausti daug giliau, būti kur kas labiau atsakingai už savo darbą. Augindama vaiką supranti, kaip tavo kuriamas menas gali veikti žiūrovą, nes matai, koks imlus yra augantis žmogus ir koks jautrus aplinkai jis išlieka suaugęs.
Indrė Puišytė-Šidlauskienė
Šiuolaikinio šokio kūrėja
Iki gimdymo buvau šokėja, dirbau „Auroje“. 29-erių, kas mano profesijoje yra daug, pradėjau mąstyti apie kūdikį. Dukra pakeitė mano gyvenimą. Mano kūnas iš tiesų pasikeitė, tapo nebe toks lankstus, tarytum sustingo. Sunku buvo net eiti į šokio spektaklius, nes jaučiau, kad noriu būti scenoje. Jei būčiau muzikantė, matyt, būtų buvę kitaip. Gal dvejus metus užtrukau, kol atradau būdą tęsti kūrybinę karjerą, – ėmiau daugiau laiko skirti choreografijai. Na, o dabar dukra taip pat šoka, juk nuo mažens matė mane dirbančią, mano šokėjus, mokinius. Tiesa, ji ir tapo, filmuoja. Žinoma, viską suderinti tikrai sunku. Bet man tai patinka. Tai buvo sąmoningas mano pasirinkimas.
