Prisimindami Lietuvos istoriją, žavimės mūsų valstybe, jos mokslą ir meną kūrusiais vyrais ir moterimis. Neretai juos romantizuojame tiek, kad istorinės asmenybės tampa vos ne šventaisiais, rimtomis akimis žvelgiančiais į mus iš nuotraukų, paveikslų, bareljefų ir biustų. O juk jie buvo savo laikotarpio žmonės, turintys ir charakterio silpnybių. Daugeliui šiuo metu atostogaujant ir vis dar mokantis atskirti juodą nuo balto, pats laikas pasvarstyti apie didžiuosius tiesiog iš žmogiškosios pusės.
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad žalingas įprotis yra susiformavęs polinkis, kenkiantis tiek žmogaus sveikatai, tiek jo socialiniam gyvenimui. Kaip dažniausi nurodomi piktnaudžiavimas alkoholiu, rūkymas, narkotinių medžiagų vartojimas, priklausomybė nuo azartinių lošimų ar kompiuterinių žaidimų. Esą žalingų įpročių turi dešimtadalis žmonijos. Dabartiniame pasaulyje su tuo kovojame, daromės vis sąmoningesni, žalingi produktai reklamuojami vėlesniu paros laiku, su perspėjančiu tekstu, gaminami mažiau žalingi jų atitikmenys.
Bulvinių šeimos augalą į Europą parvežę jūreiviai nenumanė, kad jis bus naudojamas ir kaip insekticidas. Iš aguonų išgaunamas skystis gali būti naudojamas ir medicinoje. Kaip ir bespalvis, iš bulvių, grūdų, melasos, vaisių ir uogų gaminamas gėrimas, fermentuotos vynuogių sultys ar fermentuotas miežių, salyklo ir apynių gėrimas – visi jie gali būti ir naudingi, ir žalingi.
sportas, lėktuvas ir drinkas nesikontaktuoja, paskutiniojo atsisakau.
Sovietmečiu dažnai buvęs kone populiariausiu kyšiu, klasikinėje literatūroje romantizuotas, XIX a. viduryje alkoholis pateko į Katalikų bažnyčios nemalonę. Pradėtos steigti blaivybės draugijos, leisti leidiniai, viešai pasižadama nevartoti alkoholio – visą gyvenimą ar sutartą laiką. Tiesa, blaivybės brolijos nariai galėjo saikingai gerti vyną, alų ir midų, pasižadėdavo negerti tik stipriųjų alkoholinių gėrimų. Įdomus sutapimas, bet blaivybės draugijas yra uždraudusios tiek 1863–1864 m. sukilimą malšinusio Michailo Muravjovo, tiek sovietų valdžia. Regis, abiem šioms valdžioms labiau patiko apsvaigusios sąmonės piliečiai.
Ką apie tai galvojo mūsų senelių, iš kurių turėtume semtis įkvėpimo, karta? Steponas Darius sakydavo, kad „sportas, lėktuvas ir drinkas nesikontaktuoja, paskutiniojo atsisakau.“ Kazys Binkis laiške žmonai yra pabrėžęs gerą savijautą, esą tuo metu mažai rūkė ir beveik negėrė. Blaivininkas Mikas Petrauskas brolio Kipro vedybas tegalėjo paminėti skraidydamas lėktuvu – ydingų pramogų jis sau neleido.
Tačiau išimtis tik patvirtina taisyklę, – galėtume pasakyti paklausę lietuvių liaudies dainų, apdainavusių alų, midų ir patį gėrimo procesą. Ir šių dainų, ir tokių jų tekstų neignoravo mūsų kompozitoriai! 1924 metais kompozitorius ir dirigentas Julius Štarka pirmojoje Lietuvos dainų šventėje dirigavo savo harmonizuotą lietuvių liaudies daina „Arielkėle, tu pilkoji“. 1930 metais trečioje dainų šventėje, skirtoje Vytauto Didžiojo garbei, Juozo Karoso „Stikliukėlį“ dainavo katalikų jaunimo organizacijų – Šv. Cecilijos, pavasarininkų ir ateitininkų chorų grupė, dirigavo Apolinaras Likerauskas. Juozo Gruodžio dainoje „Aš ne uliot atėjau“ choras apie atsineštą buteliuką dainuoja: „nenoriu svetimos, atsinešiau savos“. Pakelti taures to paties pavadinimo dainoje kvietė Antanas Račiūnas. Šaltyšius ir broliukus ragino gerti Stasys Šimkus. Arielkėlę dainose minėjo Vytautas Klova ir Jurgis Gaižauskas. Dar toliau nuėjo Aleksandras Kačanauskas – jo dainoje „Arielkos gorčius“ pavadinime minimas indas yra „tavoriščius“ (draugas), „plečkelė“ – sesuo, „bačkelė“ – tetulė, o „kieliškėlis“ (taurelė) – tiesiog brolis. Be abejo, dauguma šių dainų humoristinės, pašiepiančios saiko neturinčius žmones – J. Karoso dainoje „Stikliukėlis“ mažutį stiklelį išgėręs bernelis mergelės nebesutiko, o pabučiavo tik pakelės stulpą….
Peržvelgę teatro repertuarą, matome visu rimtumu keliamas linksmybių taures, tačiau dėl to kalti ne Kipras Petrauskas, Adelė Galaunienė ir istorinė 1920 metų gruodžio 31 d. „Traviata“, o jos autorius G. Verdis. Juk kad ir ką scenoje dainuotų artistai, jų taurės būna tuščios. Kipras Petrauskas spektaklio dieną nuo pat ryto laikydavosi griežtos dietos, o po spektaklio valgydavo sočią („su visais priedais“ – kaip atsimena A. Kalinauskas) vakarienę su kolegomis.
taurelė geriau veikė nei ideologiniai lozungai, ji galėjo ir priešus paversti jeigu ne draugais, tai bent gerais kompanionais.
Regis, ne mūsų reikalas, kaip savo laisvalaikį leido žymūs muzikai ir kokių ne itin sveikatai naudingų pomėgių jie turėjo, nebent tai pateko į prisiminimus. Štai kompozitorius ir dirigentas S. Šimkus J. Gruodžio žmonos Stasės Gruodienės dienoraščiuose užfiksuotas kaip ugdantis valią. Štai įsipylęs „čierką“ ir negėręs, nes valios turi. O po penkių minučių išgėrė, nes jau įrodė valią turįs. Kai abu ponai kompozitoriai ir dirigentai – S. Šimkus ir J. Gruodis – susiruošė į Panemunę naminio obuolių vyno, jį ragavo tiesiog už vairo, tad apdairioji S. Gruodienė paslapčia butelius iš mašinos išmetė. Beje, J. Gruodis dar ir rūkė – apie konservatorijos auditorijos palubėje neišsisklaidančius cigarečių dūmus atsiminimuose dalijasi jo mokinys, kompozitorius Jonas Nabažas. O S. Gruodienė gamino kmyninę, kurios receptas saugomas muziejuje.
Su senosios kartos grandais teatre jau sovietmečiu dirbęs dirigentas Algimantas Kalinauskas prisimena premjeros proga gautą ne vieną alaus statinę, po repeticijos taurelės kitos susitinkančius muzikantus. Anot A. Kalinausko, obojininkas ir muzikologas Juozas Gaudrimas XX a. 4 deš. prie vieno staliuko rasdavo draugiškai sėdinčius Valstybės teatro orkestro narius – vokietį ir nacionalsocialistų partijos narį pirmą obojininką ir savo mokytoją P. Schubertą, komunistuojantį trimitininką K. Sakalauską ir orkestro violončelių koncertmeisterį žydą P. Berkavičių. „Ką gi, matyt, taurelė geriau veikė nei ideologiniai lozungai, ji galėjo ir priešus paversti jeigu ne draugais, tai bent gerais kompanionais.“ O štai jau sovietmečiu teatro partorgo suruoštas Spalio švenčių minėjimas su atskiestu spiritu briaunotose stiklinėse ir vargana užkanda nebuvo draugiškas: „Pagal rusišką paprotį surengta vakaronė baigėsi irgi pagal rusišką madą – salės prieigose kilo nedideli apsistumdymai, netgi gresiantys virsti rimtomis muštynėmis.“
Kauno miesto muziejaus fonduose saugomi elegantiški dirigento Juozo Tallat-Kelpšos portsigarai. Anot A. Kalinausko, jis rūkė papirosus „Kazbek“, gėrė kavą ir raudonąjį kaukazietišką vyną „Šamchor“. O štai ilgaamžis dirigentas Mykolas Bukša gėrimus iš spirito gaminosi pats, „pagal laiko patikrintas receptūras“, ir gerdavo juos griežtai saikingai: vieną taurelę pusryčiams, dvi pietums, o vakare ir ypač po spektaklio – tris. Jis kritikavo ano meto gėrimą „po šimtą ar pusantro šimto gramų“, nes jo jaunystės laikais neva buvo geriama aršinais – tai yra vienam gėrėjui buvo skiriama vieno aršino, 71,12 cm ilgio, taurelių virtinė, kurią reikėjo išgerti vienu ypu. Įdomu, kurioje jaunystės vietoje – gimtajame Vilniuje, studijuodamas Sankt Peterburge, diriguodamas Maskvos ir Sankt Peterburgo, Ukrainos ir Sakartvelo miestuose ar dėstydamas ir direktoriaudamas Vladikaukaze – M. Bukša šito išmoko. Istorija ir A. Kalinauskas nutyli taurelių talpą. Net preliminariai skaičiuojant kiekį mažiausiomis taurelėmis išeina neįtikėtinas kiekis. Tad galbūt garbus dirigentas tik norėjo pasigirti jaunesniam kolegai, kaip ir tuo, kad paauglystėje Vilniuje gyveno tiesiai priešais viešnamį ir naktimis (iki sužinojo mama ir padarė tam galą) pro langą stebėjo ten vykstantį gyvenimą.
Akivaizdu, kad sudėtinga nubrėžti paralelę tarp sveiko gyvenimo būdo ir ilgų gyvenimo metų. Tad geriau sekite šių muzikų pėdomis tik muzikuodami!
