English
Žurnalų archyvas

Nuo Kačerginės iki Šri Lankos. Smuikininkė Barbora Valiukevičiūtė 

20 balandžio, 2023, Kotryna Lingienė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Dabartinės Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos duris Barbora Valiukevičiūtė pirmąkart pravėrė būdama penkerių. Nuo tada smuikas – nuolatinis kaunietės spalvingo gyvenimo ir nesibaigiančių kelionių palydovas.

Štai trumpa ištrauka iš Barboros biografijos: „Jos griežiamų solo ir kamerinės muzikos rečitalių publika klausėsi garsiausiose pasaulio muzikos salėse: „Metropolitan Museum Concert Hall“, „Veronica Hagman Hall“, „Staller Center for The Arts“ (JAV), „Auditorium al Duomo“ Florencijoje (Italija), „Fukuoja Across Hall“ (Japonija). Jos scenos partneriais buvo Ieva Jokubavičiūtė, Raulis Rodriguezas, Leonas Livshinas, Milesas Masicotte. B. Valiukevičiūtė yra kviestinė dėstytoja Accademia d’Archi Arrigoni (Italija), Universidad de Cuenca (Ekvadoras), Colombo menų universitete (Šri Lanka); anksčiau dėstė Merit School of Music (JAV) ir Barenboim – Said Foundation (Palestina).“ 

Vieną dieną sulaukiau žinutės: „Labas, neseniai grįžau iš Šri Lankos.“ Įdomu! Nieko nežinau apie muziką Šri Lankoje, apie lietuvių pėdsakus Šri Lankoje – irgi ne. Apie Barborą iki šio susitikimo taip pat žinojau labai nedaug, o dabar jau planuoju kelionę į Vilkiją šią vasarą.

Remio Ščerbausko nuotr.

Barbora, tu – tikra pasaulio kaunietė. 

Baigusi Naujalį pirmiausia atsidūriau Italijoje, pramokau ir kalbos. Išvažiavau visų pirma dėl profesijos, dar šešiolikos pradėjau tas keliones. Tiesiog norėjau daugiau, atviriau. Minčių likti studijuoti Lietuvoje net neturėjau. Dešimt metų gyvenau Amerikoje, studijavau, dirbau, tada truputį Berlyne, Prancūzijoje, Lanzarotėje pas sesę. Grįžau į Kauną ir supratau, kad reikia man kraustytis į miškus. Įsigijau žemės Merkinėje ir statausi ten namus. Ir jau organizuoju koncertus. 

O mokslai – baigti, ar tiki mokymosi visą gyvenimą idėja?

Tikiu. Ypač pastaruosius porą metų jaučiu didelį norą mokytis. Vis žiūrinėju universitetų programas, svarstau, gal dar ką pasirinkti. Va, dabar lankau dirigavimo kursus Italijoje! Kiekvieną mėnesį ten vykstu. Šri Lankoje man pasiūlė diriguoti orkestrui, ir supratau, kad reikia į tai pasigilinti, noriu išvysti platesnį vaizdą. Smalsu, kaip valdomas orkestras. Smuikas – puiku, bet palyginčiau jį su nedidelės gėlytės restauravimu dideliame tapybos darbe.

Žinoma, Italijoje, ir ne tik. Būna, eini vėlų vasaros vakarą nešina smuiku, sako: pagrok ką nors, ir pagroji.

Kaip atsidūrei Šri Lankoje?

Klasikinės muzikos kultūra apskritai yra ekonominės plėtros produktas, taip pat ir Azijos šalyse. Indijoje, Šri Lankoje ji sparčiai auga. Teko girdėti, kad Indijoje neseniai atsidarė dvi naujos fortepijonų gamyklos! JAV dvi kaip tik uždarytos. Šri Lankoje buvau du kartus. Pirmąkart, prieš pandemiją, ten sumanė keliauti vienas draugas – verslo reikalais. Su kitu bičiuliu prisijungėme tiesiog šiaip, pasišildyti (juokiasi). Parašiau vienam orkestrui, nes nusprendžiau, kad vien paturistauti neužteks. Man iškart suorganizavo meistriškumo kursus, koncertą. Ten praleidau dvi intensyvias savaites, skaičiau paskaitas, vedžiau kursus jaunimui ir dirbtuves vaikams. Svajojome tai tęsti kasmet, bet pandemija planus pakoregavo, dirbome internetu, o neseniai grįžau iš antrosios viešnagės toje šalyje.

Patirtis labai įdomi! Kaip ir sakiau, teko diriguoti. Penkiasdešimties žmonių orkestro sudėtyje – vaikai, paaugliai, kurie neturi sustiprinto muzikinio išsilavinimo. Ir groja tikrai gerai! Lietuvoje tokio pavyzdžio net nežinau. Žmonės, su kuriais bendravau Šri Lankoje, dažnas turi du universitetinius išsilavinimus – tiksliųjų ar gamtos mokslų ir humanitarinį. 

Šri Lanka – Lietuvos dydžio, bet gyvena ten per 22 mln. žmonių. Lankiausi sostinėje Kolombe, Kandžio ir Galės miestuose. Kolombas – tikras skruzdėlynas! Kandis – kultūros, literatūros, tapybos, kitų menų centras. Galėje, vandenyno pakrantėje, ryškus olandų kolonializmo pėdsakas, pavyzdžiui, įspūdingi fortai. Ten gyvena daug užsieniečių. 

Nors sakei, kad tik turistauti nemėgsti, bet juk radai tam laiko?

Susiradus pažįstamų tyrinėti šalį buvo kiek paprasčiau. Baltasis neretai laikomas vaikščiojančiu bankomatu, tai nėra labai smagu, norint jaustis gerai, reikia storos odos ir gal net ausų kištukų. Bet, žinoma, teko apsilankyti ne vienoje galerijoje, daugiau sužinoti apie itin turtingą jų tekstilės sritį. Šri Lanka – labai muzikali šalis! Tradicinėje kultūroje yra to, ką rastume, išgirstume ir Indijoje. Dainavimas – stulbinamai gražus. Labai gražus ir tradicinis muzikantų įvaizdis. Prisiminus jūsų numerio temą, gatvėje daug pasirodymų neišgirdau, bet teko apsilankyti salonuose. Jie įkurti privačiuose namuose. Buvau pas vienos studentės tėvus, jie pakvietė pietų, o po vaišių tėvas muzikavo – buvo labai gražu. Jei būčiau turėjusi daugiau laiko, mielai būčiau giliau pastudijavusi tradicinę jų muziką. 

Teko lankytis Lionelio Wendto menų centre – tai teatras ir galerija Kolombe, pavadinti žymaus XX a. pradžios pianisto, fotografo, kritiko vardu ir dedikuoti jo palikimui. Jo tėvas – britas, mama – šrilankietė, o menininkas plačiu talentų spektru ir ankstyva mirtimi primena mūsų Čiurlionį. 

Manai, dar grįši į Šri Lanką?

Taip. Tikiuosi padirbėti ir Indijoje. Žinoma, visada malonu groti Italijoje, Prancūzijoje, kur gilios tradicijos, bet labai smagu ir tose šalyse, kur ši kultūra neegzistuoja taip seniai. Ji nauja, bet žmones jaudina, net sunku apsakyti emociją, kurią jie patiria koncertuose. Galiu ir pasidalinti patirtimi, ir pati daug naujo sužinoti. Grojome su orkestru, beje, ir Handelį, ir Šri Lankoje parašytą muziką. Teko susipažinti su šiuolaikiniais kompozitoriais. Net pradėjome kalbas apie bendrą festivalį. 

Sagara Lakmal de Mel nuotr.

Ką iš mūsiškių kūrėjų vertini? 

Mano mylimiausia Kauno kompozitorė – Zita Bružaitė, ji Naujalyje buvo mano mokytoja. Žinoma, ir Žibuoklė Martinaitytė, Raminta Šerkšnytė, Vidmantas Bartulis. Dar visada džiugina Linos Lapelytės pasiekimai. O ir Asmik Grigorian. Kur benuvažiuočiau, visur jas žino. 

Atsivertusiems žurnalą, kurio viršelyje – užrašas „gatvės muzika“, gal ir netikėta skaityti pokalbį su tavimi. Bet „Kaunas 2022“ puslapyje, pristačiusiame tave kaip Europos kultūros sostinės ambasadorę, pacituota mintis: „Laisvės alėjos lietaus surinkimo grotelių žvangesys; kartais ir dabar sapnuoju, kad einu per jas, girdžiu skambantį metalą. Kartais užsižiopsojusi, kur dedu kojas, atsitrenkdavau į žmones. Buvau „įvažiavusi“ į Šustauską, į aktorių Svoboną… Kaunas man visuomet buvo įdomių ir charizmatiškų personažų miestas.“ Gražu! O kaip dabar, kai per rekonstrukciją tos lietaus surinkimo grotelės pakeistos gerokai siauresnėms, skamba miestas tavo ausimis? Apskritai ar Kaunas skambus, muzikalus miestas?

Sakyčiau, visoje Lietuvoje muzika, kuri liejasi iš restoranų į gatvę, yra kakofonija. Čia praverstų bendra miesto politika dėl muzikos viešosiose erdvėse. Arba – kam reikia skambančio fontano pačiame centre? Jei jau jis yra, kodėl ten neskamba Zitos Bružaitės ar Giedriaus Kuprevičiaus kūryba? Jis juk toooks kaunietis! Pirmiausia, ką pagalvoju, susimąsčiusi apie Kauno muzikinį foną, yra Kuprevičius ir karilionas. Tai puikus miesto veidas.

O ar miestas muzikalus? Ir taip, ir ne. Gražu, kad turime tradicijų, turiu galvoje didžiuosius festivalius – Pažaislio, „Kaunas Jazz“. Bet! Jei šiandien, penktadienį, norėčiau kur nors pasėdėti ir pasiklausyti džiazo, ką man daryti?

nuo kada klasikinė muzika turi būti skirta tik išrinktiesiems, kurie gali sau leisti ateiti į prestižines sales?

Ketvirtadienį galėtum nueiti į „Teatro klubą“. Tai nauja iniciatyva. 

O, prašau! Bet galėtų ir daugiau būti – gal „Romuvoje“, teatruose. Kalbant apie tradicines erdves muzikai, turėčiau pastabų filharmonijos veiklai, pradedant nuo pačių erdvių išplanavimo. Repertuaras, rinkodara, honorarai… Man atrodo, reikėtų kaitos. Nesistebiu, kad daug jaunų muzikantų tiesiog išvažiuoja, nes nemato savo ateities nei šioje įstaigoje, nei muzikiniame teatre.

Mieliau Kaune organizuotum ką nors savo?

Taip. Su „Kaunas 2022“ organizavau koncertų ciklą Kauno rajone, Kačerginėje. „Kačerginės serenados“ – muzikos ir meno renginiai po atviru dangumi. Mozartas, barokinė muzika, Dantės ir Mačernio eilės – buvo tikrai gražu. Planuoju šią vasarą idėją tęsti, jei pavyks, ne tik Kačerginėje, bet ir Vilkijoje. Beje, įdomu, kodėl Kačerginė, – koncertas turėjo vykti Zapyškyje, bet jį atšaukė, ir reikėjo greitai surasti naują lokaciją. Lukas Alsys, anksčiau dirbęs „Kaunas 2022“ kolektyve, dabar – Kauno rajono savivaldybėje, pasiūlė „peršokti“ per Nemuną, kur mus šiltai priėmė. Na, o paskui prisiminiau, kad mano prosenelė iš Kačerginės!

Tikrai mielai organizuočiau daugiau renginių ir netradicinėse erdvėse. Pavyzdžiui, geležinkelio stotyje – galėtų ten nebūti tylu (po interviu nuskubėjusi į traukinį Barbora man atsiuntė nuotrauką – stotyje ją pasitiko choras, taigi manifestacijos veikia! – red. past.). 

Nejauti komplekso, kaip profesionali muzikantė, pasirodyti tam nepritaikytose vietose? 

O nuo kada klasikinė muzika turi būti skirta tik išrinktiesiems, kurie gali sau leisti ateiti į prestižines sales? Muzika skirta tam, kad žmonės ja mėgautųsi. Žinoma, turi būti profesionaliai parinktas repertuaras, suteikiamos sąlygos, bet nereikia jos uždarinėti, riboti. Juk tai edukacija. 

Esi grojusi tiesiog gatvėje, be jokios pakylos ir stogo?

Žinoma, Italijoje, ir ne tik. Būna, eini vėlų vasaros vakarą nešina smuiku, sako: pagrok ką nors, ir pagroji. Esu Vilniuje restorane grojusi, vaikinas sako: noriu pasipiršti savo merginai, gal galite pagroti? Pradėjau Bacho melodiją, netiko, prašė ko nors smagesnio. Ir ji pasakė „taip“! Traukinyje esu grojusi, nes kažkas tiesiog paprašė. O kodėl nepagrojus? Smagu, kai žmonės domisi, nebijo megzti kontakto. 

barboravaliuk.com