Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus fondai pasipildė liaudies muzikanto, mandolininko Laimučio Šalnos muzikiniu palikimu. Nuotraukos, ranka rašytos gaidos ir kiti eksponatai pasakoja apie pokario, sovietmečio kauniečio gyvenimo būdą, šventes ir mėgėjišką muzikavimą mandolina.
Mandolina – šiais laikais retas instrumentas, nors XX a. pradžioje jis buvo labai populiarus, panašiai kaip dabar gitara arba ukulelė. Kodėl mandolina? Kaime, tradicinėse kapelose tuo metu skambėjo armonikos, smuikai, mandolinos, klarnetai, basetlės, būgnai. Miestiečių pasilinksminimuose jau buvo griežiama akordeonu. Jaunuoliai, sumanę muzikuoti, dažniausiai čiupdavo mandoliną, kurios tuo metu buvo nebrangios, o ir išmokti groti nesudėtinga. Mandolina tradiciškai būdavo išgrojama melodija.
Kaune dar prieškariu veikė ne vienas mėgėjiškas styginių instrumentų ansamblis ir orkestras. Dažnai jie kurdavosi prie įvairių fabrikų. Tokiuose orkestrėliuose didžiąją dalį muzikantų sudarė mandolininkai. Taip pat juose būdavo griežiama smuikais, skambinama gitara. Sovietmečiu šie orkestrėliai būrėsi Kauno kultūros rūmuose. Juose būdavo ir mandolinų, ir gitarų. Vis dėlto smarkiai išpopuliarėjus gitarai, XX a. antroje pusėje mandolinos beveik išnyko, nebeliko ir mėgėjiškų styginių instrumentų ansamblių.
Laimutis Šalna (1938–2021) – vienas iš muzikantų, visą sovietmetį grojęs minėtuose styginių instrumentų orkestrėliuose, o vėliau – įvairiuose kituose mėgėjiškuose ansambliuose. Ši asmenybė išsiskyrė ne tik savo muzikine veikla, bet ir be galo įdomia gyvenimo istorija. Laimutis – pamestinukas, rastas miške balandžio 4-osios rytą. Buvo šalna, todėl vaikui duota tokia pavardė – Šalna, o kadangi išliko gyvas tokiomis aplinkybėmis, jį pavadino Laimučiu. Vaikystę Laimutis praleido vaikų namuose, baigė Kauno dailės gimnaziją, daug metų dirbo fotoateljė Laisvės al. 50 Kaune.
Laimučio šeima ir artimiausi draugai buvo Kauno 1-ųjų vaikų namų auklėtiniai, su kuriais kartu leido vaikystę. Didžioji dauguma ten gyvenusių vaikų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo metu. Kaip pasakoja kartu vaikų namuose augęs Laimučio draugas Viktoras Morozovas, vaikams netrūko dvasinės šilumos ir auklėtojų rūpesčio. Vaikų namams įsigijus sunkvežimį, vaikai buvo vežami poilsiauti, į teatrą, ekskursijas, koncertus. Vienos ekskursijos metu, deja, įvyko nelaimė – būdami gamtoje, vaikai aptiko nuo karo užsilikusią bombą, kuri sprogo ją palietus. Žuvo 9 vaikai, bet Laimutis tuo metu buvo pasitraukęs į šalį ir sprogimo metu nenukentėjo.
Vaikų namuose buvo sudaromos sąlygos lavintis, atsižvelgiama į vaikų pomėgius ir interesus. Jau čia išryškėjo Laimučio asmenybė, jo įvairiapusiškumas. Laimutis ir Viktoras susidraugavo būtent per savo polinkius į fotografiją, techniką. Savarankiškai pradėję fotografuoti, vaikų namuose draugai net buvo įsirengę mažą fotolaboratoriją. Taip pat abu domėjosi radiotechnika – konstravo radijo imtuvus. Žurnale radę lempinio radijo imtuvo schemą, pasigamino tokį imtuvą. Vėliau jį tobulino, sukonstravo vieną įrenginį, kuriame tilpo ir magnetofonas, ir radijas ir patefonas. Be to, Laimutis mėgo piešti, liejo akvareles.
Vaikų namams įsigijus muzikos instrumentų, Laimutis ir Viktoras savarankiškai mokėsi groti mandolina, tačiau Viktoro muzika nepatraukė, o Laimutis su mandolina nebesiskyrė visą gyvenimą. Savarankiškai išmoko pažinti natas. Vėliau jo pomėgį muzikuoti labai palaikė ir skatino žmona Jūratė Graužinytė, žymaus Kauno muziko Stepo Graužinio dukra, taip pat muzikantė. Net ir būdamas 80 metų, su ansambliu „Randevu“ muzikantas du kartus koncertavo Londone.
Visą gyvenimą jis nesiskyrė ir su daile – liejo akvareles, taip pat kaligrafiškai, aiškiai perrašydavo kūrinių gaidas, kurias kopijuodavosi ir dalydavosi ansamblių nariai. Šios mandolininko gaidos – populiarus XX a. vidurio repertuaras, kuriame yra ir estradinės muzikos (dar XX a. I pusėje buvę populiarūs užsienio autorių kūriniai – valsai, polkos, fokstrotai, tango), ir lietuvių liaudies dainų, šokių (valsų, polkų ir fokstrotų) bei XX a. viduryje ypač mėgtų romansų, kurie vėl išpopuliarėjo XXI a. pradžioje.
Į Kauno miesto muziejaus fondus patekę eksponatai – visas fotografijų ir Laimučio Šalnos ranka perrašytų gaidų archyvas – pasakoja apie XX a. vidurio kauniečio gyvenimo būdą bei jį supusią muziką. Su ja augo mūsų tėvų ir senelių karta.
