Šiemet sausį Kauno paveikslų galerija kvietė parodą, provokavusią mintį apie naują Žmonių muziejų, kuris galėtų saugantį Lietuvos pramonės atmintį ir pasakoti industrinės bendruomenės darbo ir gyvenimo istorijas.
Žmonių muziejaus manifestas, eksponuotas parodoje, bei ją lydėjusi diskusija apie darbo muziejus, tapo jau ne pirma proga pakalbinti bene daugiausiai žinių, įdirbio ir kontaktų šioje srityje turinčią kuratorę Auksę Petrulienę. Dėliodama paskutinius parodos štrichus tuomet ji man sakė įsivaizduojanti, jog toks muziejus galėtų įsikurti, pavyzdžiui, netoli galerijos esančiuose Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose.
Logikos – kuratorinės, socialinės ir istorinės – tokioje mintyje daug. Pramonė ir prekyba buvo itin svarbios jaunos valstybės gyvenimo sritys. Nors kai kurios istorinės įmonės šiandien klaidingai siejamos tik su sovietų okupacija, dažniausiai jų šaknys yra būtent Pirmojoje Respublikoje. Ir nors rūmai, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuoti labiau pramonininkams, istorinio teisingumo vardan galėtų tapti platforma prisiminti tuos, kurių rankomis ir nugaromis ta pramonė buvo kuriama.
Rūmuose pokariu įsikūrė biblioteka, šiandien žinoma Ąžuolyno vardu. Pastaruosius keletą dešimtmečių pagrindinis jos pastatas – Žaliakalnyje, tačiau kol jis buvo rekonstruojamas, porą metų bibliotekos turtai ir skaitytojai glaudėsi K. Donelaičio gatvėje. Dabar čia liko meno ir muzikos skyriai, saugomi reti spaudiniai, tačiau planuojama, kad ateityje ir ši bibliotekos dalis keliaus aukštyn į Mažąjį Ąžuolyną. Greičiausiai modernistiniai rūmai, pažymėti Europos paveldo ženklu, esantys UNESCO saugomoje zonoje (dėl savo grožio net publikuoti Italijos „Vogue“), bus atiduoti Turto bankui. Juos labai, labai reikia tvarkyti – tai matoma plika akimi. Bet ideologinis pagrindas tiesiog puikus, juk rūmų interjeras alsuoja Pirmosios respublikos pažanga ir tikslais.
Kodėl dabar prisiminiau šį pokalbį? Rugpjūčio 5-ąją Auksė Petrulienė ir Darius Petrulis, arba Psilikono teatras būtent Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose rodė premjerą „Širdys ir kaminai“. Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programos dalimi tapusį silikoniniu marionečių videospektaklį įgarsino perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Ironija ir socialinė kritika, spėju, būtų įrašytos Psilikono teatro įstatuose, jei tokie egzistuotų. Kadaise pasitelktos pasakojant apie „Dirbtinį pluoštą“, šįkart jos pasitarnavo kuriant spektaklį apie „Lituanicą“, arba „Raudonąjį spalį“. Apie tarpukario avalynės fabriką, ir šiandien stūksantį Kauno Senamiestyje, kurio pavadinimas dar nedingęs iš miestiečių folkloro.
Nors savo lėliškumu ir neįprasta animavimo technika (objektai suspaudžiami tarp dviejų permatomų plokščių ir veikia, juda, šoka, baubia tik monaliziškai besišypsančios A. Petrulienės rankų pagalba) spektaklis gali būti patrauklus įvairaus amžiaus žmonėms (o ir tekstinę jo dalį, išsprendus žodžių žaismus, išversti į bet kurią kalbą tikrai galima), kontekstas čia svarbus. Kas buvo zavodai, partkomai ir kiti okupaciniai atavizmai, jaunesniajai auditorijai jau reikėtų aiškinti, o tamsioje aktų salėje tai daryti lyg ir nepatogu. Bet vyresniojo amžiaus jaunimui ir jaunesniojo amžiaus senimui, o tokia publika ir sudarė didžiąją „Širdžių ir kaminų“ auditorijos dalį, šie terminai puikiai pažįstami. Kaip ir nepatogūs bei negražūs masinės gamybos batai ar senolių išmintis apie velnio kanopas, neužpildančias jų priekio. O ar velnias – tai okupantas, priešas, ar tiesiog nepageidaujamas asmuo, požiūrio ir įsitikinimų reikalas.
Lozungais, šūkiais ir epitafijomis konstruojamas „Širdžių ir kaminų“ scenarijus veda nuo fabriko įkūrimo iki šių dienų, vis kviesdamas pasitikrinti moralinį kompasą ir tarp eilučių paklausdamas, kur einame savais ar svetimais batais apsiavę. Ei, buvau primiršusi, juk naujausiais laikais gamykloje kurį laiką veikė itin sėkmingas alternatyvos taškas „Fluxus Ministerija“. Nesu tikra, ar būtent šį periodą pristatė projekcijoje į taktą trepsėję importiniai sportiniai bateliai? Dinamiškas, pulsuojantis, alegoriškas pasakojimas baigiasi kvietimu diskutuoti – ar pjausime istorijai kojas, kaip tapo įprasta elgtis su nebepatogiais periodais bei juose gyvenusiasi žmonėmis?
Čia kviečiu grįžti į pamąstymą apie Žmonių (ar Darbo) muziejaus poreikį. Vis blaiviau suvokiant, kad istoriniais tapusiuose įvykiuose dalyvavo ne tik bajorai ir didikai, bet ir jų žmonos ir dukros, be to, valstiečiai ir valstietės; ne tik sveiki ir drūti baltieji vyriškiai, bet ir visokiausi, įvairiausi, įdomiausi žmonės iš įvairių pasaulio kampelių, toks pasakojimo apie Kauną ir Lietuvą būdas būtų itin savalaikis. Asmeninės istorijos nėra mažiau svarbios nei didžioji istorija. Plačiau šią mintį plėtoja neseniai lietuvių kalba pasirodžiusi Nobelio literatūros premijos laureatės prancūzės Annie Ernaux knyga „Metai“.
Galbūt nereikia Žmnių muziejaus vadinti muziejumi? Gal tai Psilikono teatras galėtų tapti fizine vieta, kurioje, pasitelkus Petrulių poros išjaustas unikalias išraiškos priemones, šiuolaikinio meno kalba būtų pristatoma vis kita industrinio Kauno žemėlapio dalis? Sakote, toli nuo istorijos apie universalų, todėl niekam netinkamą, komunistinį batą, iki kvietimo į Žmonių muziejaus atidarymą, bet pirmas žingsnis jau žengtas. Tiksliau, visi du – sausį surengta paroda, o rugsėįį – premjera.
Vietoj P.S.
Kaip jau supratote, „Širdis ir kaminus“ lydi galybė nuorodų. Pavyzdžiui, Žmonių muziejaus ir jo manifesto idėja išaugo iš bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodų ciklo „Didžioji pramonė“, rengiamo nuo 2017 metų. Daugiau apie tai galite sužinoti čia.
Apie Psilikono teatrą plačiau rašoma 2024 m. gegužės žurnale „Nemunas“ ir laidoje „Kultūros savaitė“.
Festivalio „ConTempo“ programą rasite čia.
„Kaunas pilnas kultūros“ kviečia skaityti apie dar šiemet atidarysiamą A. Petrulienės kuruojamą parodą apie vaikystę.
Taip pat rekomenduoju apsilankyti itin įdomiose Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų istoriją pristatančiose ekskursijose, kurias periodiškai rengia Ąžuolyno biblioteka. Jų metu, pavyzdžiui, sužinosite, kur rūmuose buvo… pašarvota Salomėja Nėris.
