Internetuose rašoma, kad žmogaus teises galima apibrėžti kaip moralės ir elgesio normas ar paprasčiausias visuomenines vertybes, kurių tikslas – apsaugoti žmogaus orumą.
Daugelį dešimtmečių kuriant ir taikant tarptautines žmogaus teisių normas nedalyvavusi Lietuva tvirtesnius žingsnius pokyčių link žengė vos atgavusi nepriklausomybę – plačiau apie tai pasikalbėjome su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatore, istorike Ugne Marija Andrijauskaite.
Ugne, esi istorikė, mokslo populiarintoja ir humanitarinių mokslų daktarė. Kaip kilo noras gilintis į žmonių praeitį ir pasaulį?
Kiek pamenu, viskas prasidėjo nuo pankiškos paauglystės – intensyviai domėjausi politika, žmogaus ir gyvūnų teisėmis. Skaitydavau rimtas knygas, taip pat labai anksti susipažinau su history from below / people’s history idėjomis. Girdėdavau, kad istoriją rašo nugalėtojai baltaodžiai vyrai, tad labai viliojo į tai pažvelgti iš kitos perspektyvos – viską tyrinėti ne iš viršaus, o iš apačios, gilinantis į paprastų žmonių gyvenimus ir kasdienybę. Tiesa, nemažai vyresnių draugų studijavo istorijos mokslus. Ir tai man atrodė ganėtinai pankiškai vien dėl laisvumo – galima tyrinėti bet ką, kas tik atrodo svarbu ir įdomu. Ilgainiui pasijutau galinti pankiškai maištauti ir šiame moksle – tapdama istorike ir imdamasi tyrinėti tas Lietuvos istorijos temas, kurios iki tol buvo menkai paliestos.
Bakalauro studijų metais rašto darbams rinkausi moterų istorijos ir kairiųjų nekomunistinių judėjimų temas, jas drauge su kasdienybės istorija toliau nagrinėjau ir magistrantūros metais. Doktorantūrą paskyriau sudėtingos ir didžiulį sovietinės istoriografijos šleifą tempiančios organizuoto darbo judėjimo tarpukario Lietuvoje studijai.
Žmogaus teisės – visuotinės teisinės garantijos, ginančios asmenis nuo veiksmų, kurie pažeidžia pagrindines laisves, teises ir žmogaus orumą. Apibūdink, kaip pati supranti žmogaus teisių sąvoką.
Su žmogaus teisių sąvoka mane turbūt puikiausiai supažindino nuostabi Vilniaus universiteto dėstytoja Lidija Šabajevaitė – jos paskaitos rėmėsi pamatinėmis humanistinėmis idėjomis. Siurbte siurbiau įdomius dėstytojos pasakojimus apie žmogaus teisių raidą. Įtariu, kad mano požiūriui į šią sąvoką tos paskaitos padarė tikrai nemažą įtaką.
Mano manymu, žmogaus teisės – prigimtinės, jas žmogus įgyja vos gimęs. Jos yra vientisos, nedalomos ir universalios, tad teisiškai turėtų užtikrinti kiekvieno individo laisvę, garbę ir orumą. Ši idėja kone utopinė, tad, deja, ne visada išpildoma. Kad ir kaip būtų, esu optimistė ir viliuosi, kad žmonijos ateitis bus artima tai, kurią rodo seriale „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“) – žmogaus teisės ir pagarba yra viena svarbiausių viso pasakojimo ašių. O kol kas galime tik mokytis iš istorijos, kuri parodo, kas būna, kai žmonės yra rūšiuojami ir atskiriami, lyg būtų mažiau žmonės. Tiesa, labai liūdna, kad šiandien vėl galime pastebėti panašių nužmoginančių tendencijų, pavyzdžiui, kalbant apie pabėgėlių krizę Lietuvoje.
Papasakok, kaip būdavo seniau, Lietuvos tarpukario kontekste?
Gana sudėtinga viską glaustai nupasakoti, bet iš esmės žmogaus teisės nebuvo svetimas, nežinomas dalykas. Rūpestis jomis neretai kildavo „iš apačios“, susidūrus su tam tikrais nelygybės ar išnaudojimo klausimais. Lietuvos moterys užsiėmė aktyviu lobizmu tam, kad būtų įtvirtintos moterų politinės teisės. Mažumos rūpinosi savo tautinėmis, religinėmis teisėmis – dėl to buvo įsteigtos „ministrų be portfelių“ pozicijos žydų ir gudų reikalams.
Abolicionisčių draugija dėjo pastangas uždrausti prostituciją. Darbininkija skyrė dėmesį tam, kad nebūtų laužoma 8 darbo valandų diena ar pažeidžiamos kitos darbo teisės, įskaitant ir tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Vienas jų – vaikų ir moterų naktinio darbo draudimas. Didelę nepriklausomybės etapo dalį Lietuvoje galiojo karo padėtis, kuri leido lanksčiau pažiūrėti į žmogaus teisių ir laisvių klausimus. Turbūt didžiausia žmogaus teisių problema tarpukario Lietuvoje buvo legali mirties bausmė.
O kaip LGBTQ+ teisės tarpukariu? Ar apskritai apie tai buvo viešai, spaudoje kalbama?
LGBTQ+ teisių klausimas tarpukario Lietuvoje iš esmės neegzistavo. Iš Rusijos imperijos paveldėtas baudžiamasis kodeksas numatė bausmes už lytinius santykius tarp vyrų, tačiau, archyvuose vartant įvairių seksualinių nusikaltimų bylas, už homoseksualumą nubaustų asmenų bylų aptikti nepavyko. Apie šiuos klausimus nekalbėta nei spaudoje, nei tarp visuomenininkų, nei tarp politikų. Žinoma, LGBTQ+ žmonės egzistavo, tačiau veikiausiai to meto aktualijų ir istoriografijos paraštėse.
Kaip, tavo manymu, to meto žmonės būtų apibūdinę žmogaus teises?
Oi, sunku pasakyti. Nepamenu, ar teko matyti žmogaus teisių terminą ne institucijų dokumentuose. Žinoma, atskirus žmogaus teisių dėmenis – socialines, ekonomines, politines, kultūrines teises – žmonės tikrai suvokė ir stengėsi ginti savo interesus, ypač tada, kai jausdavosi diskriminuojami ar kitaip skriaudžiami. Turbūt labiausiai buvo vertinama asmens laisvė – kitaip ir būti negali, kai jaunos valstybės piliečiai prieš tai ilgą laiką gyveno nelaisvėje.
Sakoma, kad dabar moterų ir vyrų teisės yra lygios. Kaip tai atrodė tarpukariu?
Suabejočiau, kad dabar šios teisės lygios, – moterims už tą patį darbą vis dar dažnai mokama mažiau negu vyrams. Vyrai darbo pokalbio metu neišgirsta klausimų apie tai, kas prižiūrės jų susirgusius vaikus. O dar kiek kartų per pastaruosius keliasdešimt metų kėsintasi į reprodukcines moterų teises?
Grįžtant prie klausimo, Lietuva išskirtinė tuo, kad moterų politinės teisės konstitucijoje buvo įtvirtintos nuo pat pradžių, kai kūrėsi iš Rusijos imperijos išsivadavusi valstybė. Dėl šios priežasties nebuvo matyti tokių ilgų, didžių ir sudėtingų sufražisčių kovų, kokios vyko JAV ar Jungtinėje Karalystėje. Tiesa, 1926 m. turėjome net dvi moteris kandidates į prezidento postą, tad politinės moterų teisės atrodė tikrai neblogai. Jeigu pažvelgtume į ekonomines moterų teises, situacija buvo gerokai prastesnė: moterims mokėtas mažesnis atlyginimas, o ekonominės krizės akivaizdoje net buvo siūloma šeimose, kur ir vyras, ir žmona yra valstybės tarnautojai, atleisti iš darbo mažiau uždirbantį (beveik visais atvejais – moterį), kad būtų atlaisvinta darbo vietų kitiems. Buvo sudėtinga ir reprodukcinių teisių padėtis: abortai buvo draudžiami, o bausmės skirtos tiek juos nelegaliai atliekantiems, tiek juos pasirinkusioms moterims.
Kokios naudos šalies vystymuisi galėjo suteikti žmogaus teisėmis pagrįstas požiūris į to meto sprendimus?
Mano manymu, didžiausią žalą šiandienos žmogaus teisių suvokimui ir gerbimui padarė autoritarinis Antano Smetonos režimas. Tuo metu buvo vykdoma plataus masto cenzūra, o su politiniais priešininkais susidorojama įvairiausiais būdais. Vykdyta „minčių kontrolė“,„nepatogios“ organizacijos būdavo uždaromos, taip auginant nepasitikinčią, bijančią, paklusnią ir nesipriešinančią visuomenę. Kitais žodžiais – daug patogesnę būsimam okupaciniam sovietiniam režimui. Turbūt iš to neišaugome ir iki šiol – kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar Lietuvos gyventojai retai pasinaudoja teise protestuoti ir ginti savo interesus. O jeigu ir protestuoja, tai dažniausiai paskatinti ne pačių geriausių interesų turinčių išorinių jėgų.
To meto Lietuvoje žmonėms trūko visko: nuo maisto iki elementarių higienos priemonių. Ar įmanoma įgyvendinti žmogaus teises, kai ištekliai yra riboti?
Išteklių labiausiai trūko pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai Lietuvos teritorijoje vis dar vyko kariniai veiksmai. O po to, išsprendus ekonominius rūpesčius, buvo galima skirti dėmesį žmogaus teisių užtikrinimui. Tais metais pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo pažeidžiamos žmogaus teisės, buvo ne išteklių trūkumas, o politika: įtartini asmenys galėjo būti suimti, tardomi ar sušaudomi greitu karo lauko teismo sprendimu. Pavyzdžiui, 1919 m. Rokiškio ir Panevėžio vadavimo operacijose dalyvavusio pulko vado Vinco Grigaliūno-Glovackio iniciatyva be teismo buvo sušaudyti šimtai bolševikų įtariamųjų, lietuvių ir žydų civilių gyventojų.
Tad laikotarpiu, kai kraštas gyvena chaose, o valstybė dar nesugeba visko kontroliuoti, rūpestis žmogaus teisėmis ir laisvėmis krenta ant kiekvieno individo pečių. Kritiniais momentais kiekvienas iš mūsų gali padaryti ką nors, kad kitam asmeniui būtų geriau, – tą akivaizdžiai įrodė žmonės, gelbėję žydus Antrojo pasaulinio karo metu.
Klausimas tiek apie praeitį, tiek apie dabartį. Kaip manai, kokią įtaką žmogaus teisėms daro / darė šalyje vyraujanti kultūra?
Drįsčiau teigti, kad būtent tie kultūriniai dalykai labiausiai veikia visuomenės ir valdžios požiūrį į žmogaus teises. Juk kadaise nebūtų atsiradęs siūlymas atleisti mažiau uždirbančias moteris iš valstybės tarnybos, jeigu nebūtume susidūrę su mąstymu, kad moters vieta – su vaikais, virtuvėje ar namuose (įdomu ir tai, kad net aukščiausi valstybės politikai palaikė šį pasiūlymą vadindami idėją „moterų grąžinimu į šeimą“).
Kasmet daugėja aspektų, kuriais būtų galima pasitempti. Matyt, artimiausiu metu dar labiau padaugės.
Šiandien teisėkūros organuose vis dar vyrauja tradicionalistinis požiūris – dėl to atsiranda įvairių diskriminacinių pasiūlymų (pavyzdžiui, prieš keliolika metų buvo siūlyta priimant moteris į valstybės tarnybą teikti pirmenybę ištekėjusioms), neatsižvelgiama į modernėjančią visuomenę bei šių dienų realybę – dėl to dabar priešinamasi LGBTQ+ asmenų teises ginantiems įstatymams. Svarbu paminėti ir tai, kad sekuliariai valstybei, kurioje didžiulę įtaką turi Romos Katalikų bažnyčia, svarstant įvairiausius žmogaus teisių klausimus, vis dar pasiremiama vyskupų siūlymais ir komentarais.
Kokiais pokyčiais nuo tarpukario iki šiandienos Lietuvos žmogaus teisių kontekste pati džiaugiesi labiausiai?
Turbūt labiausiai džiugina tie pokyčiai, kurie liečia mane asmeniškai – tai galimybė eiti balsuoti, galėti moterims būti išrinktoms ir aktyviai dalyvauti politikoje. Smagu, kad sudaromos vis geresnės sąlygos derinti darbą su motinyste ir tėvyste, taip pat tai, kad vis dar turime teisę pačios spręsti savo reprodukcinius klausimus. Svarbiausia – džiaugiuosi, kad buvo panaikinta mirties bausmė, nes manau, kad tai – atgyvena, nesuderinama su demokratinės šalies vertybėmis ir žmogaus teisėmis.
Kasmet daugėja aspektų, kuriais būtų galima pasitempti. Matyt, artimiausiu metu dar labiau padaugės. Kurį laiką opiausias žmogaus teisių klausimas Lietuvoje buvo LGBTQ+ teisės, išskiriant Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą. Jis sudėliotas taip, kad ribotų informacijos LGBTQ+ temomis sklaidą ir daug diskusijų kėlusį partnerystės įstatymą, prieš kurio svarstymą balsavo net Seimo nariai iš tų partijų, kurių programose kalbama apie LGBTQ+ teisių užtikrinimą. Šalia šio klausimo dabar veriasi nauja žaizda – pabėgėlių klausimas. Keista, kad mūsų istorinė atmintis tokia trumpa – esame lietuviai, lygiai tokia pati ekonominių migrantų ir karo pabėgėlių tauta, išgyvenusi panašias patirtis XIX–XX a. sandūroje bei per abu pasaulinius karus. Gaila, kad nesugebame empatiškai žvelgti į tuos, kurie tą patį išgyvena šiandien. Nemalonu sakyti, kad visgi turbūt esame homofobijos, ksenofobijos ir rasizmo pilna šalis, tad net baisu pagalvoti, į ką gali išaugti ši neapykanta, jeigu su ja nebus dirbama. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turime padėti ir stengtis užtikrinti visų piliečių ir svečių teises.
