Kauno IX forto muziejuje lankytojai neretai stabteli prie koridoriuose esančių krosnių ir teiraujasi jų paskirties bei kilmės – šie eksponatai patraukia dėmesį tiek savo konstrukcija, tiek istoriniu kontekstu.
IX fortas, pastatytas prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą (1903–1913 m.), tapo moderniausiu Kauno tvirtovės gynybiniu įtvirtinimu, kuriame pirmą kartą masiškai panaudotas betonas ir įrengtos tam laikui pažangios inžinerinės komunikacijos.
Daugiau apie ir šiandien įdomias krosnis – Kauno IX forto muziejaus atstovų Svetlanos Tichanovos ir Martyno Koso parengtame rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ pasakojime.
Utermarko sistemos krosnį (vok. Utermark-Ofen, rus. Печь Утермарка) sukūrė vokiečių kilmės inžinierius, architektas ir pramonininkas Johanas Vilhelmas Utermarkas (Johann Wilhelm Utermark). J. Utermarkas pagarsėjo ne tik kaip krosnių sistemų kūrėjas, bet ir kaip stogo dangų inovatorius, už savo darbus apdovanotas aukso medaliu.
XIX a. pirmoje pusėje (apie 1820–1830 m.) jis pasiūlė sprendimą, kuris turėjo iš esmės pakeisti valstybinių ir karinių pastatų šildymo principus. 1845 m. Berlyne oficialiai pristatyta krosnis sujungė metalinio korpuso greitą šilumos atidavimą ir plytų mūro šiluminę inerciją. Ši inovacija leido efektyviai šildyti didelio tūrio patalpas sunaudojant minimalų kuro kiekį, kas buvo kritiškai svarbu didėjant imperijos miestų ir karinių garnizonų poreikiams.
Utermarko krosnis yra cilindro formos įrenginys, kurio pagrindą sudaro metalinis briaunuotas apvalkalas („futliaras“) ir vidinis plytų mūras. Krosnies skersmuo standartinėmis sąlygomis siekė apie 70 cm, o aukštis – maždaug 2 m 40 cm. Viena tokia krosnis buvo mūrijama iš maždaug 540 plytų. Dėl išorinio metalinio karkaso stabilumo plytų sienelės buvo mūrijamos itin plonos – vos ketvirtadalio plytos storio. Tai leido krosniai greitai įkaisti, o plytų masei – sukaupti šilumą.
Originalios konstrukcijos turėjo šešis arba aštuonis vertikalius dūmakanalius (vadinamuosius „cūgus“), išdėstytus nuosekliai. Dūmų dujos, judėdamos ilgu keliu, maksimaliai atiduodavo šilumą krosnies kūnui.
Vienas pažangiausių sprendimų buvo oro cirkuliacijos sistema. Šaltas oras patekdavo į krosnį grindų lygyje (kartais per kanalus iš po grindų), praeidavo pro įkaitusią vidinę krosnies šerdį ir būdavo išleidžiamas per reguliuojamas angas viršutinėje dalyje. Tai leido per trumpą laiką radikaliai pakelti patalpos temperatūrą. Skaičiuojama, kad ši sistema sunaudodavo apie 20 proc. mažiau kuro nei tuometinės olandiško tipo krosnys. Paties Utermarko 250 m² dirbtuvės buvo šildomos vos dviem tokiais įrenginiais.
Nors technologiškai pažangi, Utermarko krosnis istoriniuose šaltiniuose dažnai įvardijama kaip „vargšų krosnis“. Dėl mažos kainos, paprasto montavimo ir nedidelio svorio (jas buvo galima statyti net ant medinių perdangų be masyvių pamatų), jos tapo standartu valstybinėse ligoninėse, vaikų ir nakvynės namuose, mokyklose, kalėjimuose bei nedidelėse geležinkelio stotyse. Tačiau dėl savo išvaizdos ir specifikos jos niekada nebuvo naudojamos reprezentacinėse dvarų erdvėse ar prabangiuose apartamentuose. To priežastis – metalinio korpuso savybė stipriai įkaisti, dėl ko kambaryje džiūdavo oras, svildavo dulkės, atsirasdavo specifinis kvapas. Krosnys buvo linkusios dūminti, jose sparčiai kaupėsi suodžiai, todėl, siekiant išvengti gaisro pavojaus, jas reikėjo nuolat prižiūrėti – valyti ir tinkamai kūrenti.
IX forte Utermarko krosnys buvo pagrindinis šilumos šaltinis abiejuose kareivinių aukštuose. Iki šių dienų forto teritorijoje išliko 15 tokių krosnių fragmentų, kurie liudija apie įrenginių gausą ir jų svarbą objekto funkcionavimui.
1913–1915 m. IX forto kareivinėse buvo įrengta 15 Utermarko krosnių. Pirmame aukšte 7 krosnys šildė koridorius, karininkų kambarius, raštinę bei tvarstomąjį. Antrajame aukšte 8 krosnys buvo skirtos kareivių gyvenamiesiems kazematams. Kareiviams tekdavo nuolatinė pareiga kūrenti krosnis malkomis, kurios būdavo sandėliuojamos specialiose sieninėse nišose. Betoniniai forto skliautai be šildymo greitai pritraukdavo drėgmę, gadindavo amuniciją ir kenkdavo karių sveikatai. Įdomu tai, kad 1908 m. brėžiniuose krosnys numatytos tik koridoriuose, tačiau vėliau jos migravo į patalpas, prisitaikant prie realių šilumos nuostolių betone.
Tarpukariu (1924–1940 m.) IX forte veikusiame Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filiale krosnys tapo vieninteliu šilumos šaltiniu kamerose. Jos šildė bendrąsias kameras ir koridorius. Kaliniai prie jų glausdavosi ieškodami šilumos, nors „utermarkės“ dažnai dūmindavo, blogindamos ir taip nemalonias kalinimo sąlygas.
1940–1948 m. ir sovietinės NKVD, ir Trečiojo reicho represinės struktūros naudojo tas pačias krosnis. Jos šildė prižiūrėtojų patalpas, kol tūkstančiai žmonių kentė šaltį ir smurtą. Nacistinės okupacijos laikotarpiu masinių žudynių vieta paverstame forte krosnys buvo kūrenamos labai retai. Po 1944 m. čia vėl veikė sovietų kalėjimas, o vėliau – įvairūs ūkiniai trestai, kurie krosnis be jokių remontų eksploatavo iki pat 1958 m.
Visos IX forto krosnys buvo pertvarkytos prieš 1959 m. IX forte atidarant muziejų. Tuo metu krosnių būklė jau buvo labai prasta. Jos buvo restauruotos, viduje esančią daugiakanalę sistemą pakeitė supaprastintos kameros, užtikrinančios geresnę trauką ir lengvesnį suodžių valymą. Sudėtos neatitinkančios istorinio laikotarpio, skirtingų formų, raštų ir dydžių pakuros durelės. Ant krosnių sumontuoti grubiai apdirbti cinkuotos skardos cilindrai. Autentiškų fragmentų išliko labai nedaug: pilkai dažytos skardos krosnies viršutinė ir apatinė dalys bei kelerios durelės, puoštos augaliniais ornamentais.
Įdomu tai, kad jau veikiant muziejui dalis krosnių buvo naudojamos. Darbuotojai jas kūreno malkomis ir taip apšildydavo savo darbo vietą bei muziejaus erdves. XX a. 8–9 deš. forte buvo įvestas centrinis šildymas ir senosios krosnys prarado savo reikšmę. Po nepriklausomybės atkūrimo dėl didelių iškastinio kuro sąnaudų centinio šildymo sistemos buvo atsisakyta.
Utermarko krosnys Kauno IX forte yra unikalus inžinerinis objektas, kuris tarnavo skirtingiems poreikiams beveik 70 metų, tačiau visada atliko tą patį darbą – šildė patalpas ir žmones. Nors šiandien krosnys nebekūrenamos (centrinis šildymas taip pat neveikia), 115 metų senumo įrenginiai išlieka vienais įdomiausių Kauno tvirtovės IX forto elementų. Apsilankę muziejuje galite pabandyti surasti tas dureles su gėlių ornamentu.
