Atvykstu į „Drobės“ fabriką, kuriame įsikūrusi „Tealure“ arbatinė. Šią vietą pažįstu – kartais tenka pačiam platinti mūsų mylimą žurnalą, tad šviežiai atspausdintų numerių visada palieku ir čia.
Ernestui Klevui prieš pokalbį ruošiant arbatą, apžiūriu puodelį ir džiugiai nustembu: jo gamintojas – „Jiesia“. Vietos porceliano legenda, mano akimis, šiandien kiek nepelnytai primiršta. Taip dar nepradėję interviu įsikalbame apie „Jiesios“ gaminių tinkamumą arbatai ir specialiai Ernesto arbatinei sukurtą jų produkciją.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. rugpjūčio numeryje „Gaiviau“)
Nepale rinkdamas duomenis visuomenės sveikatos studijų magistro darbui, Ernestas pateko į atokius kalnų regionus. Didesnės pramonės ten nebuvo, vietos gyventojai daugiausia augino arbatą, o apie nepalietišką arbatą kaip kokybišką žaliavą jis iki tol nebuvo girdėjęs.
Arbatą jis pradėjo pirkti tiesiai iš pažįstamų augintojų. Keliaudamas matė, kiek mažai jiems siūloma už žaliavą. Didelė jos dalis likdavo ribotos perkamosios galios vietinėje rinkoje arba atitekdavo Indijos perpardavinėtojams. Šie nepalietišką arbatą išveždavo į Dardžilingą ir parduodavo kaip indišką Dardžilingo arbatą. Dabar, Ernesto žiniomis, padėtis po truputį keičiasi.
„Vis tiek tai kažkiek susiję. Perki iš žmonių, jie gauna pinigų maistui, gali nueiti pas gydytoją, išleisti vaikus į mokyklą. Nepale viskas remiasi į finansus. Kuo daugiau jų turi, tuo geresnė ir sveikata“, – pasakoja „Tealure“ įkūrėjas.
Juodasis diržas ir arbatos laukai
Arbata jo aplinkoje atsirado gerokai anksčiau. Palemone augusio Ernesto tėvai iš keliaujančių draugų gaudavo geresnės arbatos nei ta įprastų parduotuvių lentynose. Turbūt tai dar vaikystėje lavino skonį. Tėtis dirbo su medžiu, gamino parketą, lentas ir kitus gaminius, tad įtakos galėjo turėti pati šeimos verslo aplinka: „Verslas – užkrečiamas dalykas.“
Didžiąją vaikystės ir jaunystės dalį užėmė karatė. Nuo antros klasės Ernestas treniravosi, vėliau tapo Lietuvos rinktinės nariu, ne kartą – šalies čempionu, neblogai pasirodydavo Europos jaunimo varžybose. Gyvendamas Danijoje priklausė ir šios šalies rinktinei. Karatė atvedė prie pirmųjų Rytų kultūros ženklų: dojo, japoniškų užrašų, Okinavos, sensėjaus su kimono. „Vis dar turiu svajonę išlaikyti juodąjį diržą Japonijoje“, – sako jis apie likusį tikslą.
Visuomenės sveikatos bakalauro studijas jis baigė Kaune, Lietuvos sporto universitete, magistrą – Danijoje. Semestrą praleido mainuose Australijoje, vėliau šešis mėnesius keliavo po Indiją, Nepalą, Tailandą, Kambodžą, Laosą ir Vietnamą.
Nepalas buvo paskutinė stotelė, bet joje Ernestas pasiliko dar maždaug pusmečiui. Katmandu išsinuomojo butą, susirado vietos draugų, rašė magistro darbą, o į kitus regionus vykdavo imti interviu. Per šias išvykas ir pamatė arbatos laukus.
Verslas neprasidėjo staigiu sprendimu ar greita sėkme. Danijoje Ernestas turėjo papildomų darbų. Kurį laiką dirbo Nepalo ambasadoriaus vairuotoju, kartais lydėdavo į renginius, pavyzdžiui, Hagoje.
„Ten prasidėjo elektroninė parduotuvė, pradėjau šiek tiek arbatos tiekti vietos parduotuvėms“, – prisimena jis. Pirmuosius penkerius veiklos metus viską darė Danijoje ir danų kalba. Nepalietiškai moka vos kelias frazes – paklausti kelio ir pasakyti, kad pasiklydo.
Kai importo pasidarė per maža
Ernestas save įvardija arbatos kūrėju. Pradžioje buvo įdomus pats Nepalas, vėliau atsirado kitų šalių, tačiau principas liko tas pats – keliauti, susitikti su ūkininkais, pirkti tiesiai iš jų ir kontroliuoti visą tiekimo grandinę. Ūkiuose jis ragauja arbatą, apsistoja pas augintojus, kartais kartu su jais arbatos pasigamina.
Po kelerių metų atsirado kombučia – kita tos pačios arbatos išraiška, kurioje daugiau jo paties sprendimų. Ernestas atrenka arbatą, prideda žolelių, prieskonių ir kitų sudedamųjų dalių. Vėliau pradėjo gaminti arbatos šokoladą. „Žiemą nuobodžiavau, tai norėjau pasigilinti į arbatos apdirbimą“, – prisimena jis. Nuo pupelės iki plytelės pats kontroliuoja skrudinimą, smulkinimą, melandžavimą ir arbatos įtraukimą.
Daugelio pažintis su arbata apsiriboja spalvomis – žalia ir juoda, tad arbatos verslininkui tenka būti edukatoriumi.
„Daug prekių ženklų parduoda pojūčius: graži pakuotė, gražus kvapas. Didžioji dalis platinamos arbatos yra aromatizuota. Bazinė arbata dažnai būna gana prastos kokybės ir turi labai silpną, prėską skonį, todėl charakteriui sukurti dedama papildomų priedų“, – aiškina Ernestas.
„Tealure“ arbatos jis ieško mažuose ūkiuose, dažnai esančiuose aukštai virš jūros lygio. Ten augalai auga lėčiau ir turi daugiau laiko sukaupti skonį lemiančius junginius. Pirkėjui reikia paaiškinti, kodėl tokia arbata brangesnė ir kodėl jos skoniui atskleisti svarbu vandens temperatūra, laikas bei kitos sąlygos.
Žmonės po truputį juda rūšinės arbatos link. Panašų procesą Ernestas prieš dešimtmetį stebėjo kavos rinkoje, o dabar daliai pirkėjų svarbi ir arbatos kilmė, istorija, skonis. Rūšinę arbatą jis vadina arbatos pradžia: masinė komercija atsirado vėliau, nes jos neįmanoma pagaminti tokiais kiekiais ir už tokią kainą, kokių reikia didžiajai rinkai. Dideli ūkiai dažnai įkuriami žemiau, augalus labiau puola kenkėjai, todėl naudojami pesticidai ir herbicidai.
Kinijoje ir Japonijoje rūšinė arbata gyvavo dar iki arbatos maišelių. Nepalą ir Tailandą Ernestas vadina jaunesnėmis arbatos pramonės šalimis, perėmusiomis patirtį iš kaimynių. Kai kur opiumo laukus skatinta keisti arbatos krūmais, o gamybos žinių ūkininkams perdavė specialistai iš Taivano, Kinijos ir Indijos.
Smulkiame ūkyje iš vieno derliaus gaminamas ribotas arbatų skaičius: viena baltoji, kelios žaliosios ir skirtingo oksidacijos lygio juodosios. Jei jos nuperkamos, kitą sezoną gaminamos vėl. Kiti ūkininkai eksperimentuoja su oksidacija, jungia skirtingus gamybos principus ir sukuria produktų, kuriuos sunku priskirti įprastoms kategorijoms. Jie pasiekia ieškančius importuotojus ar brangesnius arbatos namus Prancūzijoje ir Vokietijoje. Nedidelė naujų skonių ieškančių žmonių grupė yra ir Lietuvoje.
Bendruomenei prireikė festivalio
Iš Danijos grįžęs į Lietuvą, Ernestas pirmiausia apsistojo Vilniuje. Maždaug pusmetį su draugu Bernardinų turguje bandė kurti arbatinę. Kurį laiką projektas veikė, tačiau turgaus lankomumas mažėjo, o gyvenimas Pilies gatvėje, pačiame centre, vargino. Įmonę uždarė, prekybą perkėlė į elektroninę parduotuvę, o pradėtą kombučios gamybą ir save patį – į Kauną.
Kiek Lietuvoje yra arbatos žinovų ir mėgėjų, ilgai nežinojo ir pats. Atsakymą davė pernai įvykęs pirmasis Lietuvos arbatos festivalis, sulaukęs daugiau kaip tūkstančio bilietus pirkusių lankytojų. Nuoseklaus arbatinių tinklo šalyje nėra: Ernestas mini „Jurginą“ ir „Tealure“, nors pastarojo taip pat nevadina tipine arbatine, o pas kitus pardavėjus tenka iš anksto tartis dėl apsilankymo.
Veikia arbatos mėgėjus vienijanti „Vilkustė“ – jos nariai renkasi gamtoje ar kavinėse, ruošia arbatą ir dalijasi žiniomis. Socialinių tinklų grupės dažnai gyvuoja bangomis: iš pradžių aktyviai auga, vėliau užgęsta. Trūko jėgos, kuri bent kartą per metus suburtų arbata užsiimančius žmones į vieną vietą. Iš šio poreikio ir atsirado festivalis.
Vilniuje vykusiame pirmajame festivalyje dalyvavo Lietuvos ir užsienio arbatos gamintojai, augintojai bei pardavėjai – apie dešimt prekių ženklų iš Lenkijos, Čekijos, Indijos ir kitų šalių. Lankytojai galėjo su specialistų pagalba ruošti ir degustuoti arbatą, klausytis paskaitų apie jos rūšis bei auginimo regionus. Festivalis grįš ir šį spalį.
Arbata be perteklinių taisyklių
Arbatos kilmė kai kur saugoma geografinėmis nuorodomis. Dardžilingo vardu gali būti žymima tik iš konkretaus regiono iškeliaujanti arbata.
Arbatos skoniui svarbus ir vanduo, sudarantis apie 99 procentus paruošto gėrimo. Danijoje Ernestas turėjo kolegą, kuris arbatai veždavosi savitos mineralinės sudėties Grenlandijos ledynų tirpsmo vandenį. „Tealure“ arbatinėje vienas filtras arbatai skirtame vandenyje palieka dalį mineralų, o kitas plovimui skirtą vandenį išvalo visiškai. Arbatai toks vanduo netinka – mineralai padeda atsiskleisti skoniui. Vis dėlto pats arbatos kūrėjas nenori paskęsti smulkiausiuose niuansuose. Jo tikslas – platesnė auditorija, kuriai nebūtinai rūpi kiekviena vandens ar lapelio detalė.
Arbatos rinkoje taip pat veikia mados. Ryškiausias pavyzdys – matcha, naudojama gėrimuose, maiste ir kosmetikoje. Ernestas nemano, kad tai trumpalaikis reiškinys. Žmonėms vis svarbesnė produkto kilmė, natūralumas ir kuo mažiau priemaišų. Dalis vartotojų dėl kalbų apie mikroplastikus atsisako arbatos maišelių. Juodosios arbatos, jo vertinimu, geriama mažiau, o žalioji bei kitos šviesesnės rūšys populiarėja ir dėl to, kad gyviau atrodo socialinių tinklų vaizduose.
Lietuvoje „arbata“ dažnai pavadinami ir žolelių nuovirai. Ernestas arbatomis vadina tik tai, kas gaunama iš Camellia sinensis krūmo: baltąją, žaliąją, juodąją, puerą ir kitas šio augalo arbatas. Anglų kalboje jas nuo žolelių nuovirų padeda atskirti terminai „tea“, „tisane“ ir „infusion“, o lietuviškai įprasto atskiro termino neturime.
Arbata – tai ir ritualas, tačiau Ernestas laikosi vidurio. Nenori ruošimo paversti griežta veiksmų seka. „Jeigu labai apsunkini visą arbatos paruošimą smulkiomis detalėmis, automatiškai atstumsi žmones. Anksčiau ar vėliau jie suklys ir pajus atmetimo reakciją“, – sako jis.
Per šimtmečius ištobulinti arbatinukai, puodeliai, keramika ir natūralios medžiagos padeda tinkamai paruošti gėrimą, tačiau nereikėtų apsikrauti perteklinėmis taisyklėmis. Ernestas nekovoja ir su arbatos, geriamos sušalus, susirgus ar pajutus gerklės skausmą, įvaizdžiu: jei močiutė, medus ir puodelis šaltą vakarą padeda – puiku.
Arbatą galima derinti su maistu, desertais, sūriais ar mėsa, tačiau jis nesistengia kiekvieno pirkėjo vesti į „fine dining“ sritį. Jam svarbesnis paprastas klausimas – kada norisi arbatos ir kokio skonio tuo metu reikia.
Pats ją geria visą dieną. Rytą pradeda nuo juodosios ir puero arbatos, vėliau pereina prie ulongo, žaliosios, o vakare – prie baltosios. Skonis juda nuo intensyviausio iki ramiausio. Arbatą galima rinktis ir pagal žmogaus būdą: lėtesniam žalioji gali suteikti impulsą, o intensyvesniam, norinčiam sulėtėti gali tikti pueras ar juodoji.
Žolelių nuovirai gali raminti, tačiau iš Camellia sinensis gaminamos arbatos tonizuoja. Stipriausiai – matcha, nes geriamas visas sumaltas lapelis. Kofeino kiekį žaliojoje, juodojoje, baltojoje arbatoje ar ulonge lemia ne spalva, o panaudota augalo dalis: daugiausia jo sukaupia jauni, nuo kenkėjų besisaugantys lapeliai. Norint mažiau kofeino, galima rinktis genmaichą – žaliąją arbatą su ryžiais – arba japonišką hojichą iš senesnių lapų ir labiau sumedėjusių augalo dalių.
Šiauriausias festivalis ir keturi hektarai ties Kruoniu
Lietuvos arbatos festivalį Ernestas nori užauginti iki vieno didžiausių Europoje. Nei Latvija, nei Estija, Suomija, Švedija ar Norvegija, jo žiniomis, tokio renginio neturi. Artimiausias vyksta Lenkijoje.
Dabartinės patalpos plėtrą riboja. Šiemet renginys vyks ten pat, bet kitąmet planuojama ieškoti didesnės erdvės ir festivalį auginti kaip Šiaurės Europos arbatos traukos centrą. Po pirmo renginio visi į apklausą atsakę dalyviai buvo patenkinti pardavimais. Ernestui tai viena svarbiausių sąlygų: jei festivalis pardavėjams finansiškai pasiteisina, jie nori sugrįžti.
Tolimesnę verslo kryptį jis sieja su integruotu ūkiu Kauno apskrityje. Jame būtų auginamos ir apdorojamos žolelės, gaminama kombučia bei kiti nealkoholiniai gėrimai, vyktų edukacijos ir ilgesni apsistojimai. Galutinis tikslas – nealkoholinius gėrimus gaminti pramoniniu mastu, visą procesą išlaikant vienoje vietoje.
Tradicinės arbatos Lietuvoje auginti Ernestas neplanuoja. Ūkyje atsirastų gauromečių, melisų, čiobrelių, mėtų ir kitų vietinių vaistažolių bei aromatinių augalų, dalį jų jis jau augina bandomajame plote. Žolelės taptų priedais iš Nepalo ir kitų šalių atvežamai arbatai bei kombučios pagrindu. Arbatos krūmai auga Danijoje, Škotijoje ir Portugalijoje, tačiau šiauresnėje klimato zonoje jiems reikia šiltnamių ir daug papildomo darbo. Jis nemato prasmės to kartoti Lietuvoje, kai čia gausu vietinių augalų.
Žolelių kaip atskiros žaliavos nepardavinėtų – sunaudotų ūkyje galutiniams produktams. Ernestui svarbu kurti Lietuvoje ir kontroliuoti visą grandinę: nuo arbatos ūkių Nepale bei kitose šalyse iki gamybos čia ir savo fizinių prekybos vietų.
Tinkamo ūkio jau ieškojo. Kauno apskrityje buvo radęs vietą ant Nemuno kranto su gamybiniu cechu ir mediniu pastatu, bet negavo paskolos, o savininkai vėliau nusprendė jos nebeparduoti. Pats turi keturis hektarus Kruonio seniūnijoje: sklype yra tvenkinys, netoliese – Dubravos miškas, Kauno marios ir Nemunas. Vieta atoki, iki jos nėra kelio, tad reikėtų investuoti į infrastruktūrą. Vis dėlto Ernestas svarsto ūkį kurti ten, nenutoldamas nuo Kauno.
