Kauno IX forto muziejuje balandžio 24-ąją atidaroma nauja paroda „Prikelti iš pelenų. Kaunas“, kviečianti į Holokausto Kaune istoriją pažvelgti per menininko Mindaugo Lukošaičio sukurtą piešinių ciklą.
„Paroda remiasi konkrečiais istoriniais įvykiais. Ji kalba apie tai, kaip ši istorija suvokiama šiandien. Klausimas yra ne tik kas įvyko, bet ir kaip mes ją skaitome dabar“, – sako parodos kuratorė Eglė Pietarytė.
Anot jos, „Prikelti iš pelenų. Kaunas“ – tai ne dokumentinė rekonstrukcija ir ne tiesmukas istorinių įvykių iliustravimas. Paroda žiūrovui siūlo kitokį santykį – lėtą, reikalaujantį ne tik žiūrėti, bet ir išbūti.
Išjausti
Mindaugo Lukošaičio kūrinių ciklas gimė iš meninio tyrimo, paremto archyviniais dokumentais, istoriniais tekstais, konkrečių Holokausto vietų Kaune stebėjimu ir bandymu prisiliesti prie vienos skaudžiausių XX amžiaus temų. Pats autorius neslepia, kad šis kūrybinis žingsnis buvo vienas sunkiausių jo darbuose. Holokausto tema, anot jo, nėra tokia, prie kurios priartėjama lengvai ar spontaniškai – jai reikia valios, pastangų ir vidinio pasirengimo.
Pasak menininko, parodoje pristatomi piešiniai neturėtų būti suvokiami kaip pažodinis istorijos atpasakojimas. Jam svarbiau buvo ne dokumentinis tikslumas, o emocinis priartėjimas prie temos, bandymas išjausti Kauną, Kauno geto istoriją ir tragišką žydų tautos likimą. Ši kūryba, jo žodžiais, yra kvietimas dar kartą sugrįžti prie temos, apie kurią ilgai buvo per mažai kalbama arba kuri daugeliui iki šiol lieka sunkiai aprėpiama.
Nors asmeninio šeimos ryšio su Holokausto istorija autorius neturi, tam tikras vidinis santykis su šia tema formavosi metų metus. Jį veikė nuolatiniai ženklai iš aplinkos, istorinės vietos, pro kurias tekdavo važiuoti, ir atminties nuotrupos, primenančios, kad tragedija vyko visai šalia.
„Būtent toks nuolatinis, tylus priminimas ilgainiui tapo vienu impulsų sugrįžti prie šios temos jau brandesniu, labiau apmąstytu kūrybiniu būdu“, – sako M. Lukošaitis.
Simbolinė detalė
Ypatingą simboliką jo piešinių Holokausto tema cikle sukuria pasirinkta priemonė – autorius piešia japonišku tušu, gaminamu iš suodžių – degimo proceso likučio. Ši technika ne tik išskirtinė ir subtili, bet ir turi stiprų simbolinį krūvį. Menininkas kalba apie gyvybės ir mirties metaforą: suodžiai ir pelenai jam siejasi su sudegimu, mirtimi, paskutine materijos stadija, o vanduo, su kuriuo ši medžiaga jungiama, įgyja gyvybės, tekėjimo ir atsinaujinimo prasmę. Taip, anot jo, piešinyje atsiranda mirties ir gyvybės susitikimas.
„Pats parodos pavadinimas „Prikelti iš pelenų“ kalba apie būtinybę sugrąžinti atminčiai tai, kas negali būti palikta užmarščiai“, – dalinasi M. Lukošaitis.
Autorius prisipažįsta, kad dirbant su šia tema atsakymų ne daugėjo, o priešingai – vis labiau ryškėjo neįmanomybė iki galo suprasti tai, kas įvyko. Labiausiai jį iki šiol sukrečia žmogaus gebėjimas naikinti kitą žmogų pramoniniu būdu – sistemiškai, šaltai, racionaliai. Jo manymu, tai yra ta riba, ties kuria protas sustoja, o vietoje atsakymų lieka šiurpas ir perspėjimas, kad tokie dalykai negali būti laikomi vien praeities reiškiniu.
Šiuolaikinis pasaulis, karo Ukrainoje patirtis ir kasdien vis grįžtantys smurto vaizdai, anot menininko, Holokaustą iš istorijos vadovėlių grąžina į dabarties mąstymą. Todėl ši paroda kalba ne tik apie tai, kas jau įvyko, bet ir apie mūsų pačių laikyseną dabar. M. Lukošaitis sako vis aiškiau jaučiantis, kad šiandien esame tos istorijos paveldėtojai, o tai reiškia ir atsakomybę suprasti, kur esame, kur judame ir ką darome su tuo, ką paveldėjome.
Sąmoningas sprendimas
Parodos kuratorė Eglė Pietarytė pabrėžia, kad parodos koncepcija buvo formuojama labai nuosekliai, remiantis tiek piešinių ciklu, tiek istorine medžiaga. Jai svarbiausia buvo sukurti tokį pasakojimą, kuris kone chronologiškai vestų per Holokausto istorijos vyksmą Kaune, tačiau darytų tai meno kalba –emociškai ir jautriai priartindamas. Parodos pasakojimo ašis, anot jos, formuojama taip, kad žiūrovas, būdamas konkrečioje istorinėje vietoje ir stebėdamas kūrinius, galėtų užmegzti asmeninį ryšį su tuo, ką mato.
„Paroda kelia klausimą apie asmeninį santykį su istorija ir apie tai, kaip ši patirtis atsispindi šiandienos pasirinkimuose“, – sako pašnekovė.
Kauno IX forto muziejus šioje parodoje, jos teigimu, nėra vien eksponavimo vieta – jis tampa viena jos dalių. Tai erdvė, kurioje vyko masinės egzekucijos, todėl architektūra, mastelis, šviesa ir medžiagiškumas čia veikia ne mažiau nei patys kūriniai.
„Parodos dizaino kuratorės Renatos Vinckevičiūtės-Kazlauskienės dėka, piešiniai ir parodos architektūriniai sprendimai nėra atskirti nuo erdvės. Jie veikia joje kaip papildomas sluoksnis. Dėl to paroda suvokiama kaip vientisas patyrimas, kuriame susijungia vieta, istorija ir vaizdas“, – kalba E. Pietarytė.
Vienas sąmoningiausių parodos sprendimų – atsisakyti tiesioginio smurto vaizdavimo ir dramatizavimo. Vietoj to pasirinktas santūrus, monochrominis meninis kalbėjimas, leidžiantis istoriją priimti ne per šoką, o per dėmesį, laiką ir asmeninį santykį. Kuratorė sako, kad toks priartėjimas vyksta subtiliai – per stebėjimą, buvimą erdvėje, istorijos skaitymą ir sąmoningą žiūrėjimą.
„Mene, kuris perteikia traumines patirtis, svarbus žiūrovo įtraukimas be tiesioginio poveikio priemonių“, – pabrėžia parodos kuratorė.
„Lėtas žiūrėjimas“, E. Pietarytės teigimu, reiškia leidimą sau išbūti patirtyje tiek, kiek reikia: „Tušo potėpis, giliai įsigeriantis į popierių, atveria ne tik vaizdą, bet ir tam tikrą metafizinį sluoksnį, į kurį žiūrovas tarsi panyra. Parodoje nėra perteklinių tekstų ar iliustratyvaus vedžiojimo už rankos. Lankytojas pats kuria ryšius tarp piešinio, istorinės vietos ir savo paties patirties.“
Tiek, kiek būtina
Parodos dizainerė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė sako, kad meno kalba leidžia traumines istorijas perteikti subtiliau ir asmeniškiau. Kurdama parodą ji atsispyrė nuo paties piešinio logikos. Juodas japoniškas tušas baltame lape natūraliai perėjo į visos parodos vizualinį sprendimą, kuriame juodos ir baltos kontrastas tapo ne vien estetika, bet ir simboline priešprieša – šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties.
Parodos medžiagiškumą, dizainerės pastebėjimu, vienija ir dar vienas svarbus sprendimas – deginta mediena. Kadangi japoniškas tušas gaminamas iš suodžių, ekspozicijoje pasirinktos medžiagos taip pat kalba apie degimą, pelenus ir tai, kas lieka po sunaikinimo. R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė pabrėžia, kad čia nesiekiama iliustruoti tragedijos – veikiau leidžiama kalbėti pačioms medžiagoms, kurios šioje parodoje tampa atminties nešėjomis.
Svarbų sluoksnį, anot jos, suteikia ir į parodą įtraukti Avrahamo Tory dienoraščių fragmentai, praplečiantys meninį pasakojimą dokumentiniu balsu. Greta vaizdo veikia ir garsas – Mariaus Antanaičio sukurta kompozicija, jungianti violončelės, vėjo ir šiuolaikinės elektronikos motyvus.
R. Vinckevičiūtės-Kazlauskienės manymu, dizainas šioje parodoje turi būti matomas tiek, kiek reikia, ir nematomas tiek, kiek būtina: „Kaip balta erdvė piešinyje leidžia kvėpuoti vaizdui, taip ir parodoje tuštuma tampa svarbia prasme – nebuvimo, netekties, tylos ženklu. Galutinis tikslas buvo sukurti erdvę, kuri būtų ir meno kūrinio pratęsimas, ir vieta asmeniniam apmąstymui.“
Paroda „Prikelti iš pelenų. Kaunas“ Kauno IX forto muziejuje atidaroma balandžio 24 d. (penktadienį) 15.00 val. Čia ji veiks iki spalio 4 d.
