Šiandien rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ norime pakviesti iš arčiau susipažinti su fotografu Stanislovu Lukošiumi (1906–1997). Tam yra ypatinga proga – netrukus bus išleistas ir gruodžio 9 d. 18.00 val. Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje pristatytas rinktinis jo fotografijų albumas „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“.
Kauno miesto muziejuje saugomas gausus Stanislovo Lukošiaus negatyvų ir nuotraukų archyvas, su kuriuo jau buvo galima šiek tiek susipažinti muziejaus parodose ar virtualaus turinio įrašuose. Į muziejų, norėdami pasiskolinti šio fotografo nuotraukų, itin dažnai kreipiasi kitų institucijų darbuotojai ar pavieniai asmenys. Vieną ar kitą nukopijuotą fotografiją neretai galima išvysti ir Kauno istorijai skirtose socialinių tinklų grupėse, kuriose jos taip pat sulaukia nemažo populiarumo.
Tūkstančiai S. Lukošiaus fotografijų, kuriose atsispindi įvairių Kauno rajonų urbanistinė raida XX a. 6–9 deš., yra nepamainoma vaizdinė istorinė medžiaga. Jos svarbą, tyrinėjant Kauno architektūros istoriją, yra pabrėžęs dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis. Tačiau apie fotografo asmenybę iki šiol buvo itin menkai rašyta ir kalbėta, stigo informacijos. Rengiant naujausią leidinį muziejininkai nuodugniai pasidomėjo S. Lukošiaus biografija, jos detalėmis maloniai sutiko pasidalyti jo dukros Danutė ir Gražina.
Stanislovas Lukošius gimė 1906 m. Šarkalnės kaime, Žemaitijoje. Augo bajoriškoje, tautiškai nusiteikusioje šeimoje, todėl 1918 m. buvo išleistas mokytis į naujai Telšiuose įsteigtą lietuvišką gimnaziją. 1926 m. persikėlė į Kauną, mokėsi Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Technikos fakulteto Statybos skyriuje, dirbo statybų vykdytoju. Greitai pritapo prie laikinosios sostinės gyvenimo, pamilo Kauną, dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime. 4-ajame dešimtmetyje pradėjo intensyviau fotografuoti, tačiau iš pradžių darė daugiau šeimos ir panoramines nuotraukas.
Sudėtingais Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais S. Lukošiaus broliai dvasininkas Jonas ir Felicijonas prisidėjo prie partizaninio judėjimo, todėl sovietų okupacinės valdžios buvo represuoti į Sibirą. Tuo metu S. Lukošius, bijodamas dėl savo ir šeimos saugumo, fotografavo tik asmeninėms reikmėms, dažniausiai šeimos šventes, augančias dukras ir kitas privataus gyvenimo akimirkas.
Deja, 1946 m. pavasarį kilo didžiausias per visą amžių potvynis, kurio metu vanduo apsėmė du trečdalius Kauno miesto su priemiesčiais, neaplenkė ir Vilijampolėje esančios nedidelės Jūratės gatvės. Mažas Lukošių šeimos medinukas buvo apsemtas iki antrojo aukšto. Tik dėl laimingo atsitiktinumo tą naktį vos suspėję išsigelbėti, kaip ir daugelis kitų kauniečių, Lukošiai neteko nemažai brangaus turto, o ateities kartos – 1400 negatyvų ir originalių nuotraukų antspaudų, kuriuos iki tol kruopščiai saugojo Stanislovas.
Apie 1956 metus prasideda Stanislovo Lukošiaus, žymiausio XX a. Kauno kaitos fotometraštininko, „epocha“, trukusi iki 9-ojo dešimtmečio pradžios. Dirbdamas statybos projektavimo institutuose jis fotografavo ne tik jų darbo rezultatus – naujai iškilusius fabrikus, parduotuves, kavines ir gyvenamuosius kvartalus, tačiau neretai ir vietovės situaciją prieš tai, pasmerktus nugriauti senus pastatus, kapinaites, o istoriniame miesto centre – apskritai architektūrinį paveldą. Kaip matome iš aprašymų prie nuotraukų S. Lukošiaus sudarytuose rankraštiniuose albumuose, jis aktyviai domėjosi gatvių ir pastatų istorija, žiūrėjo į miestą kraštotyrininko akimis. S. Lukošius ne tik pats fiksavo akimirkas fotoaparatu, bet ir kolekcionavo fotografų Antano Naruševičiaus, Gedimino Orento, leidėjos Onos Vitkauskytės leistus atvirukus ir nuotraukas. Šaltojo karo metais gausiai fotografuodamas su tiesioginiais darbo uždaviniais nesusijusius objektus S. Lukošius rizikavo lengvai atkreipti KGB dėmesį ir užsitraukti nemalonę.
Gruodžio mėnesį pasirodysiantis leidinys „Kaunas Stanislovo Lukošiaus žvilgsniu: pasivaikščiojimas po pradingusį miestą“ skirtas šio fotografo įamžintiems istoriniams Senamiesčio ir Naujamiesčio kadrams, kuriuose užfiksuota dabar jau iš esmės pasikeitusi aplinka: seni pastatai ir kvartalai užleido vietą naujoms statyboms, gatvių jungtims, aikštėms, laiptams. Kai kurie pastatai buvo neatpažįstamai perstatyti ar restauruoti, kiti pakeitę funkciją tapo primiršti. Taip pat bus parodyta dalies vietovių kaita: šalia senojo vaizdo – griovimo darbai arba reginys po rekonstrukcijos.
Pagrindinė leidinio idėja – pasivaikščiojimas po tarsi kitą Kauną, kurio jau nebėra. Atsivertę albumą liks nustebę tie, kurie įpratę prie tradicinių vadovų ar žinynų, pateikiančių išlikusius lankytinus kultūros paveldo objektus. O perskaitę ir užvertę jį jau nebežiūrės į tas pačias vietas ankstesniu žvilgsniu – matyti vaizdai primins, kaip viskas čia atrodė anksčiau. Skaitytojas su anuometiniu Kaunu bus supažindintas nuosekliai, nuo vienų kvartalų ir gatvių pereinant prie gretimų tolesnių.
Leidinį bus patogu naudoti ir vaikštant po miestą, nes parinktas tinkamas nešiotis knygos formatas, objektai sugrupuoti penkiais maršrutais, vedančiais nuo Kauno pilies iki Nepriklausomybės aikštės ir atvaizduotais įterptuose scheminiuose gatvių planuose.
Norintieji daugiau sužinoti apie leidinį (ar jį įsigyti) kviečiami 2021 m. gruodžio 9 d. 18.00 val. atvykti į Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) vyksiantį leidinio pristatymą, kuriame dalyvaus knygos sudarytojai, autoriai ir kiti garbūs svečiai.
