Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ kviečiu atkreipti dėmesį į tai, kad Kaunas visų Lietuvoje vykstančių kataklizmų metu būdavo dėmesio centre. Kai svetimųjų valdžia prispausdavo, kauniečiai stodavo į kovą.
Antai dar 1794 m., kai Tadas Kosčiuška pakvietė Lietuvos ir Lenkijos gyventojus į sukilimą, šalyje įsikūrus Rusijos kariuomenės įguloms, prie Rotušės prisiekė net 1000 bajorų. Itin aktyviai Kaune kovos praūžė du kartus, 1831 m. ir 1941 m. Abiejų šių sukakčių jubiliejus minime šiemet. Abiejų sukilimų tikslai buvo panašūs: išsivadavimas, stichiškas protestas prieš Rusijos imperijos, o vėliau jos paveldėtojos Sovietų Sąjungos karinę galią.
Būta ir skirtumų – 1831 m. sukilimo dalyviai bandė veikti remdamiesi į tuomet dar autonomiją turėjusią ir net savo kariuomene disponavusią Lenkiją, taip pat vylėsi sulaukti Vakarų šalių pagalbos. 1941 m. situacija buvo sunkesnė – Lenkija jau buvo tapusi Vokietijos ir SSRS grobiu, tačiau buvusios sąjungininkės netrukus susikibo mirtiname mūšyje.
Lietuvos sukilėliams teliko bandyti atsigręžti į vieną iš vakarykščių Lenkijos naikintojų ir sąjungininkių – nacionalsocialistų režimo valdomą Vokietiją. Tik ji vienintelė atrodė galinti išvyti iš Lietuvos Raudonąją armiją ir visus sovietinius čekistus, kurie komunistinę ideologiją Lietuvoje varė atimdami iš žmonių taip branginamą privačią nuosavybę, ardydami šeimas, tyčiodamiesi iš religinių ir tautinių papročių. Tik retas buvo tiek įžvalgus, jog suvoktų, kad Trečiasis reichas laisvės Lietuvai taip pat neatneš. Juk Raudonoji armija galėjo be vargo mobilizuoti didesnes karines pajėgas nei Lietuva turėjo gyventojų – tokia nelygi kova jau iškart buvo pasmerkta, kad ir koks didelis būtų troškimas kovoti. Tiesa, stipriai skaičiumi aplenkti buvo jau ir 1831 m. sukilėliai, ypač Lietuvoje. Bet nesipriešinti jie tiesiog negalėjo.
Kaune visada atsiranda kovotojų, kurie yra pasiryžę sukilti prieš neteisybę ir terorą.
Tokie visuomenę drebinantys įvykiai nepraeina be pėdsako. Sunku ir lyginti skirtingų epochų reiškinius. Tačiau keli dalykai yra panašūs. Vienas jų – veržlumas ir noras kovoti. Kitas – tam tikros vietos, kurios primena tuos įdomius istorijos momentus. Taigi reikėtų pakalbėti apie dvi spalvingas asmenybes, susijusias su sukilimais, ir vieną vietą, kur juntami abiejų sukilimų pėdsakai – tiltą per Nemuną, dabar vadinamą Vytauto Didžiojo vardu.
1801 m. gimęs Mauricijus Prozoras buvo kilęs iš kilmingos Prozorų šeimos, kuri valdė tuomet dar visai toli nuo miesto buvusį Romainių dvarą, tad jaunuolis augo kilmingoje aplinkoje. 1819 m. atvykęs į Kauną, netrukus susipažino su dažnai čia apsilankančiu jaunu poetu Adomu Mickevičiumi. Abu jaunuoliai dažnai Kaune vaikštinėdavo svajodami apie Lietuvos ir Lenkijos valstybių atkūrimą ir buvusios galios grįžimą.
A. Mickevičius daugelį šių idėjų vėliau išreiškė kūryboje, o M. Prozoras – kovoje. 1831 m. jis tapo vienu iš sukilimo prieš carinės Rusijos imperiją vadų, vadovavo Kauno pavieto sukilėliams ir net užėmė Kauną. Dėl sąlyginio artumo su Lenkija (per Užnemunę) net ir ilgesnis įsitvirtinimas Kaune buvo labai pavojingas Rusijai. Veikė daug didesnės sukilėlių pajėgos, Lenkija turėjo reguliariąją kariuomenę. Todėl mobilizuotos didelės jėgos privertė jaunąjį grafą trauktis. M. Prozoras iškeliavo į Prancūziją, kur traukėsi visi pralaimėję sukilimo vadai. Dar kelis dešimtmečius caras nesuteikė jam leidimo grįžti į Lietuvą, tad jis parašė atsiminimus lenkų kalba apie sukilimo kovas.
Jau senatvėje grįžęs į Lietuvą, Prozoras susipažino su jaunu žurnalistu Henriku Senkevičiumi, kuris vėliau taps vienu pirmųjų Nobelio premijos laureatų ir yra laikomas bene žymiausiu Lenkijos rašytoju. 1886 m., kai M. Prozoras Vilniuje mirė, išėjo vienas garsiausių H. Senkevičiaus kūrinių „Tvanas“, pasakojantis apie XVII a. Rusijos kariuomenės ir kazokų invaziją, pasibaigusią siaubingu Lietuvos ir Lenkijos valstybės užpuolimu, tapusiu jos nuosmukio pradžia.
Vienas svarbiausių šio kultinio kūrinio veikėjų Andžėjus Kmičičius yra lietuvis ir, kaip pripažino pats autorius, jo prototipu buvo pats M. Prozoras, kaunietis sukilėlis, kurio gyvenimu ir jaunystės nuotykiais H. Senkevičius žavėjosi. Tai įdomus pavyzdys, kaip 1831 m. sukilimo kovos ir Kauno miestas, daugeliui to net nežinant, vaizduojamas pasaulinės literatūros klasikoje.
Pats Vytauto Didžiojo tiltas, sena perkėlos iš Kauno į Aleksotą vieta, buvo labai svarbi militarinei istorijai. Pro čia į Rusiją savo garsųjį, bet nelaimę atnešusį žygį pradėjo Napoleonas Bonapartas, kurį tuomet pakiliai sutiko kauniečiai, tikėję, kad gal prancūzai atneš Lietuvai laisvę. Nuo šios vietos miestą apšaudė ir minėto M. Prozoro vadovaujami sukilėliai.
Kito sukilimo (1863 m.) metu šioje vietoje sukilėlių pajėgos planavo išvaduoti netoliese kalinamą vieną pagrindinių vadų – Antaną Mackevičių. Deja, tuomet jėgos buvo per mažos.
1941 m. iš šios pusės išžygiavo dar didesnės pajėgos nei tos, kurias turėjo surinkęs Napoleonas. Prasidėjo didžiausia žmonijos istorijoje karinė operacija, kurią jos sumanytojai vokiečiai pavadino savo viduramžių valdovo Frydricho Barbarosos vardu. Nenugalimu tuomet laikytą Vokietijos Vermachtą rėmė ir daugybė kauniečių. Tai buvo meilė iš išskaičiavimo, nes totalitarine komunistine ideologija besivadovavęs SSRS režimas masiškai trėmė, kalino, kankino žmones, vertė išsižadėti savo tradicijų ir įsitikinimų.
Skęstantis ir šiaudo griebiasi. Kitaip vargu ar galėjo būti rodoma simpatija šaliai, kurios lyderių įsitikinimais atvirai baisėjosi dar nepriklausomos Lietuvos spauda, juk dar prieš kelerius metus Vokietija ultimatyviai pareikalavo iš Lietuvos Klaipėdos ir ją prijungė prie Trečiojo reicho. Sukilėliai stojo į kovą ir čia vėl svarbų vaidmenį vaidino Vytauto Didžiojo tiltas. Norėta užimti Kauną, išlaisvinti Laikinąją sostinę ir čia atžygiavusius vokiečius sutikti draugiškai, tačiau tvirtai – parodant, kas mieste šeimininkas.
Vienas tam vadovauti ėmusių žmonių buvo Jonas Dženkaitis. Kaip ir daugelis aviacijos karininkų, jis simpatizavo populiarioms to meto Europoje „tvirtos rankos“ idėjoms ir buvo atleistas iš kariuomenės po nepavykusio 1934 m. „voldemarininkų“ pučo prieš prezidentą Antaną Smetoną. Visgi 1937 m. J. Dženkaitis įsidarbino civilinėje aviacijoje, stažavosi Vokietijos aviacinėje milžinėje „Lufthansa“ ir tapo pirmuoju Lietuvoje civilinio orlaivio, kursavusio tarp Kauno ir Palangos, pilotu. Beje, lėktuvas buvo pavadintas žmogaus, su kuriuo J. Dženkaitis bičiuliavosi ir buvo bendramintis – garsiojo piloto Stepono Dariaus – vardu. J. Dženkaitis suprato, kad po sovietinės okupacijos jo laukia tik mirtis – lakūnams NKVD buvo negailestinga. Tai rodo tragiškas Lietuvos karo aviacijos vado, lėktuvų „ANBO“ konstruktoriaus Antano Gustaičio likimas – jis buvo suimtas ir sušaudytas.
J. Dženkaitis ėmė organizuoti pogrindį, buvo vienas Lietuvių aktyvistų fronto narių. Pirmąją karo dieną jis pasitiko Kaune. Birželio 22 d. Aleksote buvo paleistos pogrindinės radijo stotys, kaipmat išgąsdinusios raudonarmiečius. Taktiniais sumetimais nuspręsta nuolat kartoti, esą leidžiasi vokiečių desantininkai. Tai lėmė panišką baimę ir nepasiruošusiųjų apsiginti bėgimą iš Kauno. J. Dženkaitis apsiėmė su sukilėlių būriu išsaugoti tiltą. Tikėta, nors ir naiviai, esą išlaikius tiltus ir pagreitinus Vermachto žygį į Rytus, vokiečiai bus dėkingesni ir sukalbamesni, pripažins nepriklausomą Lietuvos valstybę. Deja, besitraukiantys sovietai šį tiltą sunaikino. J. Dženkaitis buvo pakirstas dviejų kulkų į plautį ir ranką, ligoninėje mirė.
Panašus likimas ištiko ir Petro Vileišio tiltą per Nerį saugojusį Juozą Savulionį – buvusį Vilniaus policijos nuovados viršininką. Tačiau jo tragiška mirtis – kerpantį elektros laidus vyrą suvarpė raudonarmiečių kulkosvaidis – tiltą išgelbėjo. Vis dėlto šios istorijos lieka simboliniu prisiminimu, kad kovojant dėl nepriklausomybės dažnai tenka sudėti didžiausią – gyvybės auką.
Tokią auką sumokėjo ir neseniai prie Kauno savivaldybės įamžintas Vytautas Rudminas, sukilėlis, iškėlęs trispalvę ant šio pastato ir vietoje nušautas raudonarmiečių. Arba prie tuometinio Kauno jachtklubo taip pat nušautas čia vėliavą iškėlęs Aleksandras Tuhan-Baranauskas, kuris, nors ir totorių tautybės, tačiau buvo Lietuvos patriotas.
Verta atminti šiuos žmones ir prisiminti, kad, keičiantis epochoms, Kaune visada atsiranda kovotojų, kurie yra pasiryžę sukilti prieš neteisybę ir terorą ir savo darbais įrodyti antikinių žodžių „geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant“ prasmę.
