Kauno paveikslų galerijos pašonėje įsikūrusį barą-kavinę „Kultūra“ galima pavadinti viena populiariausių jaunimo (ir ne tik) susibūrimo vietų Kaune. Šylant orams vėl atgyja erdvi „Kultūros“ terasa, kurioje pasitinka džiaugsmingas šurmulys, prie staliukų su alaus bokalu ar arbatos puodeliu buriasi draugų kompanijos.
Kaip sakoma: jeigu nenori sutikti pažįstamų, neik į „Kultūrą“, – ir išties, retai kada čia nepamatysi nors vieno seno bičiulio. Rekordiškai šiltą balandžio dieną apie „Kultūros“ užuomazgas, vasarą visuomet užpildytus staliukus ir nusėstus laiptus su baro įkūrėja Beta Kondratenkaite kalbasi Justė Vyšniauskaitė.
„Kultūra“ skaičiuoja jau daugiau nei dešimtmetį darbo metų. Kokia buvo kavinės veiklos pradžia ir kaip ji augo?
Atidarydama „Kultūrą“ net neįsivaizdavau, kad išaugs iki tokios, kokia yra šiandien. Atsimenu, daugelis pažįstamų sakė, jog darau nesąmonę eidama į šią vietą, klausė, kodėl palieku senamiestį, kur verda gyvenimas (ten, Kauno mažojo teatro erdvėse, veikė „Suflerio būdelė“, – red. past.). Sulaukiau daugiausia neigiamų reakcijų, bet vienas draugas, skulptorius Simonas Šidlauskas, sukūręs ir „Kultūros“ iškabą, atkreipė dėmesį į didžiulį šios vietos privalumą – didžiulę terasą su stogu. Tiesa, mane pačią čia atvedė kita priežastis – jaučiau sentimentus, nes mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje dažnai užsukdavau į parodas. Pradžioje galvojau tik apie viduje veikiančią kavinę. Bet atsimenu, kai Simas pasakė: „Įsivaizduok, čia bus nusėsti visi laiptai, bus pilna žmonių, pasiplanuok staliukus ir apačioje.“
Man širdis dainuoja, kad per tiek metų nesugenda mūsų publika.
Pirmus metus terasoje su dešimt staliukų sėdėjome trise – aš ir pora mano draugų. Tačiau mylėjau šią vietą ir niekada neatrodė, kad per sunku, kad neapsimoka, kad reikia užsidaryti ir eiti ieškoti laimės kitur. Net nebuvo tokių minčių – tiesiog eidavau, darydavau ką reikia ir buvo faina. Aš į tai niekada nežiūrėjau kaip į darbą. Visi turėti barai (šiuo metu Kaune taip pat veikia Betos kartu su sese Nomeda Kondratenkaite įkurti barai „Holas“ ir „Kamerinis“, – red. past.) man kaip gyvenimo būdas, pabėgimas, hobis. Na, ir prabėgus kokiems penkeriems metams nuo „Kultūros“ atidarymo išsipildė minėta Simo vizija.
O ar nuo pat pradžių buvai numačiusi, kokia turi būti „Kultūros“ stilistika?
Iškart supratau, kad nieko nekeisiu. Čia anksčiau veikusi galerijos kavinė buvo savaime graži, o man patinka seni daiktai. Nesuprantu, kai naujai įsikurdami senose vietose žmonės viską išdrasko ir perdaro. „Kultūros“ interjerą privalėjome palikti nepakeistą. Jis nesikeitė nuo pastato atidarymo ir yra unikalus – nėra antro tokio. Pakeitėme tik asbestines lubas, baro vidinę konstrukciją, pakabinome šviestuvus ir daugiau įrėmintų afišų.
„Kultūra“ yra daugiau nei tik baras. Juk čia vyksta įvairi kultūrinė veikla.
Aš pati labai mėgstu įvairią veiklą ir jos integracija į baro programą užsiimu seniai, dar nuo „Suflerio būdelės“ laikų. Gana dažnai patys kūrėjai kreipiasi į mus. Įsiminė, kai viešėjo performanso menininkų iš Lenkijos trupė ir viskas buvo nuklota miltais. Bendradarbiaujant su galerija pas mus buvo eksponuoti „Fluxus“ menininkų kūriniai iš Yoko Ono parodos kuratoriaus Jono Hendrickso kolekcijos. Taip pat „Kultūroje“ vyksta muzikos vakarai. Aną vasarą turėjome puikų Daliaus Naujokaičio džiazo koncertą.
Smagu tai, kad jaučiasi Kauno paveikslų galerijos atsigavimas – sulig „Kaunas 2022“ atsibudo ir ši vieta. Anksčiau būdavo, kad žmonės ateina į barą ir sužino, jog čia yra galerija. Man neatrodo, kad tai gerai, – turėtų būti priešingai. Žinoma, smagu, kad galime atvesti žmonių. Tačiau nuoširdžiai džiaugiuosi, kad galerija šiandien neblogai lankoma, vyksta įdomių parodų ir žmonės žino, kad „Kultūra“ yra Kauno paveikslų galerijoje, o ne Kauno paveikslų galerija yra „Kultūroje“.
Suprantu, kad nesinori žmonių supaprastinti ar stereotipizuoti, tačiau smalsu, kaip matai kavinės lankytojus. Kokia yra jūsų auditorija?
Mes lankytojus matome kaip superinius ir labai gražius žmones. Mūsų auditorija plati – nors renkasi daug jaunimo, tačiau turime ir vyresnių lankytojų, atkeliauja ir šeimų su vaikais. Vienas senjoras pas mus dažnai užsuka su savo puodeliu išgerti arbatos, sėdi lauke prie staliuko ir tiesiog stebi šurmulį. Po sporto varžybų halėje atkeliauja jų žiūrovai. Taip pat matome, kaip užaugo nauja karta, – mano draugų vaikai jau ateina pas mus dirbti. Manau, kad būtent mūsų lankytojai sukuria gerą atmosferą, – nebūtų žmonių, nebūtų ir „Kultūros“. Manau, kad Kaunui trūko tokios vietos ir aš tiesiog galėjau duoti tam pradžią, o čia susirenkanti laisva auditorija suformavo baro įvaizdį. Man širdis dainuoja, kad per tiek metų nesugenda mūsų publika.
Prieš mūsų pokalbį užmečiau akį į jūsų socialinių tinklų paskyras ir pastebėjau tendenciją, kad daug nesireklamuojate. Kas į kavinę atveda naujų lankytojų?
Sulaukiu skambučių su pasiūlymais pirkti reklamą, bet visada atsisakau. Man sako, kad reklama atves daugiau žmonių, tačiau mums jų užtenka tiek, kiek yra, ir tokių, kokie čia renkasi. Man visada geriausia reklama atrodė žmonių rekomendacijos iš lūpų į lūpas. Tokiu būdu čia ateina tikslinė auditorija ir mes išlaikome jaukią kavinės atmosferą. Patys pirmieji atkeliavo dar iš „Suflerio būdelės“, kurią iškart po studijų atidarėme drauge su Mantu ir Danu Stabačinskais (daugiau apie tai galite paskaityti „Kauno pilno kultūros“ 2023 m. liepos numeryje, – red. past.). Ši vieta davė startą visiems vėliau mano įkurtiems barams ir dar dabar žmonės atsimena, kaip ten buvo linksma ir kokia stipri buvo „Suflerio būdelės“ bendruomenė. Nors pradžioje buvo nepatenkintų, kad išsikraustėme taip toli nuo senamiesčio, po truputį atėjo vieni, po to kiti, o juos pasekė draugai, draugų draugai ir susibūrė „Kultūros“ lankytojų ratas.
Vasarą net ir erdvi kavinės terasa sunkiai sutalpina visus norinčius. Kai lankytojai susėda ne tik prie staliukų, bet ir ant galerijos laiptų, prie fontano, kaip spėjate aplink visus subėgioti? Ar toks žmonių kiekis kelia iššūkių?
Dabar jau nekelia. Pas mus žmonių daugėjo po truputį, nebuvo taip, kad vieną dieną tiesiog prisirinko šimtai lankytojų, tad išmokome pasiruošti. Lauko sezonui samdome apie penkiolika papildomų darbuotojų. Žinoma, vasarą šiek tiek pavargstame, tačiau šaltojo laikotarpio viduryje vėl kalbame, kad išsiilgome šurmulio. Beje, aš viena pirmųjų Kaune įvedžiau tvarką priimti užsakymus prie baro. Manau, kad tai itin padeda susitvarkyti su dideliais srautais, nes su kiekvienu gėrimu surasti teisingą staliuką terasoje būtų keblu. Kai žmonės užsisako maistą, duodame jiems numeriuką, o į sąsiuvinį užsirašome, kur maždaug jie sėdi ir kaip atrodo, kad vėliau pavyktų surasti. Turiu pripažinti, kad tokie seni metodai greičiausiai išlieka dėl manęs, sunkiai priimančios naujas technologijas. Tačiau mums tai veikia, viskas vyksta sklandžiai.
Kas tave pačią labiausiai žavi „Kultūroje“?
Vienareikšmiškai – žmonės. Bendrauti su lankytojais kasdien yra mano didžiausias džiaugsmas. Manau, privalai mėgti žmones, norėti būti drauge, kalbėtis, kad galėtum turėti sėkmingą barą.
Kokie „Kultūroje“ populiariausi gėrimai ir valgiai?
Dažniausiai pilstomas gėrimas – alus, bet populiarėja ir kokteiliai. Taip pat smagu, kad vis dažniau žmonės renkasi nealkoholinius gėrimus, todėl vis plečiame jų asortimentą, turime limonadų, kombučios ir įvairaus nealkoholinio alaus. O iš maisto ilgą laiką populiariausias pasirinkimas buvo „Kultūringas sumuštinis“, kuris mūsų meniu yra nuo pat pradžios nepakeitęs savo recepto. Tiesa, jau bręsta minčių ir pokyčiams.
Kokie „Kultūros“ ateities planai? O gal mąstote apie dar vieną barą?
Neplanuojame ko nors labai keisti – viskas čia yra gerai. Jau turime smagią rutiną, kurią norisi išlaikyti. Nors visada turiu minčių dar kokiems trims barams, tačiau nemanau, kad verta dabar atidaryti naują vietą. Kartais būna taip, kad atėjusi į kokią nors erdvę tiesiog negali išeiti, – tada darai. Gal todėl dabar niekur ir neiname. Prieš karantiną pažadėjau sau, kad penkerius metus nieko didelio naujo neplanuosime, ir dėl pandemijos vėl kiek pailginau šį terminą, o po to pažiūrėsime.
