Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspozicijoje „Literatūra keičia“, išeivių rašytojams skirtoje dalyje eksponuojama unikali medžiaga, parvežta iš įvairių kontinentų. Iš daugybės talentingų rašytojų šįkart norime išskirti bežemių kartos poetę, Lietuvos nacionalinės premijos laureatę Zinaidą Verą Nagytę-Katiliškienę (1927–2013), pasirašinėjusią Liūnės Sutemos slapyvardžiu.
Lankytojai ekspozicijoje pamatys jos grakštų stalą ir rašomąją mašinėlę, katės formos lempą, vyro Mariaus Katiliškio išdrožtą apyrankę, gintarinius karolius, rankraštinius sąsiuvinius, dokumentus ir knygas. Daugiau apie šią moterį rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė.
1944 m. septyniolikmetė kartu su tėvais ir senele pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Beveik 70 metų gyveno svetur: Vokietijoje, Austrijoje, Amerikoje, 1950 m. apsistojo Čikagoje. Po kelerių metų persikėlė į vyro Mariaus Katiliškio pastatytą namą Lemonte. Prieš dešimtmetį svetimoje žemėje ir atgulė amžino poilsio…
Kiekvienas Liūnės Sutemos gyvenimo laikotarpis paženklintas subtilia poezijos knyga: Čikagoje debiutavo „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955 m.), vėliau – „Nebėra nieko svetimo“ (1962 m.), „Bevardė šalis“ (1966 m.), „Badmetis“ (1972 m.), už kurią paskirta Vinco Krėvės literatūrinė premija, „Vendeta“ (1981 m.), už kurią paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija, „Graffiti“ (1993 m.) pelnė JAV Lietuvių Bendruomenės literatūros premiją.
Lietuvoje išleistos poetės sudarytos rinktinės: „Poezijos rinktinė“ (1992 m.), „Surįžau“ (2009 m.) ir paskutinė poezijos knyga „Tebūnie“ (2006 m.). Liūnė Sutema šių eilučių autorei rašė: „Buvau kalbinama parengti naują rinkinį. Neskubėjau. Su savo eilėraščiais aš nenoriu skubėti. Žadėjau… Mano pirmasis rinkinys vadinosi „Tebūnie tarytum pasakoj“, o dabar tik „Tebūnie“. Paskutinis…“ Tais pačiais metais Liūnei Sutemai „už dvasinės saugos poeziją“ paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. „Premija man buvo tikrų tikriausia staigmena. Dar iki šiol nežinau, kaip priimti. Tik labai gera, kad mano poezija buvo įvertinta ir surado savo namus.“
Liūnės Sutemos poetinė erdvė pakeitė lietuvių literatūroje susiformavusį požiūrį į jausmingą, sentimentalų moters kūrėjos pasaulio suvokimą. Poezijos ašimi tapo metafizinė moters kūrėjos likimo problema. Moters, praradusios gimtąją žemę ir jos besiilginčios; moters, svetimoje žemėje saugančios, branginančios, puoselėjančios atsineštą lietuvišką žodį; moters, trokštančios švelnios meilės, jaukumo, žmogiškos šilumos, paprasto saugumo, t. y. viso to, kas užtikrintų ir įprasmintų egzistenciją.
Buvo ilgas laikas, kai negalėjau nei vienos knygos atskleisti, man buvo labai sunku. Dabar vėl skaitau.
Liūnės Sutemos suformuotas savitas, unikalus stilius: verlibru besiliejančiuose dienoraščio, užrašų, laiško eilutėse, sapno forma parašytuose eilėraščiuose įpinti meno, muzikos elementai. Ypatingą reikšmę poetė teikė eilėraščio estetikai, grožio sampratai, kurios jai buvo neatsiejamos nuo žmogiškų moralės normų. Ypač reikšminga tapo biblijinė tematika, simbolika. Tai buvo daugiau nei tikėjimas. Ji savo kūrybą iš dalies siejo su Aukščiausiojo valia: „Kai aš rašau, man atrodo, kad ne aš rašau. Jis sako, o aš tik užrašau. Aš niekad negalvoju, kad man dabar reikia rašyti. Aš tiesiog jaučiu.“
Paskutinė poezijos knyga „Tebūnie“ tapo išskirtinė, joje įkūnytas ne tik jos pačios, bet ir daugelio moterų praradimų, netekčių skausmas. Kalbėdama apie mirtį, ji iškėlė gyvenimą virš trumpalaikiškumo ir net pačios mirties, pateikė naują žmogaus išgyvenimų suvokimą. Per kūrybos žodį, per jo santykį su aplinka kūrė naują erdvę, naują žemyną.
Kada ir kur suspurdėjo širdyje kūrybos žodis, kas vedė kūrybos keliais? Atsakymai išgirsti iš pačios poetės ir perskaityti autobiografiniuose tekstuose. Poetė gimė Mažeikiuose, šeimoje jau augo broliai dvyniai – Henrikas ir Martynas. Nuo kūdikystės namuose supo daugiakalbė aplinka: ypatingas dvasinis ryšys siejo su mama Antanina (latvė), senele Emilija Peters-Grundmanis (vokietė) ir tėvu Augustinu (žemaitis). Senelė mintinai mokėjo ir paaugusiai anūkei atskleidė vokiečių klasikų Johann Wolfgang von Goethe, Friedrich Schiller, Rainer Maria Rilke poezijos grožį.
Tėvo geležinkeliečio tarnybos vietos keitėsi, tad ir Nagių šeimai teko dažnai kilnotis iš vieno miesto į kitą. Gyveno nuo Mažeikių iki Naujosios Vilnios ir Pagėgių. Jau Kėdainiuose išryškėjo Zinos polinkis į literatūrą, filosofiją: „Pradėjau ne tik skaityti poeziją, bet ir rašyti eilėraščius. Slapta. Nei draugėms, nei namiškiams nesakiau. Henrikas kažkaip įtarė. Vieną dieną pasižiūrėjo į mano stalo stalčių ir rado sąsiuvinį su įvairiais bandymais. Tada pradėjo mane kalbinti, kad būtinai neapleisčiau rašymo. Pradėjom kalbėtis, kodėl žmogui atsiranda toks noras išsakyti savo arba kito žmogaus jausmus, įspūdžius ir galvoseną. Žodžiu, Henrikas man buvo lyg koks užnugaris.“ (Iš Z. Nagytės atsiminimų).
1944 m. nuo sovietų okupacijos pasitraukė iš Kėdainių (tai buvo paskutinė gyventa vieta Lietuvoje), taip ir nespėjusi užbaigti gimnazijos. Srauni laiko upė, įtraukusi į savo chaotiškus sūkurius, nešė į nežinią daugelio bedalių ir bežemių likimus. Septyniolikmetė išvyko iš Lietuvos nešina Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Rainer Maria Rilke poezijos tomeliais… ir sauja gimtų laukų žemės. Įdomiais ženklais, liudijančiais tremties dienas tapo jos studijų Insbrucko ir Freiburgo universitetų išduoti dokumentai: studento knygelė, ir sėkmingai išlaikytų egzaminų, parašytų referatų, atsiskaitymo lapeliai.
Žymių profesorių paskaitos ir studijos Austrijoje ir Vokietijoje paliko ryškius pėdsakus sąmonėje. Zina bendravo su Danute Marija Jesaityte, Eugenija Ramanauskaite, Joana Abramikaite. Artimais seserystės ryšiais susisaistė su Onute Stikliūte. Zina švelniai vadino draugę Onyte arba „Tykiu“. Sudėtingos pokarinės sąlygos nenuslopino troškulio siekti žinių, Z. Nagytė pasakojo, kaip puošniuose universiteto rūmuose jausdavosi nejaukiai, kai per blizgantį parketą dundėjo sunkiais batais ar per paskaitas šaltose auditorijose sėdėdavo užsivilkusios paltus, užsimovusios pirštines ir drebėdavo… Tačiau viską atsverdavo įdomios paskaitos, jai dėstė: prof. Encingeris – vokiečių literatūrą; prof. Eidmannas filosofiją ir prof. Strohalis psichologiją (jis mokė Ziną ir Dorbirno gimnazijoje). Lankė seminarus apie romantikus – Gerhart Hauptmann, Theodor Storm, Joseph von Eichendorff, Novalis. Išduoti įdomūs dokumentai patvirtina, kad išklausė kursą apie G. Hauptmann, apie senosios filosofijos istoriją. Prisimindama anas dienas rašė: „Pradžioje pasirinkau per daug paskaitų, tai pirmą semestrą išsėdėdavau nuo 9 iki 6 val. vakaro su kelių valandų pertrauka. Tai buvo pietų metu. <…> Dažnai pasigesdavau tėvų ir senelės, nors stengdavausi bent kas antrą savaitę grįžti pas juos keletui dienų“.
Insbruke į Zinos gyvenimą švelniai įsiliejo subtiliais garsais kerinti klasikinė muzika. Studentų bendrabutyje gyvenęs pianistas Andrius Kuprevičius nuo ryto iki vakaro skambindavo fortepijonu: „Mums, studentams, buvo sudarytos puikios galimybės ne tik gilintis į mokslą, skaityti, bet ir lankyti simfoninius koncertus, meno parodas. Tuomet „atradau“ Bacho, Schuberto, Beethoveno, Chopino kūrinius. Ypač pakerėjo B. Smetanos „Moldavija“ („Vltava“, – red. past.). Tokia didybė, ta muzika, lyg srauni upė, išsiliejanti iš savo krantų.“ (Iš Z. Nagytės prisiminimų).
Su drauge Eugenija vykdavo į Zalcburgą, Glasenbachą. Ten susitiko ir artimiau susibičiuliavo su buvusiu VDU bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, „Šatrijos“ draugijos pirmininku Česlovu Grincevičiumi. Jis globojo jaunas studentes, kviesdavo į operas, simfoninius koncertus, pasakojo apie W. A. Mozart gimtojo miesto architektūrą, žymius kompozitorius, jų muzikinius kūrinius. Z. Nagytė laiške Č. Grincevičiui rašė: „Vėl pradėjau skaityti knygas. Jų taip daug! Buvo ilgas laikas, kai negalėjau nei vienos knygos atskleisti, man buvo labai sunku. Dabar vėl skaitau. Svetimi pasauliai, gražūs, skausmingi, liūdni, šaukiantys, beviltiški, ciniški… Daug pasaulių, svetimos širdys, dažniausiai jau mirę ir kartais tokios artimos…“
Susiklosčius nepalankioms sąlygoms, daugelis studentų turėjo apleisti Austrijos žemę ir persikelti į Vokietiją. Zina, kaip ir jos artimos draugės, įstojo į Freiburgo universitetą, studijavo filosofiją: „Nudžiugau sutikusi Onutę Stikliūtę, jau man gerai pažįstamą. Apgyvendino mus pusiau apgriauto viešbučio kambaryje. Neapkūrenamam. Viena siena buvo įskilusi. Turėjom elektrinę plytelę. Pasišildydavome rankas ir vandenį. Užsiregistravom Freiburgo universitete. Tai buvo jau miesto pakraštyje. Į universitetą važinėjom tramvajumi. Užsirašiau daugiau man artimų paskaitų. Ypač pamėgau vokiečių literatūrą, kurią dėstė prof. Ruprechtas. Jis labai įdomiai ir įtaigiai skaitė paskaitas”. Filosofiją dėstė prof. Erismanas, papildomai lankė pedagogikos kursą ir įdomūs Freiburgo universiteto išduoti dokumentai, kurie liudija, kad puikiai išlaikė egzaminus, gavo įskaitas iš tokių dalykų kaip „XVIII-XIX a. vokiečių dramos fragmentai“, parašė referatus, dalyvavo vokiečių literatūros, filosofijos seminaruose ir kt.
Studijos, skaityba, muzika, menas formavo ir lavino Z. Nagytę, brandino jos kūrybines galias. Gyvendama Austrijoje ir Vokietijoje Zina šventai tikėjo, kad įvyks stebuklas ir durys į laisvą Tėvynę atsivers: „Freiburge buvo daug svajota ir ilgėtasi Lietuvos. Vis dar vaikiškai tikėjau, kad galėsim visi sugrįžti, kad sąjungininkai susitars, pareikalaus rusų pasitraukti. Taip manyti buvo vaikiška. Ir tai supratau, kai pabėgėliai pradėjo emigruoti į įvairius kraštus“. Pranciškonas Leonardas Andriekus rūpinosi išeiviais rašytojais – jis atsiuntė iškvietimus ir visai Nagių šeimai.
Z. Nagytė Č. Grincevičiui rašė: „Spalio 24 dieną išvažiuoju į perkeliamąsias stovyklas. Kada laivas išplauks, nežinau, bet manau, kad lapkričio pradžioje jau būsiu Amerikoje. Važiuojame visi – tėvai, senelė ir Henrikas. Gavau stipendiją Vašingtono universitete, galiu pradėti studijuoti nuo žiemos semestro, t. y. sausio mėnesio. Džiaugiuosi, tik baisu, kad nemoku anglų kalbos. Onytė jau išvažiavo. Nedaug žmonių čia beliko. Mes esame beveik paskutinieji iš šito miesto. Ruduo neapsakomai gražus – nemačiau dar iki šiol tokio. Visi kiti buvo staigūs, greiti. Ateidavo per vieną naktį, per vieną vakarą, o šitas skleidžiasi lėtai, lėtai… Akis plačiai išplėtus reikia žiūrėti, kad pastebėtum jo besikeičiančias spalvas, reikia būti visai tyliam, kad išgirstum jo skambėjimo niuansus. Ir turėti daug jėgų ir didelę širdį…“
Z. Nagytės gyvenimas pakrypo kita vaga – Niujorke ištekėjo už mylimo žmogaus, rašytojo Mariaus Katiliškio, vėliau persikėlė į Čikagą ir „užuovėją“ rado jo pastatytame name Lemonte. Gyvenimas svetur nebuvo spalvingas ir džiugus. Likimo deivės atseikėjo daug išbandymų, tačiau kūrybos žodis gelbėjo ir leido atsitolinti nuo skaudžios realybės. Vokietijoje, pasirinkusi Liūnės Sutemos slapyvardį, padėjo lygybės ženklą tarp kūrybos ir gyvenimo: „Gimdau eilėraščius tam, kad gyvenčiau…“
Liūnė Sutema yra ne tik pašauktoji – apdovanotoji žodžio jėga, bet ir iš pašauktųjų išrinktoji, kuriai lietuvių literatūros istorijoje, moterų kūrėjų gretose, tenka išskirtinė vieta. Ji iki paskutinių dienų puoselėjo lietuvišką žodį. Jos poezija savita, kerinti švytinčiu paprastumu. Apie tokius kūrėjus sakoma: „mūzos paženklinti“.
