Šiais metais minimos poeto, pedagogo, Žemaičių rašytojų sąjūdžio organizatoriaus Stasio Anglickio 120-osios gimimo metinės. Savo kūrybos kelią S. Anglickis pradėjo Lietuvos universitete, kur tuo metu vyko aktyvus literatūrinis gyvenimas. Kaune 1931 m. leidykla „Sakalas“ išleido ir pirmąją poeto eilėraščių knygą.
Rubrikai „Muziejaus trečiadienis“ tekstą apie šį užsispyrusį žemaitį parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė.
Stasys Anglickis gimė 1905 m. gruodžio 22 d. Plungės rajone, Bernotave. 1927 m. baigęs Telšių mokytojų seminariją, jaunuolis norėjo stoti į Lietuvos universitetą, humanitarinių mokslų fakultetą, tačiau pinigų tam neturėjo. Kadangi jau galėjo pats užsidirbti, neteko tėvų paramos. S. Anglickis guodėsi: „Tėvai mane rėmė, kol aš mokiausi Telšiuose, nes ir maisto buvo galima priduoti, ir pinigų nedaug reikėjo. O į Kauną reik didesnių sumų. Atsisakė ir broliai, ir seserys. Sako: „Nenori mokytojaut, tai kaip išmanai…“
Užsispyręs žemaitis pasiskolino pinigų ir išvyko į Kauną studijuoti vokiečių literatūrą. Kaip papildomas studijas pasirinko lietuvių literatūrą ir pedagogiką. Universitete jaunuolis įsitraukė į literatūrinio gyvenimo sūkurį, tapo literatūrinių žurnalų bendraautoriumi, netgi sumanytoju. Jam paskaitas skaitė Juozas Tumas Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Mykolas Biržiška, Vydūnas, Levas Karsavinas, Horstas Engertas ir kiti. Pasak S. Anglickio, „jie man padėjo suvokti, kad literatūrinė kūryba turi būti laisva, kad ji neprivalo klausyti jokių grupuočių egoistinio diktato, kad jos atrama – tiesos ieškojimas, ji turi skelbti nesumeluotą gyvenimo supratimą. Kūriniai turi būti sukurti, o ne pagaminti pagal amatininkiškus principus. Visa tai manyje įaugo kaip likimas ir ėmė reguliuoti mano kūrybos kryptį.“
1927 m. žurnalas „Pradai ir žygiai“ išspausdino pirmąjį S. Anglickio kūrinį – dainišką poemą „Močiutės sūnelis“. Kūrinį žurnalo redaktorius, poetas Faustas Kirša gerokai „sutalžė“, bet vieną ištrauką vis dėlto sutiko paskelbti. Tai buvo pirmasis poeto spausdintas žodis. Praregėjęs, kad visa, kas jo buvo parašyta Telšių laikotarpiu, yra labai menka, grįžęs namo atostogų Joninių naktį sudegino ant Čiupikų kalno.
Prabėgus ketveriems studijų metams, S. Anglickis išleido ir savo pirmąją eilėraščių knygą „Žingsniai prie Sfinkso“. Poetas apie tai atviravo: „Jau pirmoji mano knyga man suteikė intelektualaus poeto vardą. Akstiną tam davė tokie eilėraščiai kaip „Monados meilė“, „Žalvario anglis“, „Vienas viename visa“ „Monados mitas“ ir kt.“
Universitete būsimasis poetas noriai įsiliejo į studentų Humanitarų draugijos Literatūros sekciją, kuri rengdavo vakarus, minėjimus, literatūrinius teismus ne tik universitete, bet ir už jo ribų. Branduolį sudarė: Antanas Miškinis, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Inčiūra, Petronėlė Orintaitė, Leonas Skabeika, Juozas Švaistas, Benediktas Rutkauskas, Benediktas Babrauskas ir Gražina Tulauskaitė. Humanitarų draugijos nariai nutarė leisti savo žurnalą, kuriam „Linijos“ pavadinimą pasiūlė B. Babrauskas. Atsakinguoju redaktoriumi buvo išrinktas S. Anglickis. 1932 m. gegužės 1 d. B. Brazdžionis, J. Banaitis, S. Anglickis, B. Rutkauskas, Viktoras Katilius, Albinas Briedis, Jonas Šukys ir B. Babrauskas išleido pirmąjį ir vienintelį žurnalo „Linija“ numerį. S. Anglickis žurnale paskelbė gana kategorišką įžanginį žodį, savitą grupės manifestą: kūryba turi būti savarankiška, nepaklūstanti jokiam iš šalies primestam diktatui. Leidinyje buvo publikuoti jo eilėraščiai: „Nemuno skundas“, „Pušis“, „Prisikėlimas“, „Pabūk dar“ ir „Paskutinė Sandara“.
Studijuojant Lietuvos universitete S. Anglickiui teko artimiau bendrauti su rašytoju, profesoriumi Baliu Sruoga, kuris dėstė rusų literatūrą ir buvo laikomas vienu geriausių teatro žinovų. Pabaigtą savo penkių veiksmų dramą „Rūmai be pamato“ studentas nunešė į teatro seminarą B. Sruogos teismui. Nors drama profesoriui patiko, jis suabejojo, ar į sceną dėl cenzūros kūriniui pavyks prasimušti. B. Sruoga dramą patarė išspausdinti literatūros žurnale „Skynimai“, kuriam vadovavo V. Krėvė-Mickevičius. Kadangi „Skynimų“ redakcijai trūko darbuotojų, pačiam S. Anglickiui teko prižiūrėti, kaip spausdinamas jo kūrinys, pačiam taisyti korektūrą.
1933 m. S. Anglickis parašė ir apgynė diplominį darbą „Mefistofelio rolė „Fausto“ padavime ir Gėtės „Fauste“. Egzaminų komisija, kuriai pirmininkavo V. Krėvė-Mickevičius, darbą įvertino su pagyrimu. Kaip itin gabų studentą Humanitarinių mokslų fakultetas norėjo jį išsiųsti mokytis profesūros į užsienį, tačiau Švietimo ministerija siūlymą atmetė. Anot S. Anglickio, „Turbūt visuomet taip yra gyvenime: ko be galo nori, tai neišsipildo. Ministerija atmetė universiteto pasiūlymą duoti man stipendiją. Kai nuėjęs pasiteiravau, kodėl taip, atsakė: „Ministerija yra aukštesnė už universitetą ir daro, ką nori“. O aš neieškojau dėdžių, užtarėjų, norėjau, kad mane patį, mane vieną įvertintų. Todėl taip liūdnai baigėsi!“
Studijos Lietuvos universitete ir bendravimas su to meto šviesuoliais atvėrė S. Anglickiui kelią į literatūrą. Poetas iki karo produktyviai dirbo, tačiau sovietinės okupacijos metais ilgai buvo literatūros nuošalėje. Sugrįžęs po pertraukos intensyviai kūrė poeziją, parašė autobiografinį romaną „Čiupikai“ (1990 m.). Mirė Vilniuje 1999 metais.
Poetas Vacys Reimeris yra pastebėjęs: „Lietuvių poezijos panoramoje Stasio Anglickio kūryba yra savotiškas tiltas, jungiantis prieškario meto mūsų poezijos pasaulį su šių dienų jos išklotine. Jis liko ištikimas savo ištakom, savo nuostatoms, pačiam sau.“
maironiomuziejus.lt
