Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ norime papasakoti, kad Kauno miesto muziejuje jau penkerius metus vykdomas projektas „Prieš 100 metų“ keičiasi ir nuo vasario mėnesio nebebus skelbiami kasdieniai įrašai. Nors ir rečiau, bet nuodugniau ir dar įdomiau kviesime tęsti pažintį su prieš šimtmetį vyravusiomis tarpukario Kauno ir Lietuvos gyvenimo aktualijomis.
Nuo 2018 m. talpinome įvairias tuometinės spaudos, dienoraščių, vėlesnių atsiminimų eilutes, publikavome savo muziejaus fondų ir institucinių partnerių fotografijas, padėjusias pristatyti aktualijas, kuriomis anuomet gyveno Lietuva ir jos Laikinąja sostine tapęs Kaunas. 2023 m. vasario 16 d. visa šalis minės Nepriklausomybės atkūrimo akto 105-ąsias metines. Mūsų protėviai prieš šimtmetį minėjo dar tik 5-ąsias. Toks skaičius irgi buvo pakankamai solidus ir rodantis, kad Lietuvai visgi pavyko įsitvirtinti tarpukario Europos ir viso pasaulio politiniame žemėlapyje. Šiame straipsnyje norisi glaustai apžvelgti įdomiausius tų pirmųjų penkių metų epizodus. Lengviausia tai padaryti – palyginti tarpusavyje pirmuosius Vasario 16-osios minėjimus. Per tai nesunkiai pamatysime valstybės ir jos Laikinąja sostine tapusio miesto pokyčius.
Pirmasis minėjimas įvyko 1919 metų vasario 16 dieną. Kaunas dar neseniai buvo tapęs Laikinąja sostine. Pagrindinis šalies dienraštis „Lietuva“ taip rašė apie pokyčius, kurie buvo juntami praėjus metams:
Šiandien dar tik metai nuo tos valandos praėjo, bei kiek daug atmainų! Ir kiek visokių, šiaip ir taip susipynusių atsitikimų, kurių priežasties nei vaisių šiandien dar nė numatyti negalima.
Štai tada net patsai Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dokumentas buvo laikinųjų Lietuvos šeimininkų vokiečių uždraustas spausdinti, o atspausdinus – konfiskuotas; šiandien gi Berlyne jau sėdi mūsų valstybės oficialinis atstovas – pasiuntinys. Tada svetimos valstybės kareivis – žandaras, buvo vienintelis Lietuvos žmonių sargas, teisėjas ir valdytojas, šiandien mes turime savo valdžią, miliciją, kariuomenę. Ir daug, daug šiandien turime kitokių dalykų, apie kuriuos prieš metus nedrįsome ne tik viešai kalbėti, bet net ir svajoti.
Vis dėlto straipsnio autorius pastebi, jog valanda pernelyg rimta, kad būtų galima linksmintis ir džiaugtis, tautai privalu susitelkti ir kibti į darbą, kad įtvirtintų savo nepriklausomybę. Tame pačiame leidinyje kalbama ir apie šventinius renginius – minėjimai tradiciškai tiems laikams prasidėjo nuo iškilmingų pamaldų, tada vyko kariuomenės paradas, o po pietų neįprasčiau skambanti veikla – susitikimai, kurių metu aiškinta, kodėl reikalinga Lietuvos nepriklausomybė. Tam skirti net trys susitikimai – Rotušės salėje, Liaudies namuose ir Tilmansų fabriko salėje. Išties, 1919-aisiais dar reikėjo kalbėti net apie tokį iš pažiūros savaime suprantamą dalyką. Vakarą tradiciškai turėjo užbaigti pramogos – šokiai ir spektakliai. Po truputį ir Vasario 16-osios šventimas darėsi vis tradiciškesnis.
***
Visai kitos nuotaikos pasitiko 1920-aisiais. Nors tai buvo tik antros Nepriklausomybės metinės, tačiau jau buvo įveikti du stiprūs, šalies valstybingumui grėsmę kėlę priešai – bolševikai, kuriuos nedidelė, bet motyvuota ir drąsi Lietuvos kariuomenė nustūmė net iki Dauguvos, ir bermontininkai, kurie plėšikavo Žemaitijoje ir tikėjosi susisiekti su Rytprūsiuose esančiais Vokietijos daliniais, tačiau sumušti prie Radviliškio turėjo bėgti, dargi palikę daugybę mūsiškiams reikalingų trofėjinių ginklų ir karinės technikos. Visgi tarptautinė padėtis atrodė gan niūriai, pamažu kaito konfliktas su istorine sąjungininke Lenkija. Stiprinti piliečių dvasiai buvo įkurtas net specialus „Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės šventei švęsti Centro Komitetas“, kuris kreipėsi į visuomenę, prašydamas, kad šventė taptų tikra nedarbo diena, nedirbtų parduotuvės ir įstaigos, o visi rinktųsi parodydami džiugesį ir vienybę. Smagi dovana pasiekė po savaitės. Didžiųjų šalių diplomatinio pripažinimo laukę Kauno ir visos Lietuvos gyventojai turėjo nudžiugti sužinoję, kad viena jų – Italija – vasario 23 d. pripažino Lietuvos nepriklausomybę „de jure“.
***
Prabėgo dar vieneri metai. Jie Lietuvos valstybei buvo išties sunkūs. Lucjano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės daliniai 1920 m. spalį netikėtu puolimu užėmė Vilnių ir, nors ties Širvintomis ir Giedraičiais Lietuvos kariuomenė sugebėjo juos sustabdyti, Tautų Sąjunga įsikišo į konfliktą ir pareikalavo skelbti paliaubas. Taip Vilnius liko Lenkijos pusėje, o visas tolesnis laikotarpis buvo paženklintas nuotaikų „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Tai didino Nepriklausomybę apginti sugebėjusios kariuomenės autoritetą.
Neatsitiktinai 1921 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Karo muziejus, kurio tikslas buvo ne tik istorinio paveldo demonstravimas, bet ir patriotizmo ugdymas ir skatinimas didžiuotis savo šalies ginkluotomis pajėgomis ir jų istorija. Dienraštyje „Lietuva“ buvo skelbiama, kad visi norintieji atidarymo šventėje nėra laukiami – tik pakviestų organizacijų atstovai. Tačiau kauniečiai ir miesto svečiai greitai pamėgo naująjį muziejų – per ateities Vasario 16-osios šventes kauniečiai gausiai rinkosi į jo sodelį, o čia atsiradusi Amžinoji ugnis, Nežinomo kareivio kapas ir monumentai svarbioms Lietuvos istorijos akimirkoms ir asmenybėms tapo kertine istorinio paveldo dalimi. Sodelis buvo gausiai lankomas ne tik patriotinių švenčių metu. Laikinosios sostinės gyventojai tūkstančiais rinkosi čia sutikti Naujųjų metų, tiesa, vienas populiariausių linkėjimų visgi buvo patriotinis – mėgta linkėti, kad Naujieji metai taptų ir Vilniaus atgavimo metais.
***
Nors 1922-ieji netapo Vilniaus atgavimo metais, tačiau jie buvo ypač svarbūs jaunai Lietuvos valstybei. Įvesta Konstitucija, savas piniginis vienetas – litas ir iš pagrindo daugelio gyvenimą keitusi Žemės reforma buvo būtent šių metų indėlis į istoriją. Nusistovėjo ir Vasario 16-osios šventės formos. Apie jas sužinome iš vasario 18 d. „Lietuvos“ numerio:
Jau iš vakaro vasario 15 d., visas miestas pasipuošia. Iš ryto, vasario 16 d. nepriklausomybės šventės iškilmės prasideda pamaldomis Žemaičių Bazilikoj. 12 val. dieną kariuomenės būriai renkasi vienybės aikštėj, prie karo Muziejų. Atvyksta įvairios valdžios ir visuomenės organizacijos, mokyklos, darbininkų ir tarnautojų sąjungos su vėliavomis. Karo Muzėjaus sodne renkasi Ministerių kabineto nariai, Steigiamojo seimo atstovai ir šiaip jau įžymesni žmonės. Matyt ir vienas ir kitas lenkų okupuotam tremtinis iš Vilniaus. Lygiai 12 val. atvažiuoja E. Valstybės Prezidento pareigas p. A. Stulginskis ir vyksta Vienybės Aikštėn, pasveikinti kariuomenę – ir visuomenės organizacijas. Po to Prezidentas vyksta į Karo Muzėjaus sodną, vartuose pasitinkamas Muzėjaus organizatorio generolo leitenanto Nagevičiaus raportu, maršui grojant. Fanfaros trimimitai paduoda signalą iškilmei pradėti. Žemaičių Vyskupo įgaliotas kun. Kanauninkas Tumas, užėjęs bokštan, duoda benedikcija, Laisvės Varpui.
Taigi šventės akcentu tapo JAV lietuvių dovana Lietuvai – Laisvės varpas, išlietas dar 1919 m. vasarą. Jį puošė nemarūs diplomato Broniaus Kazio Balučio žodžiai: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“… Nors dovanos autoriai vylėsi, kad varpas kabės Vilniuje, istorinės aplinkybės tam nebuvo palankios. Tuomet į pagalbą atėjo Laikinoji sostinė Kaunas. 1922 m. sausio 12 d. spauda aprašė, kad 600 kg sveriantis varpas, perplaukęs vandenyną, per Liepoją pasiekė Kauną. Mėnesį jis buvo demonstruotas visiems norintiems Karo muziejaus sodelyje, o Vasario 16-osios šventės metu įkeltas į bokštą ir pašventintas. Nuo to laiko tai svarbi Kauno ir visos Lietuvos savasties dalis.
***
Sutikime, trečiosios ar ketvirtosios metinės neskamba rimtai. Penktosios – jau kitas reikalas. Įveikus tokį kelią jau galima įvertinti tiek žmogaus, tiek organizacijos ar net valstybės pasiekimus laiko perspektyvoje. Tad 1923-iųjų vasario 16-ąją lydėjo pakili dvasia. Neseniai, vos prieš porą mėnesių, pagrindinės Europos galybės – Didžioji Britanija ir Prancūzija pagaliau pripažino Lietuvą „de jure“, tad šalies vyriausybė leidosi į pavojingą žygį siekdama prisijungti Klaipėdos kraštą. Versalio taikos konferencijoje karo nugalėtojos atskyrė šį kraštą nuo Vokietijos, tačiau galutinai prijungti jį prie Lietuvos delsė. Remiama šaulių sąjungos ir turėdama politinį pritarimą Lietuvos kariuomenė surengė bene drąsiausią karinę operaciją per visą tarpukario laikotarpį, žinomą Klaipėdos sukilimo vardu, ir prijungė šį uostamiestį su apylinkėmis prie Lietuvos. Klaipėdos prijungimas bent iš dalies apmalšino Vilniaus praradimo žaizdą. Lietuva gavo galimybę nukreipti energiją siekiant gaivinti uostą ir skatinti krašto integraciją į valstybę. Be to, būtent tokia Lietuva nusistovėjo žemėlapyje ir išliko iki pat 1939 m., kai naujo, dar baisesnio karo debesys, jau pradėjo niauktis virš Europos padangės. Tačiau iki to dar laukė trumpas, bet reikšmingas stabilumo ir augimo laikotarpis.
1923-iųjų Lietuva nebuvo tobula, kaip nėra tobula ir 2023-iųjų. Tačiau svarbiausia, kad šalis ir jos gyventojai stengiasi tobulėti, siekti augimo įvairiose srityse. Nuo 1918-ųjų iki 1923-iųjų pasiektą pažangą įvertinti padeda to meto amžininkas kapitonas Petras Ruseckas – šviesi ir nepelnytai primiršta Lietuvos istorijos asmenybė. 1923 m. vasarį savaitraštyje „Karys“ jis išspausdino straipsnį „Penkerius metus pergyvenę“. Jame pakritikuojamos kai kurios Lietuvos gyvenimo negerovės – rašoma apie civiliniame gyvenime ir kariuomenėje išplitusį girtavimą, valdininkų aroganciją, prastą žemės ūkio ir miškų sutvarkymą. Tačiau didžiausią dėmesį karininkas kreipia siekimui tobulėti. Jaunystėje knygnešio duonos krimtęs kapitonas suprato, kad kova turi būti laimima ne tik kulka, bet ir plunksna, P. Ruseckas atkreipė dėmesį į svarbų Lietuvos pažangai dėmenį:
Gale 1918 m. mes neturėjom ir 1000 įvairių mokyklų. Tada jose besimokino vos 42 000 vaikų. Gale 1922 m. mes turėjome apie 1800 vien liaudies mokyklų, kuriose mokinosi daugiau 120 000 vaikų. Mokytojų seminarijų ir kursų 30, gimnazijų ir progimnazijų 99 (1918 m. jų buvo 22). Turime kelioliką įvairių specialių mokyklų. Įkūrėme universitetą.
Šie skaičiai kalba patys už save. Ir šiais laikais norisi palinkėti kiekvienam tokio užsidegimo, kurį turėjo atsikuriančios Lietuvos žmonės prieš 100 metų. Kas dieną sekę jų laimėjimus viliamės, kad projektas „Prieš 100 metų“ bus ir toliau aktualus tėvynės praeitį pažinti norinčiam skaitytojui, tad nors ir rečiau, bet su ryškiausiomis tarpukario Lietuvos gyvenimo aktualijomis dar tikrai Jus supažindinsime.
