2024 m. spalio 10 d. minėjome žymaus scenografo Liudo Truikio (1904–1987) 120-ąsias gimimo metines. Ta proga Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje spalio 18 d. atidaryta paroda „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“, kuri veiks iki 2025 m. vasario 16 d. Daugiau apie šią išskirtinę asmenybę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja parodos kuratorė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Radvilė Racėnaitė.
Liudas Truikys išgarsėjo kaip operos scenografijos novatorius, taikęs vaizduojamojo meno ir muzikos sintezės principus teatro scenoje. Jo įvairiais laikotarpiais kurtuose scenovaizdžiuose kūrybiškai remiamasi senosios Egipto civilizacijos, japonų, arabų, Viduramžių krikščioniškosios Europos ir lietuvių liaudies meno idėjų stilizacija, dekoratyvines ritmines vaizdo struktūras susiejant su muzikos forma.
L. Truikys folklorą ir liaudies meną laikė tautinės tapatybės ir tautos dvasios palaikymo šaltiniais.
Taip pat L. Truikys reiškėsi ir bažnytinės dailės, tapybos, knygų grafikos srityse, užsiėmė pedagogine veikla. Jubiliejinė Liudo Truikio sukaktis ir jai pažymėti skirta paroda yra puiki proga dar kartą prisiminti svarbesniuosius šio išskirtinio menininko kūrybinės biografijos faktus ir jo paliktus įspaudus Lietuvos dailės istorijoje.
Iš gimtosios Žemaitijos – į didžiąją gyvenimo sceną
Liudas Truikys gimė 1904 m. spalio 10 d. Pagilaičių vienkiemyje, Plungės rajone, Rozalijos ir Prano Truikių šeimoje. Apie vaikystę jis kalbėdavo su skaidria nostalgija: kokios pasakiškai laimingos buvo vaiko dienos – kiekvieną širdgėlą galėjai išverkt prie motinos krūtinės, ir vėl gyvenimas lyg nenuilstama pasaka traukdavosi. Ilgesingai jis prisimindavo ir iš vaikystės ataidinčias lietuvių liaudies dainų melodijas: Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties skambėdavo daina. Tada visa Žemaitija dainavo. Viena mėgstamiausių L. Truikio dainų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotoji „Bėkit, bareliai…“.
Liudas Truikys augo pamaldžioje aplinkoje. Jį formavo sakralinis Žemaitijos kraštovaizdis: kada išbėgi laukan ankstų rytą, matai, kaip lomom kyla rūkai, o iš tų rūkų išlindę smūtkeliai, kryžiai, koplytstulpiai. Įspūdį darė ir tėvo, altorių meistro Prano Truikio dirbiniai Notėnų ir Beržoro bažnyčiose. Bažnyčioje, stebėdamas dirbantį tėvą ir išgirdęs netikėtai užgrojusius vargonus, Liudas Truikys pirmą kartą patyrė stiprų dvasinį išgyvenimą, vaizdą ir garsą jungiančias sinestezines patirtis – jam pasirodė, kad tai pats auksu suvirpėjęs altorius balsu atsiduso.
L. Truikys folklorą ir liaudies meną laikė tautinės tapatybės ir tautos dvasios palaikymo šaltiniais. Jau vėliau, savo namuose Kaune, L. Truikys interjerą formavo scenografiniais principais, o centrinę kompoziciją sustatydavo iš liaudiškų žemaitiškų šventųjų skulptūrėlių. Įvairiai jas komponuodamas, o vakarais apšviesdamas spalvotais prožektoriais, menininkas kūrė ne tik savo namų, bet ir savo gyvenimo teatrą.
1918–1923 m. L. Truikys mokėsi Telšių „Saulės“ gimnazijoje, kur su pertraukomis mokytojavo ir žinomas lietuvių filosofas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Ši pažintis jaunajam gimnazistui L. Truikiui buvo itin reikšminga, nes Vydūnas nuostabiai mokėjo kalbėti apie didelius dalykus, jusdamas klausytojo sąmonę. Po jo paskaitų paprastai likdavo doros ir žmogiškumo vaizdas.
Telšiuose L. Truikys užsikrėtė meile Rytams ir jų religinėms tradicijoms: dėl Vydūno įtakos pirmiausiai Indijai, po to ir Egiptui, Japonijai, Kinijai, Artimiesiems Rytams. Greičiausiai per Vydūną L. Truikys susipažino ir su teosofija, kurios idėjos rado atgarsį ir jo kūryboje.
Teatro scenos link
1924 m. devyniolikmetį Truikį gyvenimo kelias atvedė į Kauno meno mokyklą. Ten Truikys iki 1929 m. studijavo tapybą pas Justiną Vienožinskį ir Adomą Varną, tačiau anksti jį patraukė teatras. Čia dideliu autoritetu jam tapo Mstislavas Dobužinskis. 1935 m. Kaune, teatro aplinkoje, L. Truikys susipažino ir su savo viso gyvenimo meile, įkvėpėja ir bendraminte operos soliste Marijona Rakauskaite.
L. Truikys, kaip daugelis to meto lietuvių menininkų, žinių sėmėsi ir užsienyje – Prancūzijoje bei Vokietijoje. 1929 m. jis buvo priimtas į Academie Julian Paryžiuje, tačiau mokytis ten neliko. 1934–1935m. buvo laisvu klausytoju École des Beaux Arts Paryžiuje, taip pat lankė populiaraus to meto prancūzų plakatisto ir scenografo Paulio Colino studiją, o 1937m. stažavosi Berlyno Kunstschule.
Pirmieji L. Truikio darbai Lietuvos scenoje – tai 1931–1932 m. sukurtos dramos spektaklių dekoracijos ir kostiumai Valstybės teatro skyriuje Šiauliuose, o nuo 1932 m. – ir Valstybės teatre Kaune. Tuo laikotarpiu dailininko sukurta scenografija paženklinta individualios meninės saviraiškos paieškomis.
L. Truikio individualybė ryškiausiai atsiskleidė, kai jis Valstybės teatre Kaune atsidėjo muzikinių spektaklių scenografijai. 1936 m. sukurtos Antano Račiūno operos „Trys talismanai“ dekoracijos sukėlė ir žiūrovų, ir teatro žinovų susižavėjimą, meniniai sprendimai įvertinti itin palankiai: „Trijų talismanų“ pastatymo centre tenka pastatyti dekoratorių L. Truikį. Gabiai pasireiškęs ir anksčiau, jis šį kartą sukūrė tikrą šedevrą. Kone kiekvienas scenovaizdis veikė lyg kažkoks užburtas, mistiškai nuteikiantis paveikslas. „Trijų talismanų“ scenografijoje L. Truikys meninio vientisumo ir išskirtinumo pasiekė modernia liaudiškų vaizdinių stilizacija. Kita tautinės tematikos opera, kurios scenografija paremta panašia liaudiškųjų motyvų interpretacija – tai M. Petrausko ir J. Dambrausko „Eglė“ (1939 m.). Šiuose dviejuose spektakliuose L. Truikys išryškėjo ir kaip puikus kostiumų meistras.
L. Truikys sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Pasaulinėje 1937 m. parodoje Paryžiuje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ už „Trijų talismanų“ dekoracijų maketą jam buvo skirtas Garbės diplomas (Diplome d’Honneur) – antras pagal svarbą po Didžiojo prizo (Grand Prix) apdovanojimas.
Scenos šviesoje ir kulisų prietemoje
Sovietmečiu prasidėjo L. Truikio intensyvios pedagoginės veiklos laikotarpis. Jis dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, buvo Teatro dekoracijų katedros vedėjas, Dailiosios tekstilės fakulteto dekanas. Deja, 1948–1949 m. L. Truikys buvo viešai apkaltintas kosmopolitizmu, formalizmu ir misticizmu. Tuomet teatro scenoje vyravo socrealizmas, tad novatoriški L. Truikio scenovaizdžių kūrimo principai taip pat sulaukė griežtos ideologinės kritikos. Jis neteko dėstytojo darbo, buvo išmestas iš LSSR dailininkų sąjungos ir dešimtmečiui nušalintas nuo teatrinės kūrybos.
Tik vadinamojo atšilimo laikotarpiu menininkui vėl buvo leista dėstyti, jis sugrįžo į teatrą, ir tuomet jo talentas sužibėjo visu brandumu. Tada, kai dėl sovietinės konjunktūros L. Truikio darbų nenorėjo priimti Vilniaus scena, kūrybinį prieglobstį jam suteikdavo Kaunas. Čia, tuomečiame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, su L. Truikio dekoracijomis pastatytos G. Verdi opera „Traviata“ (1966, 1984) ir J. Karnavičiaus opera „Gražina“ (1968).
L. Truikio teatrinei kūrybai būdinga, kad tai pačiai operai scenovaizdžių eskizus jis kūrė skirtingais laikotarpiais ir po kelis kartus. Tačiau net kelių operų scenovaizdžių projektai liko tik popieriuje ir nebuvo įgyvendinti. Išlikę skirtingų tarpsnių scenovaizdžių eskizai (pavyzdžiui, tokioms operoms, kaip G. Verdi „Otelas“ (1938, 1950 ir 1983–1984 neįgyvendinta), „Aida“ (1963–1965 neįgyvendinta, 1975), „Don Karlas“ (1959, 1981), G. Puccini „Madam Baterflai“ (1937, 1959 neįgyvendinta, 1986) leidžia sekti, kaip kito meninis dailininko braižas ir nuo dekoratyvių ir iliustratyvių scenovaizdžių sprendimų pamažu buvo pereinama prie monumentalios muzikinės plastikos ir išgrynintos vizualinės estetikos. Menų sintezės idėja aukščiausiu meniniu įtaigumu buvo realizuota L. Truikio scenovaizdžių eskizuose G. Verdi operose „Aida“ (1975) ir „Don Karlas“ (1981), pastatytose Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre Vilniuje.
Theatrum Sacrum: Liudo Truikio darbai Kauno bažnyčiose
L. Truikys įgyvendino bažnytinės dailės projektus trijose Kauno bažnyčiose, o jo numylėta teatro scena turi simbolinių sąsajų su bažnyčios liturgine erdve, kurios puošybai taikyta ir barokinė šventojo teatro koncepcija.
1938 m. modernios architektūros Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčios triumfo arką Truikys papuošė didingų ultramarininių arkangelų freska.
Vieną bažnytinį užsakymą L. Truikys gavo sovietmečiu – 1956 m. Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčiai jis nutapė dvi fasado freskas: „Nukryžiavimas“ ir „Apraudojimas“.
Dar vienas 1938–1939 m. L. Truikio sukurtas interjeras skirtas gotikinės Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčiai. Pagal L. Truikio projektą sukurta viršutinė altoriaus dalis, o tris arkinius presbiterijos langus papuošė adoruojančius angelus vaizduojantys vitražai. Greta jų buvo įkomponuotos trys monumentalios drobės su dvylikos apaštalų procesija. Šis triptikas ilgai laikytas dingusiu. Tačiau 2023 m. drobės buvo atrastos, restauruotos ir kaip didžiulė Lietuvos moderniosios bažnytinės dailės vertybė eksponuotos L. Truikio jubiliejui skirtoje parodoje. Po parodos Apaštalai sugrįš į Benediktinių bažnyčią ir vėl puoš jos presbiteriją.
