„Lietuva brangi“ įrašyta mūsų savastyje, mes jau gimstame mėgdami tą dainą, bet ar tikrai išgirstam tuos žodžius, kurie buvo parašyti?“, – retoriškai klausė kuratorė Audronė Meškauskaitė, birželio 27-osios popietę sveikindama į Maironio lietuvių literatūros muziejaus palėpę vos sutilpusius svečius. Muziejaus 88-ojo gimtadienio ir 92-ųjų rūmų šeimininko, neoficialiu antruoju mūsų tautos himnu tapusio kūrinio „Lietuva brangi“ teksto autoriaus mirties metinių išvakarėse atidaryta Dainų šventės 100-mečiui dedikuota paroda.
Sakytum, „dar viena“ – juk apie visos Lietuvos Dainų šventę pastarąsias kelias savaites kalba visi, ir kiekvienas krustelėjimas šią vasarą kaip nors susietas su choriniu dainavimu, tradicija, tautiškumu, žaliuojančia ir, viliamės, ateityje žaliuosiančia giria. Kita vertus – o kam specialiai atskirti save nuo to, kas bendra visai tautai? Juolab kad poeto ir kunigo Maironio namuose muzikos dvasia visuomet gyva.
„Visos dainos prasideda nuo teksto ir muzikos, poeto ir kompozitoriaus. „Lietuva brangi“ prasidėjo nuo Jono Mačiulio-Maironio ir Juozo Naujalio. O tada jungėsi instrumentai, dirigentai, atlikėjai, tūkstančiai atlikėjų Dainų šventėje, kurių balsai aidėjo per visą Kauną, visą žalią Lietuvą“, – taip trumpai, bet efektingai parodos „Lietuva brangi“ esmę pristato ją lydintis tekstas muziejaus svetainėje. Paroda taip pat taupi, bet, kaip jau ne kartą įrodė muziejaus kolektyvas, tarp perregimų eilučių, sklendžiančių palėpės oru, pasakyti galima išties daug.
Naująją ekspoziciją jos „kaltininko“ kūrinio atlikimu pasveikino dviejų kolektyvų – „Te Deum“ ir „Diemedžio“ – jungtinis choras, vadovaujamas Audriaus Petrausko. „Esu tikra, kad Maironis būtų labai laimingas tai girdėdamas, ką mes girdėjome – jis pats, kai išgirsdavo, kad jo kūryba atliekama, visuomet susikaupdavo, nurimdavo, net susigraudindavo“, – dėstė muziejaus direktorė Deimantė Cibulskienė. Ji, primindama aukščau minėtus skaičius, pabrėžė, kad birželio mėnuo šios institucijos bendruomenei išskirtinis, ir muziejus jau ruošiasi apvalesnei 90-mečio sukakčiai, kuomet renginių bus tikrai ne vienas.
„Svarbu kalbėti, žinoti ir jausti tai, kas mes esame, kokia mūsų praeitis, saugoti ją ateities kartoms. Iškilių asmenybių, gyvenusių ir kūrusių sudėtingu laikotarpiu, darbai leidžia mums tai padaryti. Maironio vienas pagrindinių eilėraščių pasakoja, kas mes esame“, – neabejojo muziejaus vadovė. Jos mintį pratęsusi muziejaus kultūrinės veiklos organizatorė Eglė Urmanavičiūtė pridūrė, kad šioje parodoje buvo svarbu ištransliuoti Maironio ir pirmojo Dainų švenčių dirigento, kompozitoriaus, chorvedžio Juozo Naujalio bičiulystę.
Tai didžiulė dovana, nes ši vienybę mus laiko kaip tautą.
Smuikininkei Karolinai Beinarytei-Palekauskienei ir pianistei Kamilei Palekauskaitei atlikus J Naujalio „Svajonę“ lankytojai buvo pakviesti iš arčiau susipažinti su paroda, kurios muziejinę dalį rengė nemaža kolegų bendruomenė. Moderniojoje mūsų tautos savastis prabyla ne tik audiovizualinėmis priemonėmis, bet ir kvapais, primenančiais šį tą brangaus.
Tarpdisciplininio meno kūrėja Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė ir kompozitorius Marius Salynas jau gerai pažįstami Maironio lietuvių literatūros muziejaus lankytojams. Prieš dvejus metus rūmų palėpėje veikė didelio susidomėjimo sulaukusi, ilgokai pratęsta paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“, kurią G. Valevičiūtė-Brazauskienė kūrė su menininkėmis Vytene Saunoriūte Muschick ir Jurga Graf ir kitų kūrėjų komanda. Parodoje buvo galima matyti ir vėliau kaip savarankišką kino meno kūrinį pristatytą bei apdovanotą „Purgą“ – čia kompozitoriumi dirbo M. Salynas.
G. Valevičiūtė-Brazauskienė sakė, kad šįkart sulaukusi kvietimo prisijungti prie parodos kūrimo jautė didelę atsakomybę ir kartu garbę, nes didysis darbas čia jau buvo nudirbtas Maironio ir Naujalio. „Galvojome, kas mums yra brangu ir kas mums yra Lietuva“, – videoinstaliacijos kūrybinės idėjos kelią atskleidė menininkė, mąsčiusi ir apie karo nuojautas, ir apie klimato kaitą, žmogaus poveikį gamtai.
Parodos kuratorė Audronė Meškauskaitė teigė, kad džiaugiasi, jog kurdama Dainų šventės jubiliejui skirtą parodą galėjo jau ne pirmą kartą dirbti su šiuolaikiniais kūrėjais: „Vėl prireikė naujo požiūrio, vėl perskaityti eilėraštį, išgirsti dainą iš naujo.“ Muziejaus kolektyvas tap pat siekė praplėsti įprastą kontekstą, priminti daug kartų besikeitusius „Lietuva brangi“ žodžius ir pakviesti į juos įsiskaityti iš naujo. „Visai kaip santykiuose – įsijungia automatizmas, imi girdėti tai, ką nori girdėti. Skirikite laiko atrasti ją iš naujo, pasiklausyti įskaitytos, išmokti, jei nemokate teksto, pasidomėti jo geneze“, – kvietė kuratorė. Pirmą kartą eilėraštis „Lietuva brangi“ publikuotas 1920 m. rinkinyje „Pavasario balsai“, bet tai tikrai nebuvo pirmoji jo versija. Kiek pakito šis tekstas ir ar pasikeitė jo reikšmė, atrasti kiekvienam asmeniškai.
Parodos dailininkė Inga Zamulskienė pabrėžė savo norą sujungti Maironio ir Naujalio laikus su šia diena, lyg upės susilietų į vieną: „Viską supynėme, surišome, o jūs jau atrišinėkite ir mėgaukitės. Klausydamasi „Svajonės“ taip ir mačiau, kaip Maironis su Naujaliu vaikšto Santakoje, nes jie ten mėgdavo vaikščioti ir aptarinėti kūrybinius reikalus. Štai šie akmenėliai yra iš Santakos“, – ranka modama į ekspoziciją pasakojo parodos dailininkė Inga Zamulskienė.
Parodos „Lietuva brangi“ atidaryme lankėsi ir, kaip šypsojosi muziejininkės, muziejaus kaimynas Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, padėkojęs už sukurtą „nuostabią progą, išjudinančią archetipus, kuriuos mes visi, kaip lietuviai, turime.“ Arkivyskupas, turėdamas omenyje jau tuoj pat prasidėsiančią Dainų šventę ir šimtametę mūsų bei mūsų kaimynų dainavimo tradiciją, pasidžiaugė, kad yra jungiančių ir jaudinančių dalykų ir turime galimybę, nežiūrint amžiaus, išsilavinimo patirti širdžių vienybę: „Tai didžiulė dovana, nes ši vienybė mus laiko kaip tautą.“
