Ar jums pažįstamas jausmas, kai atrodo, kad viskas sustojo? Kai kuri, bet viskas – jau matyta? Yra taškas, kuriame viskas ima kartotis: mintys, sprendimai, idėjos. Tai akimirka, kai pasijunti tarsi sustingęs tarp dviejų pasaulių – vieno, kurį jau pažįsti ir kuriame jautiesi saugus, ir kito, kuris vilioja, bet nežinia, kur nuves.
Tokiu metu pasieki ribą – nieko ribą. Kartais tai vidinės abejonės. Kartais nuovargis. O kartais tiesiog supranti, kad to, ką darei iki šiol, nebeužtenka. Ką tada daro kūrėjai? Ar jie bėga nuo ribų – ar per jas eina?
Architektūros ir interjero dizaino konferencijos „Nieko riba“, kuri gegužės 2 d. vyks Kauno kino centre „Romuva“, organizatoriai pakvietė skirtingų meno sričių kūrėjus – skulptorę Godą Aleknę, tapytoją Tadą Sokolovą, šokėją Stefaniją Nosovaitę ir interjero dizainerę Rūtą Bužinskaitę – pasidalinti savo mintimis apie ribas, kurias jie patiria kūryboje, kasdienoje, ir apie tai, ką jiems reiškia meistriškumas.
Kas jus riboja kaip kūrėją?
Goda Aleknė (skulptorė):
„Mane riboja tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Kartais trūksta įgūdžių, techninių galimybių, erdvės ar finansų. Tačiau dažniausiai – vidinės abejonės: lyginimasis su kitais, kritiškas požiūris į save, baimė dėl kitų nuomonės. Kai nutolstu nuo savęs, galvoje kyla triukšmas, užgožiantis kūrybą. Bet atradus vidinę tylą, viskas stoja į vietas – grįžta idėjos, aiškumas ir noras kurti.“
Tai, ką sako Goda, turbūt pažįstama daugeliui – kai vidinis triukšmas tampa garsesnis negu asmeninė tiesa, vedanti į autentiškumą.
Rūta Bužinskaitė (interjero dizainerė):
„Kaip vieną didžiausių iššūkių įvardyčiau balansavimą tarp kūrybos ir verslo valdymo. Dažnai sakoma, kad moterys gali viską daryti vienu metu – bet tai reikalauja daug energijos, o dėmesys išsiskaido. Tenka nuolat mokytis, ieškoti sprendimų, kaip dizainą paversti ne tik amatu, bet ir sėkmingu verslu.“
Rūta taip pat pabrėžia, kad interjero dizainerio darbą riboja istorinės aplinkybės, bei rinkos ypatumai.
„Lietuvoje interjero dizainas vis dar palyginti jauna sritis. Klientai neretai pasimeta tendencijų gausoje, stokoja pasitikėjimo savo pasirinkimais. Ilgą laiką gyvenome vienodėjimo kultūroje, kuri paveikė šiandieninius interjero sprendimus – dažnai vis dar žvalgomės į užsienio pavyzdžius, pamiršdami savus. O juk turime išskirtinį paveldą – tarkime, tarpukario interjerus, pasižyminčius kokybe, detalėmis ir meistryste.“
Interjero dizainerė, kaip vieną iš ribojančių faktorių įvardina, kad daugelis vis dar nežino, ką tiksliai veikia interjero dizaineris, kaip jį pasirinkti ar kokią vertę jis sukuria.
„Tenka skirti laiko švietimui, aiškinant procesus ir dizaino naudą, bet pamažu supratimas auga. Taip pat pasitaiko, kad į procesą dizaineris įtraukiamas per vėlai, kai sprendimams lieka per mažai laiko. Galiausiai stabdo vidinės ribos: baimė suklysti, nepasitikėjimas savimi, abejonės. Tačiau vis labiau suvokiu, kad dauguma šių ribų yra mano pačios galvoje. O jas įveikti dažnai užtenka vieno aiškaus sprendimo – nebesitaikyti su tuo, kas trukdo judėti pirmyn.“
Tadas Sokolovas (tapytojas):
„Norėčiau kurti visiškai laisvai, be išankstinių suvaržymų, tačiau mažesnėje visuomenėje reakcijos dažnai kyla greičiau ir kartais impulsyviau, susiejant personažus su negatyviomis istorijomis. Yra istorinių asmenybių, kurias esu nutapęs, nes jie įdomūs, kaip kultūriniai reiškiniai – keisti, juokingi, šokiruojantys, kontraversiški -tarsi gyvi poparto simboliai. Vis dėlto paveikslai vis dar kabo studijoje, nes jaučiu atsargumą dėl galimos reakcijos. Kai kuriais atvejais viešoji nuomonė gali paveikti sprendimą, ką ir kaip rodyti. Tai verčia kelti klausimą – kiek iš tiesų laisvi esame kūryboje ir kiek ribų susikuriame patys.“
Stefanija Nosovaitė (šokėja):
„Didžiausia riba – nepasitikėjimas savimi. Tai – nuolatinė kova, lydėjusi nuo pat pradžių. Ji gali būti nebyli, bet labai stipri.“
Kada pajuntate kūrybinį vakuumą?
Goda Aleknė:
„Kūrybinis vakuumas atsiranda, kai jaučiuosi, tarsi mano mintys būtų uždarytos, o kūrybinis šaltinis tampa nepasiekiamas. Tai susiję su vidiniu triukšmu, kuris nutolina nuo savęs ir savo tikrųjų idėjų. Vakuumas dažniausiai atsiranda tada, kai kūryba ima kartotis, kai nėra augimo ar naujų iššūkių, ir atrodo, kad stovi vietoje. Dažnai tai susiję su įgūdžių trūkumu – kai pasieki ribą ir supranti, kad norint ištrūkti iš stagnacijos, būtina tobulėti. Tai akimirka, kai reikia žengti toliau ir ieškoti naujų būdų, kad kūryba vėl atgimtų.“
Stefanija Nosovaitė:
„Man kūrybinis vakuumas atsiranda tada, kai pasiekiu patogumo tašką. Kai viskas vyksta savaime. Tada kūryba sustoja – o kartu sustoju ir aš. Tai varginanti būsena, nes kūryba – tai judėjimas. Bet suprantu, kad kiekvienas sustojimas yra laikinas. Tam tikra pauzė, kuri leidžia pasiruošti naujam etapui.“
O kaip su meistriškumu – ar jis svarbus?
Goda Aleknė:
„Meistriškumo auginimas man yra nuolatinė kelionė, o ne pasiektas lygis. Tai procesas, kuris neturi ribų, nes visada galima atrasti dar aukštesnį, dar gilesnį supratimą apie savo amatą. Kiekviena nauja technika, kiekvienas įgūdžių lavinimas, kiekvienas atradimas atveria naujas galimybes, kurios praplečia mano kūrybos ribas. Kiekvienas žingsnis į priekį leidžia man ne tik augti kaip menininkei, bet ir kaip žmogui, nes kūryba ir asmeninė raida yra neatsiejamos.“
Stefanija Nosovaitė:
„Meistriškumo augimas – labai svarbus. Tai ne tik technika, bet ir gyvenimo būdas. Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, kultūrinis tobulėjimas, buvimas tarp žmonių, kurie tave palaiko ir įkvepia – visa tai kuria kūrėją.“
Abi pašnekovės sutaria – tobulėjimui ribų nėra. Meistriškumo lavinimas – tai procesas, nuolat plečiantis kūrėjo horizontus.
Kartais užtenka tik vieno pokalbio, vieno išgirsto įkvėpiančio sakinio, kad vidinės „ribos“ pradėtų tirpti. Būtent todėl gegužės 2-ąją vyksianti architektūros ir interjero dizaino konferencija „Nieko riba“,kurią organizuoja BLANK PAGE studija, kviečia atvirai pasikalbėti apie tai, ką dažnai nutylime – ribas, abejones, drąsą keistis.
Vienas pagrindinių konferencijos svečių – tarptautiniu mastu pripažinta architektų studija „Balbek Bureau“ iš Ukrainos, kurios darbai ir mąstymas perbraižo ribas ne tik architektūroje, bet ir kultūriniame kontekste.
Visi šiame tekste minėti kūrėjai – Goda, Rūta, Tadas, Stefanija – taip pat dalyvaus konferencijoje. Galėsite susitikti, pamatyti jų darbus, pasikalbėti akis į akį.
Dienos pabaigoje – ypatingas akcentas: šokėjos Stefanijos Nosovaitės šokio performansas, tapsiantis kūnišku dialogu apie baimę, ribas ir drąsą jas peržengti.
Kontaktai pasiteiravimui: mokymai@blankpage.lt I +37060958251 I BILIETAI
