Muziejaus trečiadienis. Teatras tremtyje 1945–1949 m.

Kovo 27 d. minėjome Teatro dieną, todėl prisiminkime tremties teatrą Vokietijoje 1945–1949 m., kuomet iš Lietuvos į DP stovyklas atvykusi didžioji dalis inteligentijos klojo tvirtus kultūros pamatus. Patriotinis jausmas, brolybės siekis, tautinės gyvybės išlaikymas ir scenos veikalų poreikis skatino ne tik lietuvišką tematiką, bet ir tendenciją tęsti lietuvių dramos tradicijas. Pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkė Marija Kaškonienė.

Teatras DP stovyklose 

Tarp profesionalių dramos teatro aktorių ir režisierių, pasitraukusių iš Lietuvos, buvo ir nemažas būrys rašytojų: J. Blekaitis, A. Škėma, A. Rūkas, B. Pūkelevičiūtė, A. Gustaitis. DP stovyklose Augsburge, Detmolde, Ingolštate, Kaselyje, Ravensburge, Viurcburge ir kitur jie jungėsi į teatro trupes, gastroliavo lietuvių gyvenamose vietose Vokietijoje. Nepaisydami gyvenimo ir darbo sąlygų, jie dirbo atkakliai, su pasišventimu. Ravensburge veikė A. ir A. Gustaičių teatro studija, per dvejus metus pastačiusi 8 veikalus ir suorganizavusi 17 spektaklių. Kaselyje dirbo I. Tvirbuto teatrinė grupė, kuri į savo repertuarą buvo įtraukusi P. Vaičiūno „Tuščias pastangas“ ir A. Landsbergio išverstą M. Rostando pjesę „Žmogus, kurį užmušiau“. Dramą apipavidalino dailininkas, rašytojas Leonas Lėtas, o A. Mekas atliko vieną pagrindinių vaidmenų. Studija neturėjo tinkamų darbui patalpų ir visuomenės paramos. Vėliau, jau atvykęs į Ameriką, I. Tvirbutas ragino čikagiečius nieko nelaukiant steigti nuolatinį dramos teatrą Čikagoje. 

„Aitvaras“

Svarbiausią vaidmenį teatriniame gyvenime tremtyje suvaidino 3 kolektyvai: „Aitvaras“ (1945–1947), „Atžalynas“ (1945–1949) ir Augsburgo lietuvių dramos teatras (1944–1949). Šalia pasaulinės klasikos buvo įtrauktas ne vienas lietuviškos dramaturgijos kūrinys. Žiūrovai Lietuvos teatruose matytus veikalus sutikdavo ypač entuziastingai, nes jie nors trumpam sugrąžindavo į tėvynę.

Pirmojo Nepriklausomoje Lietuvoje diplomuoto teatrologo, režisieriaus, aktoriaus, poeto, kritiko J. Blekaičio dėka, lietuvių teatras Vokietijoje tapo unikaliu reiškiniu. Režisūrinis darbas buvo mielas ir artimas jo dvasiai. Drauge su režisieriumi, aktoriumi ir rašytoju Antanu Rūku Detmolde, Hideseno priemiestyje, jis įkūrė profesionalų dramos teatrą „Aitvaras“. Trupę sudarė dešimt aktorių, meno vadovu buvo išrinktas H. Kačinskas, dekoratoriumi – V. Andriušis, o J. Blekaitis – režisieriumi. Jo galvoje gimdavo nauji projektai, rūpindavosi repertuaru, padrąsindavo kolektyvo narius, kuriems sunkiai dirbant pritrūkdavo entuziazmo. Pirmasis spektaklis – V. Krėvės „Šarūnas“ – buvo atliktas koncertiniu būdu 1946 m. vasario 16 d., antrasis – pagal A. Rūko eiles J. Blekaičio režisuota komedija-linksmas nutikimas „Bubulis ir Dundulis“ – 1946 m. gegužės 30 d. Detmolde.

Susispraudę tarp dekoracijų, atvirame sunkvežimyje „aitvariečiai“ aplankė 26 stovyklas, suvaidino 35 spektaklius. Žiūrovams patiko kuriamas šviesus Lietuvos paveikslas, jaudino tėviškės nostalgija, aktoriai buvo laukiami, šiltai priimami. Pagrindinius vaidmenis pjesėje atliko V. Valiukas ir H. Kačinskas. Prabėgus 45 metams, J. Blekaitis prisipažino, kad pavydėjo jiems linksmo žaismo, nes režisuodamas turėjo likti nuošaly. Po „Bubulio ir Dundulio“ sėkmės režisierius ruošėsi naujam sezonui, rimtai planavo pastatyti B. Sruogos „Kazimierą Sapiegą“, tačiau stovyklą perkėlus į Augsburgą, buvusių belaisvių barakuose teatriniam darbui jokių galimybių neliko. 1947 m. J. Blekaitis prisijungė prie teatro grupės „Atžalynas“ Hanau lietuvių stovykloje. 

„Atžalynas“

1945 m. J. Kelečiaus iniciatyva Hanau stovykloje susibūrė scenos mėgėjai, kuriuos vienijo bendras tikslas – save ir kitus palinksminti bent vienu spektakliu. Su „atžalyniečiais“ dirbo keturi režisieriai: S. Pilka, V. Valiukas, J. Blekaitis ir A. Škėma. Kiekvienas iš jų turėjo savo požiūrį, skonį ir kūrybinį metodą. Per trejus metus buvo pastatyta 10 veikalų, suvaidinta 90 spektaklių.

Pirmąją premjerą – K. Binkio „Atžalynas“ – režisierius V. Valiukas pastatė per tris savaites drauge su beveik niekada nevaidinusiais jaunuoliais šaltame, drėgname apgriautų kareivinių rūsyje. Žiūrovai, gyvenantys prarastų namų ilgesiu ir greito sugrįžimo iliuzijomis, spektaklį sutiko entuziastingai. V. Valiukas, prašydamas S. Santvarą leisti statyti „Žvejus“, rašė: „Dirbama bus visai rimtai ir spektaklis bus įformintas tiek gerai, kiek esamomis sąlygomis bus galima. Žinoma, reikia turėti galvoje, kad tai mėgėjai, nors, sakau, čia yra ir gana stiprių jėgų. Tekstai jau pas mus atspausdinti, išdalinti artistams ir visi užsidegę jau pradėjome dirbti.“

V. Valiuko režisuoti S. Santvaro „Žvejai“ pradėjo ir baigė Dramos meno savaitę 1947 m. kovo 8–15 d. Nors publika buvo sužavėta, recenzentai reagavo santūriai, nes tiek mėgėjams vaidintojams, tiek režisieriui buvo nelengva susidoroti su drama. Teatro spektaklius ėmus režisuoti dramaturgui A. Škėmai, buvo pastatytos dvi vienaveiksmės pjesės: A. Gustaičio „Sekminių vainikas“ ir vaizdelis iš karo pabėgėlių stovyklos gyvenimo „Vieną vakarą“. Jį dramaturgas parašė pats ir atliko pagrindinio personažo A. Baltučio vaidmenį. „Sekminių vainike“ paprastučiai personažai, komiški konfliktėliai nereikalavo ypatingų vaidybos pastangų, tačiau įtraukus liaudies dainas, tautinius šokius ir muzikines scenas, buvo sukurtas nuotaikingas, nostalgiškas, šiek tiek šaržuotas spektaklis. A. Škėmai išvykus dirbti į meno grupę „Sietynas“, „Atžalynas“ pasikvietė scenos veteraną S. Pilką, kuris pastatė tragikomediją „Turandot – Kinijos princesė“. Žiūrovai spektaklį sutiko su ovacijomis. Trupė sėkmingai aplankė septynias lietuvių stovyklas. 

Minėdamas veiklos dviejų metų sukaktį, „Atžalynas“ pasirinko dar rampos šviesos neišvydusį K. Binkio draminį montažą „Generalinė repeticija“, kurį režisavo J. Blekaitis. Spektaklis stebino žiūrovus pacifistine tema, šviesų, garsų efektais ir buitišku scenovaizdžiu. Po premjeros į „Atžalyną“ imta žiūrėti kaip į subrendusį dramos teatro kolektyvą. 1948 m. J. Blekaitis sėkmingai pastatė Moljero komediją „Tariamasis ligonis“, o trejų metų sukakčiai paminėti – C. Odetso „Raketą į mėnulį“ ir V. Adomėno komediją „Svetimos plunksnos“. A. Baronas, recenzuodamas „Raketą į mėnulį“, rašė: „Režisierius J. Blekaitis, bandąs sukti teatrą lietuviui artimesne lyrine-romantine kryptimi, turėdamas giliai psichologinę pjesę ir jaunus aktorius, pasiekė visai gerų rezultatų. Šis veikalas, be abejo, stipriausias ir moderniškiausias iš visų veikalų, kuriuos tremties teatre teko matyti.“

Prasidėjus emigracijai į užjūrius, „atžalyniečiai“ turėjo viską, ką sukūrė per trejus metus scenai, palikti ir išvykti į pereinamąją stovyklą. J. Blekaitis išvyko į Ameriką, vėliau režisavo vaidinimus Čikagos, Monrealio lietuvių ir kituose teatruose, kartu su H. Kačinsku ir A. Škėma įkūrė Lietuvių dramos studiją Brukline, skaitė paskaitas apie teatro meną. 

Augsburgo lietuvių dramos teatras ir literatūrinis kabaretas „Klumpė“

1944 m. vasario 16 d. buvo įsteigtas Augsburgo lietuvių dramos teatras. Teatro meno vadovai nuolatos keitėsi. Šias pareigas ėjo J. Palubinskas, H. Kačinskas, A. Škėma, E. Žalinkevičaitė ir kiti. Į trupę buvo įstoję Lietuvos dramos studiją baigę aktoriai, tarp jų ir B. Pūkelevičiūtė. Artistams teko repetuoti rūsiuose, vaidinti šaltose buvusių kareivinių salėse. Sudėtingos gyvenimo sąlygos vertė keisti gyvenamąją vietą, ieškoti geresnio gyvenimo. Vos pradėtas V. Krėvės „Skirgailos“ repeticijas teko nutraukti, nes išvyko dalis aktorių. Teatrinis darbas dar pasunkėjo, kai 1946 m. stovyklose buvo įvesta darbo prievolė. Tačiau nė viena trupė, išskyrus „Aitvarą“, neprilygo šio sambūrio vaidybai. Žiūrovai jį mėgo ir laukė visose lietuvių stovyklose. Per ketverius metus buvo parodyta 12 premjerų, aplankyta per 20 stovyklų ir suvaidinta 140 spektaklių.

1948 m. įvedus valiutos reformą ir būriui aktorių emigravus už Atlanto, A. Škėma subūrė literatūrinį kabaretą „Klumpė“. Drauge su trimis aktoriais – A. Brinka, H. Kačinsku ir V. Žukausku – per keturis mėnesius parodė 39 spektaklius, kurie sulaukė didelio pasisekimo. Jų programos buvo įvairios, išryškinančios aktualias humoristines situacijas. Trupė galėjo laisvai keliauti, nes dekoracijų spektakliams nereikėjo. Pirmasis „Klumpės“ spektaklis „Margi DP nutikimai margame pasauly“ įvyko Augsburge 1948 m. rugpjūčio 8 d. Visus žavėjo talentingų aktorių nuoširdi ir profesionali vaidyba. 1949 m. pradžioje nariai jau buvo susitvarkę dokumentus emigruoti į JAV, tačiau išvykimas užtruko. A. Škėma pradėjo režisuoti trijų veiksmų dramą „Pabėgėlis“, o H. Kačinskas ją baigė. Tai buvo paskutinis lietuvių dramos teatro pasirodymas DP stovyklų scenose.