Gegužė skelbiama šeimos mėnesiu, šia proga norime papasakoti apie vieno unikaliausių ir genialiausių lietuvių tautos menininkų M. K. Čiurlionio šeimą, kurioje jis užaugo ir atsiskleidė kaip didis menininkas. Kviečiame susipažinti su šio kūrėjo tėvais bei broliais ir seserimis.
Tėvas Konstantinas Čiurlionis (1851–1914) gimė laisvųjų valstiečių šeimoje Guobinių kaime prie Nemuno, lankė liaudies mokyklą Liškiavoje, kurios bažnyčioje mokėsi groti vargonais. Vargonininkavo Ratnyčioje, Varėnoje, Druskininkuose, buvo aistringas medžiotojas ir žvejys. 1873 metais vedė Adelę Oną Mariją Magdaleną Radmanaitę (1853–1919).
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio motina buvo kilusi iš vokiečių kolonistų, atvykusių iš Regensburgo apylinkių. Pradžios mokyklą baigė Seirijuose. Keturiolikos netekusi tėvo, grafo Oppermanno valdose tarnavo vaikų aukle. Sekmadieniais, besilankant Liškiavos bažnyčioje, jaunos Adelės širdį vis suvirpindavo vargonų skambesys. Ji dažnai savo vaikams juokais, o gal ir rimtai, sakydavo: „mano piršliu buvo vargonai“. Ji nuolatos besidairydavusi į „viškas“ ir gavusi ne vieną savo globėjų pastabą.
Netrukus įvyko Adelės ir Konstantino susitikimas šventoriuje, ir pasirodė, kad Konstantinas seniai buvo pastebėjęs jauną, tamsiaplaukę mergaitę, kuri savo išvaizda ir elgesiu išsiskyrė iš kitų jo aplinkos merginų. Abiems pasidarė aišku, kad jų gyvenimai slinks viena vaga. Susituokusi su Konstantinu Čiurlioniu, Adelė susilaukė vienuolikos vaikų: Mikalojaus Konstantino, Honoratos (mirė vos kelių mėnesių ), Marijos, Juzės, Povilo, Juozo (mirė nesulaukęs metukų), Stasio, Petro, Jono, Valerijos ir Jadvygos.
Marija Čiurlionytė-Chomskienė (1879–1969) – Adelės ir Konstantino Čiurlionių vyriausia duktė, ištekėjusi už Wiktoro Chomskio. Lietuvoje įstojo į Lenkų krikščionių demokratų sąjungą ir visą tarpukario laikotarpį išliko ištikima šiai politinei krypčiai. 1945 m. kartu su persikėlėliais iš Vilniaus išvyko į Vakarų Lenkiją. Mirė Piloje, palaidota tenykštėse kapinėse.
Juzefa Sofija Čiurlionytė-Stulgaitienė (1883–1966) – keletą metų pas p. Poziomecką Druskininkuose mokėsi muzikos ir literatūros. 1909 m. ištekėjo už Vinco Stulgaičio. Per karą atsidūrė JAV, į Lietuvą sugrįžo 1959 metais.
Povilas Čiurlionis (1884–1945) – grojo Plungės orkestre ir kartu mokėsi Rygos realinėje gimnazijoje, vėliau politechnikos instituto studentas. Prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, vengdamas tarnybos caro kariuomenėje, pabėgo į JAV. Niujorko Kolumbijos universitete studijavo architektūrą. 1920 metais grįžęs tėvynėn, Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir perspektyvą.
Stasys Čiurlionis (1887–1943) – inžinierius, pedagogas, politikas. 1901 m. pradėjo mokytis prestižinėje Varšuvos Wojciecho Gorskio realinėje mokykloje, išlaikęs brandos egzaminą, nesėkmingai stojo į Peterburgo politechnikos institutą, bet netrukus pradėjo studijas Varšuvos politechnikos institute. Tęsė jas Peterburgo ir Kijevo technikos mokyklose ir 1917 metais pabaigė. 1918 metais sugrįžo į Lietuvą ir organizavo valsčių komitetus Seinų krašte. 1918 ir 1919 m. sandūroje buvo Alytaus apskrities viršininkas, 1919 m. balandį – rugsėjį vadovavo Lietuvos prezidento Antano Smetonos kanceliarijai. Paskui buvo Marijampolės kelių rajono viršininkas bei taip pat dirbo mokytoju. 1924–1926 m. buvo Kelių valdybos viršininkas, kitais metais – inspektorius, po to 1927 m. rugpjūčio mėnesį paskirtas susisiekimo ministru ir šias pareigas ėjo vienerius metus. Nuo 1931 m. buvo Kauno vidurinių mokyklų inspektorius, nuo 1935 m. – Kauno I gimnazijos, o nuo 1936 m. – IV gimnazijos direktorius. Sovietų kariuomenei įžengus į Lietuvą, pabėgo į Vokietiją. Grįžęs į Kauną, mirė nuo džiovos.
Petras Čiurlionis (1890–1924) – muzikas. Nepaisydamas nedidelio klausos sutrikimo dėl vaikystėje persirgtos skarlatinos, gavo muzikinį išsilavinimą. Buvo pianistas ir choro dirigentas Vilniuje, paskui emigravo. JAV nepritapo, kentė skurdą, 1923 metais grįžo į Lietuvą, o po metų tragiškai žuvo.
Jonas Čiurlionis (1891–1955) – muzikas. 1910–1914 m. mokėsi Varšuvos muzikos instituto vargonų klasėje. Per Pirmąjį pasaulinį karą kovodamas apkasuose susirgo sunkia liga ir buvo demobilizuotas. Įstojo į Maskvos konservatoriją, paskui išvažiavo pas brolį Stasį į Kijevą. Vėliau studijavo Varšuvoje. Pablogėjus lenkų ir lietuvių santykiams, turėjo išvykti iš Lenkijos. Apsigyveno Kaune ir įstojo į Karo mokyklą. 1920–1926 m. tarnavo kariuomenėje, 1927–1930 m. Lietuvos Respublikos Finansų ministerijoje. Paskui dėstė muziką Kaune, Širvintose, Palangoje, Skapiškyje, Pandėlyje, Rokiškyje, Vilniuje. Vilniuje dirbo mokytoju.
Valerija Čiurlionytė-Karužienė (1896–1982) – dailės istorikė, ilgametė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja. Pradžios mokyklą baigė gyvendama pa seserį Mariją Chomskienę Vilniuje, paskui padėjo tėvams. Po netikėtos M. K. Čiurlionio mirties išvažiavo į Kauną, jaunai našlei Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei padėjo auginti vienintelę jų dukrytę Danutę. Nuo 1912 m. mokėsi šaričių vidurinėje mokykloje Vilniuje, iš kurios buvo pašalinta už demonstratyvią lietuvybę ir nepaklusnumą. 1914 m. priversta atsisakyti ketinimo tęsti mokslus Peterburge, grįžo į Vilnių ir Druskininkus, vėliau išvyko į Maskvą gelbėti vyriausio ir mylimiausio brolio M. K. Čiurlionio meninio palikimo. Maskvoje išlaikė brandos egzaminą, lankė Konstantino Juono dailės studiją ir filosofijos bei istorijos kursus. 1919 m. ištekėjo už Romo Karužos ir kartu su juo keliavo po Ameriką, Afriką, Europą. Vėliau studijavo dailę, filosofiją, pedagogiką, grįžusi į tėvynę, atsidėjo liaudies meno dirbtuvių organizavimui ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos saugojimui, populiarinimui, o svarbiausia savo užduotimi laikė darbą įvairiose švietimo institucijose.
Jadvyga Čiurlionytė-Abraitienė-Borutienė (1898–1992) – Čiurlionių šeimos jauniausioji atžala, tautosakininkė ir muzikologė. Lankė privačią mokyklą Kaune ir M. Treskino mokyklą Vilniuje. 1915–1918 m. kaip pabėgėlė studijavo Maskvos filharmonijos draugijos Muzikos ir dramos mokykloje, vėliau tęsė mokslus Leipcige ir Berlyne, įgydama pianistės ir muzikos teoretikės specialybę. Dėstė Klaipėdos, Kauno ir Marijampolės gimnazijose. 1937 m. tapo Tautosakos archyvo Kaune eksperte, o 1941–1951 m. vadovavo Lietuvių kalbos ir tautosakos instituto archyvui Vilniuje, 1944–1947 m. dėstė tautosaką universitete bei konservatorijoje.
1968 m. Jadvyga Čiurlionytė, ieškodama M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos pėdsakų, lankėsi Lenkijoje. Parengė spaudai ir išleido daugelį M. K. Čiurlionio muzikos kūrinių, parengė simfoninių kūrinių ištraukų fortepijonui, parašė studiją apie jo muzikos santykį su lietuvių tautosaka. Paskelbė Atsiminimus apie M. K. Čiurlionį (1970 m. ir antrasis leidimas 1973 m.) ir Kasdieninius darbus (1984 m.). Sukūrė muziką Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pasakai 12 brolių juodvarniais laksčiusių, dainų vaikams, fortepijono pjesių vaikams antalogiją Mažasis pianistas, keletą liaudies dainų rinkinių. Parengė spaudai Simono Stanevičiaus Dainas Žemaičių ir Antano Juškos Lietuviškas dainas. Išleido teorinį veikalą Lietuvių liaudies dainų melodikos bruožai, paskelbė daugybę straipsnių periodikoje.
Naudota literatūra
L. Burkšaitienė, „J. Čiurlionytės gyvenimo ir veiklos chronologija“, in: J.Čiurlionytė, Kasdieniniai darbai, Vilnius, 1984 m.
M. Mildažytė-Kulikauskienė, „Trumpa biografija“, in: Valerija Čiurlionytė – Karužienė, sudarytojas A. Nedzelskis, Kaunas, 1999 m.
J. Čiurlionytė. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. Vilnius, 1970 m.
R. Okulicz-Kozaryn, N. Adomavičienė, P. Kimbrys, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Korespondencija I tomas: 1892-1906. Kaunas, 2019 m.
