„Dėdė Sprogo“ – taip šeimoje, į kurią mane atvedė keliai prieš daugiau nei dvidešimtį metų, keistokai ir kartu žaismingai iki šiol vadinamas skulptorius Leonas Strioga. Šį slapyvardį jam prieš daugybę metų prisegė tik pradedantis kalbėti mano vyro brolis Domas. Taip pat, kaip besąlygiškai ir atvira širdimi buvau priimta į vyro šeimą, mane priėmė ir vyro tėvų draugai – Leonas ir Dalia Striogai. Jiedu lydėjo mūsų šeimą nuo pat susikūrimo, vienam po kito gimus sūnui ir dukrai, mums įsikėlus į naujus namus, švenčiant kitas svarbias sukaktis ar minint netektis. „Motinystė“, „Tyruolis“, „Einantis“, „Paukštukas prie tvoros“ – tai tik keletas Leono Striogos darbų mūsų namuose. Ir juose Leonas toks, kokį jį jau pažinau kaip menininką: koduojantis mintis kamerinėje medinėje skulptūroje, daugiasluoksnis, daugiaprasmis. Greičiausiai būtent tokį žinote Nacionalinės premijos laureatą Leoną Striogą ir jūs – iš parodų, iš jo interneto puslapio www.leonasstrioga.lt, iš 2004 m. Dailininkų sąjungos leidyklos išleistos knygos „Strioga“.
Bet šį kartą noriu kalbėti apie tuos Leono Striogos darbus, kurie įsikūrė įvairiose Kauno viešosiose erdvėse. Darbus, pro kuriuos galbūt praeiname kasdien ir net nebepastebime, kaip nepastebime namų, medžių, ženklų, nes jie, rodos, visada ten buvo. Vesiu jus iš vieno Kauno rajono į kitą, vis stabteldama ir pasakydama: šitą darbą sukūrė skulptorius Leonas Strioga. O kelionę pradėsime nuo ten, kur dar ir šiandien gimsta Leono, sausio 31 dieną švęsiančio 91-ąjį gimtadienį, skulptūros. Nuo jo namų, dirbtuvės ir muziejaus po atviru dangumi, įsprausto tarp daugiabučių ir senų medžių už „Žėručio“ nugaros. Čia jus pasitiks medinė tvora su aprūdijusiu kabliuku ir girgždančiais vyriais, kieme ant sienos – plakatas „Leonas Strioga – Kitoks“, primenantis 2016 m. Leono ir jo sūnaus Aido bendrą keturių dešimčių skulptūrų parodą, ir keletas šio projekto skulptūrų – Šv. Jurgis, kovojantis su drakonu, žaismingas Katinas Husaras – bei kitų darbų, apkeliavusių Kauno prezidentūros kiemelį, Raudondvario parką ir grįžusių namo, pas kūrėją. Stabtelėkite čia, apsižvalgykite ir pamėginkite įsivaizduoti šią erdvę daug didesnę, po senais sulapojusiais medžiais. Dalia Striogienė prisimena, kad 8 dešimtmetyje, menininkams kuriantis šiame pastate, būta minčių, jog atvira erdvė priešais dirbtuves virs skulptūrų parku. Deja, mintys ir liko mintimis, palei vis judrėjančius Savanorius greitai išaugo tipinių daugiabučių eilės.
Įsižiūrėkite – Vaidilos barzda, išminties ženklas, rodos, tuoj prasiskverbs kiaurai žemę.
Keliaukime tolyn. Arčiausiai L. Striogos namų – jo 1966 m. sukurta dviejų dalių kompozija „Poilsis“ Ąžuolyne. Mūsų šeimoje šios skulptūros visada buvo vadinamos „Leono mergomis“. Šypsausi, žvelgdama į jas apsnigtas, nepavaldžias laikui, ramiai besidžiaugiančias gyvenimu, saulės ir oro maudynėmis bet kokiu oru.
Per Vytauto parką leidžiamės laiptais žemyn. Ties Laisvės al. ir Trakų g. sankryža – kukli L. Striogos „Motinystė“, čia atsiradusi 1972 m. Pats skulptorius ją laiko vienu labiausiai nusisekusių darbų. Jauna moteris banguotais plaukais, iškėlusi delnus virš kūdikio lyg laimindama, bet kartu tarsi ir bijodama jį paimti į rankas. Toks pažįstamas pirmojo susitikimo su pirmuoju kūdikiu jausmas.
Paėjėkime tolyn, į Nepriklausomybės aikštę. Šalia Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios – „Sapnas“. Pasirodo, taip vadinasi 1987 m. po tuometinės Laisvės alėjos renovacijos atsiradęs darbas, kurį, greičiausiai siedama su šalia esančia Raudonojo kryžiaus ligonine, vis vadindavau „Kylančiu iš patalo žmogumi“. Sužinojusi tikrąjį skulptūros pavadinimą, suklūstu: žinau, kad Leono gyvenime sapnai pranašiški. Rimtai atgulęs į ligos patalą ir jame pragulėjęs trejus metus, vieną naktį jis susapnavo giltinę, kuri jį už vienos rankos tempė su savimi, o kitą ranką laikė artimieji. Paprašęs artimųjų paleisti, įšoko į duobę pas giltinę, ėmė su ja boksuotis ir mušėsi tol, kol iš jos liko tik malkų krūva. Iš ligos patalo Leonas pakilo prieš beveik trisdešimt metų.
Praėjusią karantininę vasarą, kai žmonės daugiau keliavo Lietuvoje, eidama pro šalį pamačiau „Sapną“ apžiūrinėjančią šeimą. Stabtelėjau, paklausiau, ko ieško. Moteris atsakė, kad skulptūros pavadinimo ir autoriaus. Pasakiau, ir ji apsidžiaugusi tarė: „Taip ir pagalvojau, kad Leono Striogos.“ Nuo tol pradėjau pastebėti, kad mūsų mieste autorių ir pavadinimų neturi daugybė skulptūrų. Norėčiau, kad jie atsirastų. O jūs?
Dabar galime keliauti tolyn iki Muzikinio teatro arba grįžti atgal į Vytauto prospektą. Ką renkamės? Gal pirmiausia teatrą? Jei jau kiek pavargote eiti, pasigriebkime paspirtukus – kelias sutrumpės.
Muzikinio teatro sodelyje – daugybė žymių muzikos pasaulio žmonių biustų. Tarp jų – ir Kipro Petrausko su „varlyte“, jį L. Strioga sukūrė 1985 m. Jei tik galėtume, būtinai užeitume ir į Muzikinio teatro vidų. Ten, vesdama jus į rūbinę dešinėje, būtinai sustabdyčiau ties pirmąja laiptų pakopa ir pasakyčiau: „Pažiūrėkite, priešais jus – Leono Striogos „Violeta“. O laiptų dešinėje, prie turėklų – kompozicija „Cilindras su lazda“. Ir Violeta, ir cilindras teatro žiūrovus pasitinka jau 26 metus. Rašydama šiuos žodžius pagalvojau, kad labai pasiilgau teatro magijos…
Keliaujame toliau. Vytauto pr. 71 – prie dabartinio VDU bendrabučio Nr. 2, buvusio viešbučio „Baltija“ – L. Striogos „Laiveliai“. 1969 m. juos sukūręs skulptorius tuometinės valdžios buvo apkaltintas pernelyg „sąlygiška vaizduosena“. Pasirodo, net ir laiveliai tada turėjo atitikti valdžios įsivaizdavimą. Paėję dar kiek į priekį, stabtelėkime ties Vytauto pr. 43. Šį namą projektavo ir pats jame 1930–1940 m. gyveno latvių kilmės architektas Karolis Reisonas, paminklinės Prisikėlimo bažnyčios, Žemės ūkio rūmų, Žemės banko ir kitų modernistinio Kauno pastatų autorius. Ant sienos – 1994 m. įrengta L. Striogos sukurta paminklinė lenta.
Ties Geležinkelio stotimi sukame į kairę ir pasigavę autobusą važiuojame į Petrašiūnų kapines. Lankydami išėjusius meno žmones – dramaturgą Juozą Grušą, aktorių, režisierių Mamertą Karklelį – prisiminkite, kad jų poilsio vietas įamžino skulptorius L. Strioga. J. Grušo bruožai, lyg apsupti lūžtančių šviesos spindulių, iškalti lauko akmenyje, o virš M. Karklelio kapo po kryžiumi palinkęs susimąsčiusio žmogaus siluetas.
Spėju, kad jau pavargote? Pamatėme daug, nukeliavome toli. Bet čia – dar toli gražu ne visi L. Striogos darbai Kaune. Jei kada nuspręsite aplankyti vietas, kur mūsų mieste gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas (Aukštaičių g. 28 ir Vaižganto g. 4) – prisiminkite ir Leoną Striogą, kuris abiem atminties vietoms sukūrė paminklines lentas. Jei važiuodami pro Dainavos polikliniką stabtelėsite sankryžoje, bent pro langą įsižiūrėkite į „Sėdinčią merginą“, žaismingai pasukusią galvą į šoną, kupiną jaunystės polėkio. Tiesa, šią skulptūrą Leonas kūrė planuodamas, kad ji 1972 m. atsiras prie Girstupio kultūros centro, bet tuometinė valdžia nusprendė kitaip.
Jei nuvyksite į Raudondvario dvarą, parke pasilabinkite su „Vaidila su varpu“, čia 1996 m. užgimusia skulptūra kompozitoriui J. Naujaliui atminti. Įsiklausykite. Aidinti varpo tyla – iki dangaus. Įsižiūrėkite – Vaidilos barzda, išminties ženklas, rodos, tuoj prasiskverbs kiaurai žemę.
