Apie dviprasmišką draugystę su legenda tapusiu aktoriumi ir režisieriumi Juozu Miltiniu dramaturgas Juozas Grušas kalbėjo taip: „Vienam puodui dviejų baravykų visados per daug… Sriuba per daug riebaluota.“
J. Miltinio 30-osios mirties metinės – svarbi dingstis rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ prisiminti vadinamųjų dviejų teatro Juozų, istorinių tragedijų kūrėjo ir nepakeičiamo režisieriaus, bendrystę. Kviečiame skaityti Juozo Grušo namų-muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyr. muziejininkės Beatos Starodubovos parengtą pasakojimą.
Išties šiuos bendravardžius galima suvokti kaip vienas svarbiausių teatro figūrų, be kurių būtų sunku įsivaizduoti sovietmečio dramos teatrų repertuarus. Nors amžininkai stebėjosi J. Grušo ir J. Miltinio konfliktų nestokojančia draugyste, visgi buvo akivaizdu, kad teatralai be vienas kito nemokėjo apsieiti.
J. Grušas 1981 metais artimo draugo poeto Petro Palilionio paprašytas papasakoti apie draugystę su visiems gerai žinomu režisieriumi atsakė, kad jam „neužteks kantrybės visko papasakoti“, o P. Palilioniui – „popieriaus viską užrašyti“ (Iš P. Palilionio knygos „Svajojęs gražų gyvenimą“, toliau – SGG, p. 350). Tokia dramaturgo prielaida rodo, kad jųdviejų draugystės istorija su J. Miltiniu ilga ir netrūkstanti nuotykių. Su režisieriumi J. Grušas susipažino dar jaunystėje, apie 1930 metus, per savo brolį Feliksą. Pradedantis aktorius išgyveno sunkius laikus, tuo metu jau buvo išėjęs vaidybos pradžiamokslį, tačiau reikėjo ieškoti darbo. „Žaibo“ spaustuvėje tuo metu kaip tik trūko korektoriaus, ten dirbdamas J. Miltinis ir susipažino su J. Grušo broliu Feliksu. Kaip pats dramaturgas mena, jo kūryba J. Miltinis dar nesidomėjo. Tuo metu J. Grušas buvo išleidęs tik porą prozos knygų, o J. Miltiniui, pasak rašytojo, visai nerūpėjo lietuvių literatūra. Debiutuoti kaip režisierius ambicingas aktorius norėjo su Eugene‘o O‘Neil‘o pjese „Dienos be galo“.
J. Miltinis ir J. Grušas turėjo daug progų draugystės netęsti, tačiau neužčiuopiamos jėgos juos traukė bendrauti.
J. Miltinis vis apsilankydavo J. Grušo žmonos Pulcherijos tėviškėje, Joniškyje. Būtent ten sutiktas režisierius vis įkalbinėdavo J. Grušą pabandyti parašyti pjesę. Rašytojas galiausiai paklausė ir atnešė pjesės „Tėvas“ (dabar – „Tėvas ir sūnus“) rankraštį. Pirmasis dramos variantas gavo nemažai kritikos, todėl J. Grušui teko jį perrašyti. Visgi ir antras pjesės variantas neįtiko J. Miltiniui. Po konflikto J. Grušas nusprendė pabandyti trečią kartą: dramą patobulino ir išsiuntė Kauno dramos teatrui. Rašytojo laimei, režisierius Petras Kubertavičius J. Grušo pjesę priėmė palankiai ir nedelsdamas 1944 metais pastatė. Nežinia, kuris iš režisierių buvo teisus, tai ne kartą svarstė ir pats pjesės autorius, tačiau vėliau karštakošiškai pasielgęs J. Miltinis apie „Tėvą“ kalbėjo kaip apie „elementarios struktūros“, bet „profesionalią pjesę“.
Nepaisant konflikto, abu teatralai nevengė vienas kitą liaupsinti viešai. Kazys Jankauskas savo atsiminimuose rašo, kad ypač J. Grušą garsino „panevėžiškis Miltinis, pats garsėjo, statydamas Grušo pjeses, ir kėlė ant teatrinio pjedestalo dramaturgą.“ (SGG, p. 287) T. Sakalausko knygoje „Miltinio apologija“ apie J. Grušą J. Miltinis kalbėjo kaip apie „globojamą išminties mūzos“: „daug daugiau už kitus jis davė lietuvių dramaturgijai.“
Yra išlikę laiškų, panašių į laudacijas. Viename jų J. Grušas pripažįsta: „Tu pats didžiausias žmogus, su kuriuo man teko arčiau susipažinti, pats didžiausias dramaturgijos ir teatro meno žinovas.“ (SGG, p. 274) Akivaizdu, kad jiedu vienas kitam buvo ne tik draugai, bet ir autoritetai. Būdami itin skirtingi, teatralai vienas iš kito gebėjo pasimokyti ir pasisemti kūrėjams reikalingo įkvėpimo.
Nors J. Miltinis teigė, kad J. Grušo dramos nesensta, „nes jų šauksmas eina iš vidaus ir yra sukoncentruotas viduje“ (SGG, p. 350), pats režisavo tik vieną dramaturgo pjesę „Pijus nebuvo protingas“. J. Miltinis paklaustas, kodėl taip nutiko, atsakė, kad J. Grušo „istorinės pjesės – ne strindbergiškos“, <…> joms būdingas „himniškas gėrio iškėlimas turi dirbtinumo ir patoso“ (SGG, p. 355). Iš tikrųjų J. Miltiniui nebuvo svarbu prisidėti prie lietuviškos kultūros augimo, kas itin rūpėjo J. Grušui: „Jis [Grušas] dar anksčiau man priekaištaudavo, kad Panevėžio teatro repertuare trūksta lietuviškumo. Man rūpėjo teatre rasti universalią išraišką.“ (SGG, p. 355) Matyti, kad abu teatralai turėjo skirtingus tikslus ir lūkesčius kuriamai dramaturgijai, todėl išsiskyrė ir jų kūrybiniai keliai.
Ne tik kūrybiniai, bet ir asmenybių skirtumai buvo itin juntami J. Grušo ir J. Miltinio draugystėje. J. Grušas ne kartą minėjo konfliktišką J. Miltinio prigimtį. Pyktis režisierius nevengė nei su konkurentais, pavyzdžiui, su režisieriumi Borisu Dauguviečiu, kuris statė pjeses Kauno dramos teatre, nei su draugais. J. Miltinis apie draugystę su J. Grušu kalbėjo kaip apie iššūkį: „Man įdomu su Grušu. Įdomu ginčytis, provokuoti, erzinti, tiesiog siutinti jį.“ (SGG, p. 354) Atrodo, kad toks konfliktiškas bendravimas yra ne tik J. Miltinio būdas, bet ir intelektualinis interesas: „Kai aš pas jį [Grušą] nuvažiuoju, jis atgyja, nes nebandau prisitaikyti. <…> Nesu toks mandagus, kad jam pritarčiau. Einu pas jį su gravitacijos tendencija – kad pajudėtume.“ (SGG, p. 354) Taip J. Miltinis ir J. Grušas tarsi magnetai judėjo teatro lauke, pasistumdydami, bet ir vėl susitikdami.
Iš išlikusių atsiminimų akivaizdu, kad J. Miltinis gerai pažinojo J. Grušą ir jį matė kaip jautrų žmogų. Režisieriaus įvardijimai, koks buvo dramaturgas kaip asmenybė, bene patys tiksliausi: „Grušas – žmogiškai sudėtingas, įvairus, kintantis. Vibruojantis. Jis yra be galo vaikiškas – moraline prasme. Ir pažeidžiamas: dėl to, kad sentimentalus.“ Nors J. Miltinis J. Grušą matė kaip eruditą, intelektualą, pastebėjo, kad dramaturgui visgi svarbiau ne puikuotis savo žiniomis ir išmanymu, o parodyti jautrumą. Tikriausiai dėl ypatingo jautrumo J. Grušas pasižymėjo vidiniu tragizmu, kurį pastebėjo artimas draugas: „Grušo dramatizmas – jo viduje. Visada intensyvus, visada konfliktiškas. <…> Grušas užsidaro, kai rašo apie dabartį, kas jam skauda, – tada rašo krauju.“ (SGG, p. 355) Turbūt dėl tokio savo būdo rašytojas buvo labiau prisirišęs prie savo kūrinių idėjos, atmosferos, o formą gana laisvai leisdavo keisti režisieriams ir aktoriams, ko niekaip negalėjo suprasti J. Miltinis.
Tiesa, J. Grušas itin mėgo kontrastus, gal dėl to draugystė su šiuo chaotišku, bet charizmatišku režisieriumi jam buvo itin brangi. J. Miltinį dramaturgas suvokė kaip savo priešingybę. Atsiminimuose J. Grušas mini, kad „Miltinyje labai mažai žmogaus. Jis pretenduoja į demiurgą. Pusė Dievo, pusė – žvėries. Taip jam ir užrašiau ant vienos savo knygos. Atrodo, liko patenkintas.“ (SGG, p. 353) Rašytojo atsiminimai leidžia teatralą pamatyti ne tik kaip veržlų režisierių, bet ir kaip vėjavaikišką išdaigininką. Dramaturgas būtent tokį ir pažino J. Miltinį. Anot J. Grušo, režisieriaus elgesys Kaune susilaukdavo nemažai keistų žvilgsnių. J. Miltinis mėgo gatve eiti basas, neretai pasišokinėdamas, o jei būdavo apsiavęs ir turėdavo riešutų, juos dėdavo po kulnu, traiškydavo ir valgydavo. Begyvendamas Joniškyje J. Miltinis gavo pravardę: buvo pramintas vilnoniu, mat mėgo vilkėti ne tik vilnonį škotišką kostiumą, bet dar ir iš vilnos pasiūtą kaklaraištį. Taip pat yra žinoma, kad režisierius ne tik su draugais, bet ir su savo simpatijomis bendraudavo savotiškai: į moteris svaidydavo kankorėžius.
J. Miltinis neaplenkė Juozo ir Pulcherijos Grušų namų, įsikūrusių Žaliakalnyje, Kalniečių gatvėje. Po studijų Paryžiuje grįžęs į Lietuvą teatralas neturėjo, kur gyventi, tad prisiglaudė artimo draugo namuose. J. Miltinį ir draugystę su juo dramaturgo muziejuje žymi ne tik išlikusios nuotraukos, laiškai, kuriuose režisierius pasakoja J. Grušui apie spektaklių statymų ypatumus ir prašo nupirkti trūkstamų maisto produktų ar knygų, bet ir keletas eksponatų. Pavyzdžiui, vadinamajame Pulcherijos kambaryje ant tarpukarinės indaujos stovi nemažai klausimų sulaukianti kavos pupelių skrudinimo mašinėlė. Ją J. Miltinis parsivežė iš studijų Paryžiuje ir padovanojo dramaturgui. Kiek žinoma, J. Grušas šiuo prietaisu nesinaudojo, tačiau mašinėlė visuomet priminė apie aikštingą, bet brangų draugą.
J. Grušas atsiminimuose mini, kad ne kartą turėjo išvaryti režisierių iš namų dėl iškrėstų išdaigų. Pavyzdžiui, dar neužbaigtame Grušų name J. Miltinis mėgo užkišinėti cigarečių nuorūkas už sienų. J. Grušas išsigando, kad J. Miltinis namą padegs, tad tąkart įpykęs draugas turėjo ieškoti prieglobsčio kitur. Po kurio laiko apsilankydamas pas J. Grušą namuose J. Miltis mėgo rūkyti sėdėdamas svetainėje. Konfliktiškasis teatralas pelenus mesdavo tiesiai ant kilimo, o namų šeimininkui pasipiktinus atsakė: „Kas tau svarbiau? Kažkoks daiktas ar mūsų draugystė?“ Kartais J. Grušas neapkęsdavo tokių provokacijų, tačiau dažnai išliko tolerantiškas net ir didžiausiems J. Miltinio akibrokštams.
Kaip matyti, J. Miltinis ir J. Grušas turėjo daug progų draugystės netęsti, tačiau neužčiuopiamos jėgos juos traukė bendrauti. Galbūt to priežastis – priešingybės, kurios visada masina. O galbūt J. Grušo žmonos Pulcherijos meistriškai pagaminti pietūs, kurių pakviestas režisierius retai atsisakydavo. Visa tai dažnai stebėjęs P. Palilionis mena, kad tuomet konfliktai išsispręsdavo tarsi savaime, įtampa nuslūgdavo ir pasigirsdavo juokas. Vėliau J. Grušas savo artimam draugui tardavo, lyg norėdamas pasiteisinti: „Matai, mes kitaip negalim.“
Nuotraukos:
- Dramaturgas Juozas Grušas ir režisierius Juozas Miltinis. Apie 1970 m. Nuotraukos autorius nežinomas.
- J. Grušas, J. Miltinis ir V. Blėdis. Apie 1955 m. Nuotraukos autorius nežinomas.
- Juozas Miltinis. Nuotraukos autorius Julius Vaicekauskas.
- Juozas Miltinis Samulevičių sodyboje. 1976 m. Nuotraukos autorius nežinomas.
- Juozas Grušas savo namuose. Apie 1976 m. Nuotraukos autorius nežinomas.
Parengė:
