Šių metų rugsėjo 29 d. įtakingam Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojui, visuomenininkui, sumaniam verslininkui, garsiam kolekcininkui ir meno mecenatui Mykolui Žilinskui (1904–1992) būtų sukakę 120 metų.
Kol kolekcininko vardu pavadinta dailės galerija laukia rekonstrukcijos, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus rinkinio saugotoja Palmyra Sakalauskienė rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ kviečia prisiminti, giliau pažinti, o kai kam galbūt ir atrasti šią iškilią, nepaprastai spalvingą, įvairiapusę asmenybę.
Vaikystė ir jaunystės metai
Pasukime pažinties ratą 120 metų atgal. Pasiturinčių ūkininkų Barboros Slavickaitės-Žilinskienės ir Jurgio Žilinsko šeimoje 1904 metų rugsėjo 29 d. gimė devintas vaikas Mykolas. Vaikystė prabėgo puikaus gamtovaizdžio ir įspūdingo Orijos ežero apsuptame Smalninkų kaime Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje.
Deja, per I pasaulinį karą namai sudegė. Mykolo vaikystė tapo paženklinta akistata su vokiečių ir rusų kariuomenėmis. Kol juos atstatė, šeima trumpam buvo prisiglaudus Kalvarijoje. Mieste gyveno daug vokiečių, jie buvo įsteigę pradinę mokyklą. Mykolas nedvejodamas pasiprašė būti į ją priimtas. Po to sekė mokslai Kalvarijos progimnazijoje. Ją baigęs, sugalvojo planą, kaip prasimanyti pinigų tolesniems mokslams: „Norėjau toliau į Kauną, į gimnaziją, o pinigų nėra. Tai užsodinau tabaku sklypą žemės, gerai užaugo, kelis centnerius pardaviau ir išvažiavau į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją 1920 m.“
Laisvu laiku mokė svetimtaučius lietuvių kalbos, po 5 litus už valandą. Gimnaziją baigė 1925 m. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinko istorijos ir teisės studijas. Žilinskas mėgo sakyti, kad teisės mokslas praktiškas, labai reikalingas, todėl baigęs istorijos studijas, dar keletą metų mokėsi teisės fakultete.
Kaune skleidėsi sėkminga ateitis. Studijų metais pradėjo žurnalistinę veiklą, gavo darbą „Vyriausybės žinių“ redakcijoje. Rašė į „Lietuvos aidą“, „Ūkininko patarėją“, Amerikos lietuvių spaudą, redagavo Amerikos lietuviams skirtas vyriausybės žinias, Kriminalistikos žinyną. Dar studijuodamas universitete, dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, iš pradžių eiliniu tarnautoju, vėliau jau valstybės Saugumo departamente (1927–1932) spaudos skyriaus viršininku. 1936 m. karjerą tęsia Lietuvos Respublikos Ministrų Kabinete, paskiriamas kanceliarijos skyriaus direktoriumi. Tai buvo labai aukštos pareigos, alga didelė. Turėjo daug bičiulių, daugėjo pažinčių vyriausybės sluoksniuose, plėtėsi galimybės.
Tuo pačiu metu aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, „Vilniaus išlaisvinimo“ sąjungos reikalų tvarkytojas, palaikė Vilniaus krašto atgavimo idėją, piniginėmis lėšomis rėmė lietuvių kultūrinę veiklą. Pasižymėjo kaip sumanus ir ryžtingas verslininkas bei pradedantis kolekcininkas. Mėgo rizikingus, bet pelningus sandėrius, sugebėjo uždirbti pinigus daugelyje sričių. Štai ką pasakojo Žilinskas apie savo pirmuosius verslus: „Kai baigiau gimnaziją ir gavau tarnybą, pastebėjau kad ūkininkams beveik per prievartą kišamos „Lietūkio“, „Maisto“, „Pienocentro“ ir kitokios akcijos, o tie nežinojo, ką su jomis daryti. Tai ėmiau supirkinėti pusvelčiui [...]“. Naudingai sekėsi jas parduoti bankams. Dar buvo džiovintų baravykų verslas, siuntė juos į Ameriką. Pasisekė nupirkti ir smuiką – „Stradivarijaus“, pardavė už 10 tūkst. litų, pinigus investavo į vertybinius popierius, paskolų lakštus.
Būdamas gabus, įžvalgus, sukaupęs nemažai kapitalo 1937 m. nusipirko namus Kauno senamiestyje (anuomet Seimo g. 5), taip pat Abromiškio dvarą, Vievio sav. netoli Elektrėnų. Visą valdą sudarė 80 ha žemės, trys ežerai ir 200 ha miško, parkas su tvenkiniu. Dvaras buvo labai apleistas, todėl Žilinskas ėmėsi atstatymo ir tvarkymo darbų. Tikėtina, kad būtent tuo metu jau buvo pradėjęs pirkti ir meno kūrinius, mat ketino jais išpuošti dvarą ir atidaryti jį poilsiautojams. Tačiau nespėjo. Lemtingaisiais 1940-siais, prasidėjus neramumams šalyje, uždaromos sienos, keičiasi valdžia. Žilinskas atleidžiamas iš pareigų. Įspėtas, kad gali būti suimtas, į namus negrįžo, teko bėgti iš Lietuvos: „Mašina – su vyriausybiniu numeriu […]“, „laimingai perėjau sieną. Nieko nepasiėmiau, išvažiavau kaip stoviu.“
Priverstinė emigracija. Naujas gyvenimo etapas
Lietuvoje liko viskas šeima, namai, giminės, tarnyba, pradėti verslai ir sukauptos vertybės; liko jaunystės prisiminimai ir niekad neišblėsiantis Tėvynės ilgesys. Prasideda naujas gyvenimo etapas. Žilinskas išvyksta į Vokietiją, čia gauna teisę apsigyventi, suteikiamas pabėgėlio statusas. Studijuoja Frydricho Vilhelmo, dabar Humboldtų universitete Berlyne (1940–1943 m.). Artėjant rusų kariuomenei prie Berlyno 1945 m. per Daniją pasitraukę į Prancūziją, apsistojo Paryžiuje, buvo įstojęs į Sorbonos universitetą. Apie 1949 m. sugrįžo į Vokietiją, įsikūrė Vakarų Berlyne, kur dar 1941 metais už 40 tūkst. markių išsimokėtinai nusipirko namą, aštuonių butų, 800 kv. metrų, su sodu, prabangiame Griunevaldo (Grünewald) rajone.
Veikla lietuvybės įprasminimo vardan
„Aš visą laiką Lietuvoje, tik gyvenu Vakarų Berlyne“– šie mūsų kilnaus tautiečio mėgti kartoti žodžiai tiksliai išreiškia jo apsisprendimą gyventi lietuvybės labui. Tą liudija ir Žilinsko visuomeninė veikla, ypač aktyvi XX a. 6 – 8 dešimtmečiuose. Gausiame po mecenato mirties į muziejų atkeliavusiame asmeniniame archyve mecenato rašytų laiškų juodraštinių variantų arba kopijų išlikę nedaug, tačiau jam adresuotuose laiškuose akivaizdus didelis rūpestis ir parama viskam, kas susiję su Lietuva. Gyvendamas priverstinėje emigracijoje jis nuolat įvairiapusiškai skatino ir rėmė išeivijos veiklą. Pažymėtina Žilinsko lituanistinė veikla, bendradarbiaujant su Vydūno jaunimo fondu Čikagoje. Fondo valdybos pirmininko Vytauto Mikūno korespondencijoje dažnos padėkos už nenuilstamą fondo rėmimo veiklą, lėšas Vydūno raštų leidybai. Vydūno gerbėjas Žilinskas nuolat sutinkamas fondo veiklos renginiuose.
Archyve saugomi dokumentai ir padėkos byloja, kad pinigines aukas Žilinskas nuolat skyrė ir Lietuvių Vasario 16 gimnazijai Hiutenfelde, buvo jos rėmimo fondo narys.
Kasmetiniai lietuviškų studijų savaičių renginiai suvienija po pasaulį išsiblaškiusius lietuvius. Žilinskas juose – lietuvybės idėjų skleidėjas bei palaikytojas, labdaringos veiklos puoselėtojas. Pasaulio lietuvių bendruomenės narys, Vakarų Berlyno lietuvių bendruomenės steigėjas (1965 m) ir ilgametis jos pirmininkas, lietuvių šalpos draugijos Berlyne „Labdara“ narys ir daug kitų įsipareigojimų.
Archyve saugomi knygų dovanojimo aktai skelbia, jog mecenatas nuo 1974 m. iki 1988 m. Vilniaus universitetui padovanojo vertingą lituanistinę biblioteką, Nobelio premijos laureatų kūrinių rinkinį (72 knygas), Bertelsmano enciklopedinį žodyną (15 tomų), Didįjį vokiečių kalbos žodyną (6 tomai), knygų rinkinį tarptautinės teisės tema. Kartu su dovanotąja meno kūrinių kolekcija Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma iš Žilinsko namų atvežta daugiau nei tūkstančio leidinių biblioteka – pasaulinės literatūros klasikos tomai, pasitraukusių iš Lietuvos rašytojų kūryba, Bostono Lietuviškoji enciklopedija, enciklopediniai dailės žinynai, meno leksikonų rinkinys, užsienio ir Lietuvos menininkų monografijos, dailės parodų ir aukcionų katalogai, periodiniai leidiniai apie meną, lietuvių išeivijos rašytojų knygos, periodiniai leidiniai ir reti leidiniai užsienio kalbomis apie Baltijos valstybių ir konkrečiai Lietuvos okupaciją.
Menininkų rėmėjas. Kolekcininkas
Gyvendamas Vokietijoje, Žilinskas aktyviai reiškiasi kaip išeivijos menininkų rėmėjas, padeda lietuvių dailininkams surengti parodas, perka jų paveikslus – Alberto Vesčiūno, Vytauto Kasiulio, Aldonos Gustas, iš Mažosios Lietuvos kilusių, Vokietijoje apsigyvenusių dailininkų – Arthuro Degnerio, Prano Domšaičio, Bruno Bielefeldo, Siegfriedo Hendelio, Adomo Brako ir kitų. Vėliau, kaip žinia, paveikslus dovanoja Lietuvai. Užsimezga ryšiai su į Vokietiją atvykstančiais Lietuvos menininkais, mecenatas parūpina norintiems atvykti į Vakarų bloką reikalingus iškvietimus, tarpininkauja organizuojant lietuvių grafikos parodą Vakarų Berlyne 1974 m., šiltai sutinka gastrolių į Berlyną atvykusį M.K. Čiurlionio styginių kvartetą, vargonininką Leopoldą Digrį, fotomenininką Antaną Sutkų.
Gyvendamas emigracijoje Žilinskas išbandė įvairias verslo sritis: prekyba briliantais, kvepalais, konjaku, pervežimo paslaugomis, buvo įsigijęs plytinę Sonnenberge. Palaipsniui įsisuko į meno pasaulį, supirkinėjo paveikslus, kitas vertybes, kurių vertė su laiku tik kyla.
Pradėjęs be jokio meninio pasiruošimo, be specialių žinių, netrukus ėmė garsėti kaip aktyvus žymiausių pasaulio meno aukcionų dalyvis, antikvariatų lankytojas. Daugėja pažinčių, kontaktų su Europos muziejais, meno ekspertais, dailininkais. Iš jo namų atkeliavusio asmeninio archyvo dokumentai, nors ir labai nenuoseklūs ir fragmentiški, atskleidžia, jog laiškų buvo rašyta daug –Europos muziejų vadovams, žymiems ekspertams, privatiems meno žinovams vienu ar kitu jam rūpimu klausimu. Tačiau, gauti autoritetingų ekspertų paliudijimai paveikslų atribucijos klausimais kelia įvairių minčių. Labiausiai tikėtina, kad dažniausiai įsigydamas paveikslą, skulptūrą ar antikvarinę retenybę, Žilinskas, dažniausiai pasikliaudavo savo skoniu ir nuojauta, kuri paprastai jo neapvildavo, greičiau priešingai. Vėliau gan dažnai paaiškėdavo, kad visai pigiai įsigytas paveikslas pasirodė esanti didelė vertybė. Ekspertų išvados taip pat labai nevienodos – dažniausiai labai atsargios, miglotos, lyg nenorint paneigti ar sumenkinti kūrinio vertę, tačiau kartais būna be jokių svaresnių argumentų kategoriškai konkrečios, pripažįstančios pasaulinės dailės korifėjaus autorystę.
Dovana. Savo medį pasodinau Lietuvoje
Kolekcijos dovanojimo idėja išsikristalizavo pamažu. Po ilgų derybų, su tuometinės vyriausybės įpareigojimais Žilinsko namuose pradėjo lankytis mūsų šalies valdžios atstovai, kultūrininkai ir muziejininkai. Buvo sugalvotas drąsus ir gudrus meno kūrinių pervežimo planas. Su pretekstu eksponuoti parodoje ar restauruoti į Lietuvą juos gabeno du diplomatinės neliečiamybės statusą turėję kultūros viceministrai Vytautas Jakelaitis ir Dainius Trinkūnas ir kartu su jais kaip porininkai vykdavę Lietuvos dailės muziejaus direktoriai Pranas Gudynas ir Romualdas Budrys.
Pirmosios atsargios ir negausios paveikslų siuntos į Lietuvą pradėjo keliauti nuo 1967 m. Pirmiausia dovanoti meno kūriniai buvo apžiūrimi ir sutvarkomi Lietuvos dailės muziejaus restauratorių. 1973 m. jame buvo surengta ir pirmoji M. Žilinsko dovanotų kūrinių paroda. Kauną pirmieji paveikslai pasiekė 1974 m. Kelis dešimtmečius trukusios daugiau nei septyniasdešimt sudėtingų ir rizikingų kelionių į Žilinsko namus buvo vainikuotos įspūdingos kolekcijos pargabenimu į Lietuvą. Tai – nepamatuojamai reikšmingas įvykis tiek aštuntojo dešimtmečio, tiek dabartinėje Lietuvos kultūros padangėje.
Lai Lietuva žaliąja rūta gyvuoja ir spindi mažu Baltijos gintarėliu.
Sparčiai turtėjant muziejaus fondams, po kelerių metų prasideda ir galerijos statybos Kaune darbai. Jau 1978 m. vasarą žaliojo kalno papėdėje duris atveria Kauno paveikslų galerija (architektai: L. Gedgaudienė ir J. Navakas), skirta didžiajai dovanai eksponuoti. Jau tuo metu muziejaus fondai buvo papildyti beveik 500 dovanotų eksponatų. Po metų, Žilinsko pirmojo vizito į Lietuvą 1980 m. proga, buvo išleistas iliustruotas inventorinis jo dovanotų kūrinių katalogas. Dėmesingai apžiūrėdamas paveikslų, dar nelabai seniai buvusių jo namuose, o dabar įkurdintų jaukiose, specialiai įrengtose salėse, ekspozicijas mecenatas neslėpė esąs patenkintas.
Dovana augo, fondai plėtėsi. Vienos siuntos metu kolekcija pasipildydavo nuo 70 iki 200 paveikslų. Antrojo vizito 1985 m. metu Žilinskui tapo aišku, kad ši galerija nesutalpins visų paveikslų, kurių dar laukia kelionė į Lietuvą. Mecenatas suvokė, jog būtinos naujos, kur kas didesnės patalpos, ne kartą akcentavo, jog dovanosiąs daugiau paveikslų, bet reikalingas didesnis pastatas. Neatmestina, kad būtent šio vizito metu buvo aptariama naujos galerijos statyba. Galime tvirtinti, kad ilgą laiką abejojęs, koks bus dešimtmečius kauptos kolekcijos likimas, ar ji tikrai liks Lietuvoje, Žilinskas įsitikino savo darbo prasmingumu ir tai įformino 1985 m. testamentu. Pirmas jo punktas skelbia: „Paveikslus ir meninį kilnojamąjį turtą užrašau Lietuvai – M. K. Čiurlionio dailės muziejui Kaune.“
Ir štai, 1989 m. birželio 30 d. – praėjus beveik 50 metų po M. Žilinsko priverstinio išvykimo iš Lietuvos, Nepriklausomybės aikštėje, pačiame miesto centre atidaroma nauja, įspūdinga galerija, pavadinta garbingo mūsų tautiečio Mykolo Žilinsko vardu. Čia daugiau nei dvigubai didesnėje erdvėje, 14-je salių, visuomenei buvo parengta Vakarų Europos dailės nuolatinė ekspozicija, apjungusi dovanotosios kolekcijos eksponatus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus dailės lobyną – gausius ir unikalius dailės rinkinius nuo Senojo pasaulio, XVI–XVIII a. Europos šalių vaizduojamosios dailės eksponatų, taikomosios dailės gausių rinkinių iki XIX – XX a. belgų, Baltijos šalių, ir Vidurio Europos valstybių dailės kūrinių.
Sugrįžimas
Liūdna, tačiau neišvengiama. Ištiktas sunkios ligos, Žilinskas jo paties pageidavimu sugrįžo į Lietuvą – nuo 1988 m. buvo gydomas Kauno ir Vilniaus klinikose. 1989 m birželio 30 dieną atidarytoje galerijoje, kiek sustiprėjęs, Mykolas Žilinskas apsilankė tų pačių metų rugsėjo 29 – per savo vardadienį ir minėdamas 85-ją gimimo sukaktį. Tai buvo gydytojų ir muziejininkų jam suteikta maloni staigmena. O Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga 1990 m. gegužės 17 d. sveikinime Lietuvos kultūros darbuotojų kongresui pasakė: „Ant Lietuvos laisvės aukuro dėkite savo širdžių šilumą ir talentą, visomis savo jėgomis dirbkite Lietuvos labui. Lai Lietuva žaliąja rūta gyvuoja ir spindi mažu Baltijos gintarėliu.“ 1991 m. rugsėjo 26 d. jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. Neužilgo, 1992 m. vasario 9 d. nustojo plakusi garbaus mecenato širdis.
Nueitas ilgas kelias, paženklintas sunkių išbandymų, tačiau papuoštas kilnaus siekio, veržlaus užsispyrimo, vilties, kad Tėvynė klestės. Išliko Mykolas Žilinskas didžia asmenybe, pranokusia erdvės ir laiko sampratą, suartinusia du krantus Tėvynę ir išeiviją. O visiems klausiantiems kodėl kolekciją padovanojo Lietuvai, atsakydavo trumpai: „Lietuva – mano žemė“.
Spalio 3 d. 17 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus muzikos salėje (V. Putvinskio 55, Kaune) šio straipsnio autorė Palmyra Sakalauskienė ir kolegė Irmantė Šarakauskienė, kurios jau keletą dešimtmečių dirba su M. Žilinsko dovanotais rinkiniais, kviečia į susitikimą. Jos pasidalins naujais atradimais mecenato dovanotoje kolekcijoje ir atskleis, kas joje labiausiai domina ir stebina Lietuvos ir užsienio dailės tyrinėtojus bei mylėtojus. Pasiremdamos dokumentine medžiaga bei Žilinską pažinojusių žmonių atsiminimais, primins bei patikslins pagrindinius jo gyvenimo faktus, veiklos sritis, papasakos, ką sakė pats M. Žilinskas apie gyvenimo būdu tapusį savo pomėgį – kolekcionavimą.
