Žurnalų archyvas

Muziejaus trečiadienis. Užsukime į Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarį

1 vasario, 2022, Audronė Meškauskaitė | Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratorė | Muziejaus trečiadienis, Naujienos

Vaikystėje, kažkur tolimuose Mažosios Lietuvos kaimeliuose, Evė Simonaitytė paskui savo mamą Etmę keliavo iš trobos į trobą, – tik vis į kokį vienodai mažą ir pavėsingą kambarėlį. Kai kunigo kunigo Emilio Bleiweisso išsiųsta į luošų vaikų ligoninę ir prieglaudą Angerburge jau paauglė Evė įėjo į kambarį, kuriame stovėjo daugybė vaikų lovų, džiaugsmo taip pat nepatyrė – vien kaustantį siaubą, kaip reikės tai ištverti. 

I. Simonaitytė. MLLM archyvo nuotr.

Tačiau pamažu atėjo laikas tvirtėti ir gyventi sau: „Gana priklausomybių! Aš noriu būti savistovi. Aš noriu turėti savo kampelį, koks jis bebūtų, ir tame kampely pasistatyti savo lovelę, savo stalą ir ant to stalo savo lempą. Tegul ta lempa bus iš paprasčiausios skardos ir tegul ji bus net karbidinė (man nieko bjauresnio už karbidą nėra), bet ta lempa bus mano. Ir kada aš norėsiu, galėsiu tą lempą uždegti.“ Ir ta simbolinė ryškiai šviečianti stalinė lempa įsižiebė, apšvietė jos gyvenimą ir jau vis šviesesnius, patogesnius būstus Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, pagaliau tokį savą ir artimą vasarnamį Priekulėje ant mylimos Minijos krantų. Tokie buvo Ievos Simonaitytės namai.

Su dailininke Valerija Juškiene. Kaunas, 1952 m. MLLM archyvo nuotr..jpg

Maironio lietuvių literatūros muziejuje jau visai netrukus, nuo vasario 23 d., parodoje, skirtoje rašytojos 125-erių metų jubiliejui, įsikurs dar vienas kambarys, kuriame jau gyvens ne ji pati, o dar tebegyva atmintis, išlikę prisiminimai, laiškai, jos rankraščiai ir knygos, praeitimi alsuojantys, asmenines istorijas pasakojantys daiktai, kurių gana daug išlikę ir saugoma muziejaus fonduose. Taip ir pavadinta paroda – „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“.

I. Simonaitytė su E. Urbaitiene Vanaguose, 1966. MLLM archyvo nuotr.

Vidury improvizuoto parodinio kambario padengtas stalas – simboliškai apvalus kaip pats gyvenimo ratas, kuriame susitinka pradžia ir pabaiga. Gyvenimas, prasidėjęs luošos pavainikės Evės vaikystėje ir pasibaigęs gerbiamos, išdidžios, jau gal kiek kaprizingos gyvosios klasikės Ievos Simonaitytės senatvėje. Stalas, kuris Ievos niekada nebuvo padengtas šeimai, nes meilės istorijos vis nesėkmingai susiklostydavo, nes visas laikas atiteko kūrybai. Jį skiriame rašytojai, kad papasakotume ilgą ir permainingą gyvenimo istoriją, kad simboliškai susodintume prie jo visus svarbiausius, artimiausius, bet labai skirtingus žmones iš įvairių gyvenimo etapų: mamą Etmę, globėją kunigą Emilį Bleiweissą, gydytoją Vincą Čepaitį, bičiulę ir namų šeimininkę Domutę, galbūt net tėvą Jurgį Stubrą, kurio pavainikė Ėvikė beveik nepažinojo, bet vis dėlto didžiavosi, ypač lygindama jį su taip nemėgiamu patėviu Endrikiu Budriu. Šis stalas – tarsi dedikacija, dovana rašytojai, kuriai daugiausiai laiko, deja, teko praleisti lovoje: kamuojantis nuo skausmų ir rašant – dažniausiai ant savęs pasidėjus kiek įmanoma lengvesnę spausdinimo mašinėlę.

I. Simonaitytės skėtis. MLLM nuotr.

I. Simonaitytės daiktai. MLLM nuotr.

I. Simonaitytės fotoaparatas. MLLM nuotr.

Ievos Simonaitytės gyvenimas jos pačios išpasakotas gana detaliai, nes atėjus literatūrinės šlovės laikui į ją nukrypo begalė akių. Rašytoja nenorėjo, kad kiti, vedini banalaus smalsumo, veržtųsi į jos erdvę, iškraipytų faktus, gilintųsi į asmeninius išgyvenimus. Todėl pasirodė net trys atsiminimų knygos: „…O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965). Tiesa, rašytos praėjus gerokai laiko nuo minimų įvykių, todėl veikiausiai jau taip pat prasilenkiančios su tikrąja tiesa, pateikiančios brandžią, pasikeitusią, ligos paveiktą asmenybę ir jau pakitusį požiūrį. Tačiau tai vis dėlto yra asmeniniai liudijimai, išskiriantys tai, kas Ievai Simonaitytei gyvenime buvo svarbiausia. Jais daugiausia ir remiamės mėgindami pasakoti neeilinės asmenybės istoriją parodoje. Taip pat ir išlikusiomis fotografijomis (daugiausiai iš vėlyvojo rašytojos gyvenimo etapo), kuriose ryškėja tvirtos, ambicingos, nepalaužiamos asmenybės portretas, bendravimo su kitais žmonėmis įpročiai ir svarbiausi įamžinti įvykiai – ypač pompastiškai minėti gyvosios klasikės jubiliejai.

I. Simonaitytė, 1929. MLLM nuotr.

E. Matuzevičius su I. Simonaityte Rašytojų sąjungos klube. MLLM nuotr.

Džiaugiamės išlikusiais gan sunkiai įskaitomais rankraščiais (rašytoja turėjo vargo dėl rašto dar jaunystėje dirbdama Klaipėdoje ir perrašinėdama dokumentus, kaip teigė ji pati, negraži rašysena išliko ir vėliau), mašinraščiais, kuriuose palikti autorės taisymai, korekcijos, rodančios darbo su tekstais specifiką. 

Ypač vertingi garsiausio I. Simonaitytės romano „Vilius Karalius“ rankraščiai ir mašinraščiai. Juose palikta daug rašytojos taisymų, įterpti ištisi ranka rašyti teksto lapai. 

Dar laiškai, skirti artimiems ir vos pažįstamiems asmenims, tačiau visi rašyti gyvu tonu, labai betarpiškai, tai meiliai ir švelniai, tai vėl griežtai pabarant ar ko nors reikalaujant. 

Ir, žinoma, daiktai… Kažkada gera ir pigi siuvėja Evė Simonaitikė, kantriai klostuodama lietuvininkių sijonus, galėjo tik svajoti apie garsios rašytojos karjerą. Tuomet mynė siuvamosios „Singer“ pedalą, klausėsi monotoniško jos tarškėjimo ir dėliojo galvoje Mažosios Lietuvos istorijas. Tokį siuvimo mašinos pasakojimą papildo kiti išlikę autentiški daiktai: radiola ir fotoaparatas, stalinė lempa ir skėtis, akiniai, puošni geltona bliuzelė ir… ramentai… 

Rankraštis. MLLM archyvas
Laiškas Anglickiui, 1937. MLLM archyvas

Ievos Simonaitytės gyvenimas – tai kontrastai: skausmas ir šlovė, vargas ir patogumai, silkės uodega ant stalo vaikystėje ir rūkyti unguriai sočioje senatvėje. Šiek tiek šio ilgo, turiningo, be galo įdomaus rašytojos gyvenimo tilps ir parodoje „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“, į kurios atidarymą pakviesime jau vasario 23 d., trečiadienį, 16 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje. 

Parengė MLLM parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė