Pasak kultūros lauko profesionalų, nepriklausomybės laikotarpiu vykstantys urbanistiniai procesai ir sovietinių gyvenamųjų rajonų raidos istorijos yra didžiulė, tuščia spraga miesto atmintyje. Okupacijos laikotarpiu pastatytų daugiabučių gyvenamųjų kompleksų, o ir iki jų atsiradimo egzistavusių kaimų, istorijos yra neįamžintos.
Dešimtmetį su didžiausio Kauno rajono – Šilainių – bendruomene dirbanti profesionali menininkė Evelina Šimkutė teigia, kad nemažai sovietmečiu statytų gyvenamųjų rajonų jau perkopė daugiau nei pusšimtį amžiaus, tačiau informacijos apie juos neturi nei miestų archyvai, nei muziejai.
„Vis dažniau dėmesio šios miestų teritorijos sulaukia ir iš tyrėjų, nagrinėjančių miesto raidą. Panaudodami ilgametę bendradarbiavimo su vietos bendruomenėmis praktiką išgryninome „Gyvo archyvo“ metodiką, kuri padėtų profesionalams iš gyventojų surinkti itin reikšmingą istorinę medžiagą“, – teigia VšĮ „Kultūros dirbtuvė“ direktorė bei minėtos metodikos bendrakūrėja.
Svarba kultūros organizacijoms bei tyrėjams
Kaip teigia E. Šimkutė, projekto organizatoriai siekia, kad „Gyvas archyvas“ taptų priemone, padėsiančia savivaldybių darbuotojams, muziejininkams, archyvistams bei kultūros operatoriams efektyviau ir paprasčiau išsaugoti miegamųjų rajonų atmintį.
„Per ilgą laiką išbandėme įvairius kelius tiek bendraujant su vietos gyventojais, tiek dokumentuojant šių teritorijų istorijas, ištobulinome tyrimo metodologiją, išbandėme įvairius techninius metodus efektyviausiam darbui“, – tęsia žinoma Kauno kultūrininkė bei jos kolegė, metodikos bendraautorė Rūta Lukošiūnaitė.
Šios metodikos taikymas yra puiki galimybė išbandyti atminties institucijų bendradarbiavimo formatus su organizacijomis, kurios aktyviai dirba atskleidžiant ir fiksuojant vietų pasakojimus per įtraukius ir fasilituojamus procesus. Pasak projekto autorių, patirtis Šilainiuose rodo, kad pirminiai duomenys ir jų tiesioginiai šaltiniai galintys atskleisti pastarųjų 50-ies metų procesus ir niuansus, nyksta su pagreičiu.
„Remiantis gerąja praktika, sukūrėme metodiką, kuri leidžia efektyviai ir koordinuotai surinkti tiek amžininkų liudijimus, tiek archyvines nuotraukas, tiek dabarties dokumentaciją. Ištestavome interviu klausimyną, ištobulinome efektyviausius vietos gyventojų įtraukimo metodus, suorganizavome daugybę fotografijos dirbtuvių, išsprendėme tokiuose tyrimuose kylančius techninius klausimus“, – pasakoja metodikos bendraautorės.
Bendradarbiavimas su institucijomis
„Gyvo archyvo“ veiklos Kaune vykdytos kartu su Kauno miesto muziejumi, konsultuojantis su istorikais bei muziejininkais.
„Tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi, sovietmečio miegamieji rajonai užima bene reikšmingiausias daugelio Lietuvos miestų dalis. Ir pati esu tokio rajono gyventoja. Ir nors esu istorikė, ir dirbu muziejuje, apie šias vietoves žinome labai mažai: senųjų ten buvusių kaimų istorija buvo sunaikinta, daugiabučių gyvenimais nesidomėta, tolimesni tyrimai nevykdyti“, – teigia Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė.
Kaip pavyzdį istorikai pateikia ir neseniai atidarytą naują ekspoziciją istorinėje Kauno rotušėje: čia apžvelgiama įvairių Kauno vietų istorija, tačiau norint papasakoti sovietmečiu iškilusių gyvenamųjų daugiabučių rajonų istorijas teko susidurti su įvairiais iššūkiais.
„Ne centrinių miesto dalių, kuriose mažiau žymių objektų bei lankytinų vietų, fotografijų, ar net jų albumų, stinga. Oficialūs fotografai čia nedirbo, daugiausiai išlikusios medžiagos yra miestiečių ar dar gyvų pokyčių amžininkų rankose. „Gyvo archyvo“ metodika padėjo užmegzti ryšius su vietos bendruomene, kartu surinkome nemažai vertingų dokumentų, pasakojimų, kurie bus naudojami tolesniuose tyrimuose, parodose ar papildys archyvus ateities kartoms“, – tęsia I. Puidokienė.
Organizuojamos įvairios veiklos
Įvairios VšĮ „Kultūros dirbtuvė“ organizuotos miegamųjų rajonų istorinės atminties veiklos, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, įgyvendintos ne tik Kaune, bet ir Klaipėdoje, Šiauliuose ir Tauragėje. Jų metu gyventojai buvo kviečiami diskutuoti susitikimuose, dalintis savo prisiminimais ir nuotraukomis bei pažinti neatrastas mikrorajonų erdves pasivaikščiojimų metu.
„Fotografija yra puikus būdas pažinti vietovę ir bendruomenę. Vaikščiodami su fotoaparatu mes aplinką juntame kitaip: daug jautriau, stebėdami pokyčius, ieškodami ypatingų detalių, reiškinių. Tai puikus metodas stebėti ir pažinti. Dirbtuvių metu gyventojus kviečiame fotografuoti tiek mobiliuoju telefonu, tiek fotoaparatu“, – sako žymus fotografas, dirbtuvių organizatorius ir projekto partneris Artūras Morozovas.
Visi VšĮ „Kultūros dirbtuvė“ organizuojami renginiai projekto metu buvo nemokami, o dalyvauti juose galėjo visi neabejingi savo miesto ir gyvenamosios erdvės istorijai. Užsiėmimai organizuojami bendradarbiaujant su profesionalais ir savo sričių ekspertais: istorikais bei fotografais, urbanistikos specialistais, kultūros paveldo specialistais, architektais, meno kritikais.
„Į rengtas projekto veiklas taip pat įtraukėme dr. Viltę Janušauskaitę, VU Istorijos fakulteto darbuotoją, konsultuojančią paveldo klausimais. Bendradarbiaujame ir su žinomu architektu, radijo laidų vedėju dr. Matu Šiupšinsku bei fotografijos kritiku dr. Tomu Pabedinsku. Visi jie padeda kurti autentišką miesto archyvą – įvairiapusišką istorinės atminties saugyklą – istorijų garso įrašų ir fotografijų rinkinį“, – teigia projekto koordinatorės.
