Motiejus Valančius (1801–1875) – vienas iš žymiausių XIX a. antrosios pusės lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų, istorikas, rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, nelegaliosios lietuviškos spaudos kūrėjas ir, be abejo, aukšto rango katalikų bažnyčios dvasininkas. Dvidešimt penkerius metus trukusį vyskupavimą M. Valančius pradėjo 1850 m., tapdamas pirmuoju valstietiškos kilmės Žemaičių vyskupu.
Daugiau apie šios asmenybės kūrybinį palikimą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė.
M. Valančiaus kūrybinį palikimą sudaro keturios beletristinio pobūdžio knygelės: „Vaikų knygelė“ (1868), „Paaugusių žmonių knygelė“ (1868), „Palangos Juzė“ (1869), „Pasakojimas Antano tretininko“ (1872) bei istorinis dviejų tomų veikalas „Žemaičių vyskupystė“ (1848). M. Valančiaus plunksnai taip pat priklauso ir daugybė religinių bei publicistinių raštų, vyskupiški aplinkraščiai.
Tačiau M. Valančiaus raštai, nors ir turintys didžiulę išliekamąją vertę, nėra svarbiausia ir gausiausia jo darbų dalis. Savo veiklos metais M. Valančius daugiausia jėgų skyrė švietimo organizavimui ir plėtimui, blaivybės skleidimui, nelegaliosios spaudos Rytų Prūsijoje kūrimui.
Vienas pirmųjų M. Valančiaus rūpesčių buvo parapijinių mokyklų steigimas ir rėmimas. Tik įžengęs į vyskupo sostą, 1850 m. gruodžio 12 d. pasirašė cirkuliarą, kuriame reikalaujama, „kad prie kiekvienos bažnyčios būtų laikoma mokykla, kame neturtingo luomo žmonių vaikai galėtų pramokti skaityti gimtine kalba ir katekizmo.“ Klebonai du kartus per metus turėjo siųsti vyskupui ataskaitas apie mokyklų ir mokinių skaičių. Sulyginę 1853 m. ir 1863 m. pranešimus, galime numanyti, kad per 10 metų parapijinių mokyklų tinklas išsiplėtė beveik dvigubai. M. Valančius į šį darbą įjungė kunigus, visaip ragino ir garsino švietimo darbe nusipelniusius bajorus. Kazimierui Pliateriui, savo dvaruose laikančiam 7 mokyklas, 1854 m. gruodžio 20 d. laiške M. Valančius rašė: „… suimtas neišpasakomo pasigėrėjimo jausmu, kurį man padarė žinia, kad Tamsta teisingai ir maloniai valdai savo valstiečius ir rūpiniesi šviesti jų vaikus…, išreiškiu Tamstai nuoširdžiausią savo padėką“.
1863 m. Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui uždraudus parapijines mokyklas ir didinant valdžios mokyklų skaičių, M. Valančius ragino žmones: „geriau mokėti štruopas [baudas], nekaip leisti vaikus savo į maskolių mokyklas“, nes ten „maskoliai neleidžia kunigui mokyti vaikus tikėjimo priedermių“. Anot M. Valančiaus, nemokėdami lietuvių kalbos mokytojai „šnekasi su vaikais, lygia dalimi nė žodžio maskoliškai nemokančiais, it žąsys su kiaulėmis“.
Legalus lietuviško švietimo kelias buvo užkirstas. Ilgai brendęs lūžis M. Valančiaus sąmonėje įvyko – visą laiką laviravęs tarp Rusijos vyriausybės vykdomos politikos ir krašto kultūrinių poreikių, jis gana aiškiai perėjo į opoziciją, ir tai atsispindėjo švietimo darbe. 1863 m. gruodžio mėn. rašte kunigui Lichodiejauskui rašė: „Dabar panašios mokyklos [parapijinės] nebegali būti su nauda laikomos: arba užtrauktų atsakomybę ant klebono, arba pergabentų į miestelį mokytoją, kuris mūsų žmonėms nėra reikalingas [administracijos siųstą rusų tautybės, pravoslavą]. Taigi dabartinėse sąlygose reikia sugalvoti vaikams mokinti kitokių priemonių, pavyzdžiui, raginant ūkininkus, kad pasisamdę daraktorių, sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti“. Iš čia matome, kad M. Valančiui priklauso ir slaptųjų „vargo“ mokyklų organizatoriaus vardas, o 1872 m. parašytas „Pasakojimas Antano tretininko“ – daraktorių vadovėlis – nurodo konkretesnes priemones tokių mokyklų darbui.
Išvaręs plačią švietimo darbo vagą, M. Valančius pradėjo vieną masiškiausių blaivybės akcijų prieš skaudžią tautos piktžaizdę – girtavimą. Imtis šio darbo jį paskatino popiežiaus Pijaus IX išleisti „Blaivybės brolijos įstatai“ bei M. Valančiaus sekretoriaus rašytojo švietėjo Juozapo Silvestro Dovydaičio iniciatyva. Vyskupo užimama visuomeninė padėtis, veiklumas, autoritetas šiam darbui suteikė svarumo ir lėmė puikius rezultatus.
1858 m. pavasarį ir vasarą vyskupas M. Valančius su sekretoriumi J. S. Dovydaičiu vizitavo vyskupiją ir tų kelionių metu pradėjo plačią blaivybės propagandą. Netrukus blaivybė išsiplėtė Jurbarke, Tauragėje. Pirmąją 1858 m. spalio 11 d. blaivybės „gromatą“ [laišką] lydėjo daugelis kitų, kuriomis M. Valančius palaikė ir kontroliavo blaivybės sąjūdį. J. Tumas-Vaižgantas pririnko 17 vyskupo rašytų aplinkraščių blaivybės klausimais: vieni rašyti kunigams, kiti – atskiroms parapijoms, dvarininkams, valstiečiams. M. Valančiaus suorganizuota blaivybės akcija masiškumu, apimtimi ir rezultatų efektyvumu neturėjo sau lygių nei Rusijoje, nei Europoje. Tai liudija ir skaičiai: 1860 m., vos dvejiems metams praėjus nuo sąjūdžio pradžios, degtinės gamyba, palyginus su 1858 m., sumažėjo 8 kartus. Tais pačiais 1860 m. Kauno gubernijoje blaivininkai sudarė 83,2 proc. visų katalikų. 1863 m. blaivybės sąjūdis uždraustas, nes blaivybės brolijos prilygintos politinėms draugijoms, kurias caro įstatymai draudė steigti. Lietuvoje blaivybės tradicijos dar buvo žymios keliolika metų, jų nepaliovė propaguoti ir pats M. Valančius.
Jis nebuvo abejingas lietuviškos raštijos likimui ir gynė ją nuo carinės administracijos piktų kėslų tiek savo paties raštais, tiek ir organizuodamas visuomeninį pasipriešinimo judėjimą. 1864 m. uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis ir įvedus „graždanką“ [lietuviškas tekstas rusiškomis raidėmis], M. Valančius kreipėsi į M. Muravjovą, spaudos draudimo pradininką, prašydamas leidimo spausdinti bent maldaknyges lietuviškomis raidėmis, nes „žmonės nebeturėdami knygų ima graudoti“. Tačiau spausdinti įprastu raidynu neleido. Iš pradžių ir pats M. Valančius sutiko duoti dvasišką cenzūrą lietuviškoms knygoms rusiškais rašmenimis gal dėl to, kad prisibijojo tautą palikti visai be knygų. Tačiau nuo 1866 m. pradėjo nesutikti aprobuoti leidinių „graždanka“. O 1867 m. pabaigoje ėmė organizuoti nelegalų lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje. 1868–1869 m. knygnešiai pradėjo platinti 6 religinio-politinio turinio knygeles, kurių autoriumi bibliografai laiko M. Valančių: „Iš tamsybės veda tiktai kelias teisybės“, „Šnekesys kataliko su nekataliku“ ir kt. Tai pirmieji politinės publicistikos pavyzdžiai mūsų spaudoje.
M. Valančiaus suorganizuota nelegali knygų leidybos ir platinimo akcija nurodė kelius savo raštui, kalbai ir kultūrai išsaugoti.
Aišku, kad užimdamas aukštą katalikų dvasininko postą, M. Valančius negalėjo nei savo vardu leisti knygų, nei turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais. Todėl buvo sudaryta slapta organizacija rankraščiams pristatyti, jų spausdinimui prižiūrėti Rytų Prūsijoje, leidiniams gabenti į Lietuvą. Ją finansavo ir rėmė vyskupas. Juridiniu leidėju tapo Jonas Zabermanas, Tilžės katalikų dekanas, kuris M. Valančiaus įgaliotas rūpinosi visais nelegaliosios spaudos reikalais. Tuo būdu M. Valančius 1867–1869 m. atspausdino apie 19000 egzempliorių lietuviškų knygų, iš kurių beveik 8000 egzempliorių caro administracija vadino „kurstančiomis“. Be M. Valančiaus knygų buvo leidžiami elementoriai, maldaknygės, giesmynai, kai kurios knygos turėjo keletą laidų. Knygos į Lietuvą buvo vežamos vežimuose dviem dugnais, jas nešė kontrabandininkai, valstiečiais persirengę kunigai, klierikai, miestiečiai, valstiečiai, vienuolės. Pats M. Valančius J. Zabermanui nurodydavęs patikimus kunigus, kuriems gabendavo knygų siuntas, skirtas platinimui.
Tokia plati ir veikli organizacija negalėjo likti nepastebėta caro pareigūnų. Savo atsiminimuose M. Valančius rašo: „… brošiūras žmones godžiai pirkos, ir, kad jau kuo ne kiekvienoje troboje, ypač Žemaičiuose, buvo, patyrė valdžia ir liepė gaudyti. Nesunku buvo susekti, nes mūsų žmonės žiopliai, greit pasakoja viską reikalingiems ir nereikalingiems“. Konfiskuojant leidinius, buvo suiminėjami ir jų platintojai – taip 1869 m. pabaigoje prasidėjo pirmoji knygnešių organizacijos byla. Valdžia įtarė ir M. Valančių prisidėjus prie šios organizacijos, bet įrodyti nebuvo lengva – J. Zabermanas vyskupo rankraščius naikindavo, savo ranka padarydavo jų nuorašus ir tik pastaruosius siųsdavo į spaustuvę. Valdžia, neturėdama įrodymų, prieš M. Valančių represijų nesiėmė, pasitenkino tik vyskupo buto krata. Pats M. Valančius stengėsi palengvinti suimtųjų dalią – Kauno gubernatoriui rašė, jog yra įsitikinęs jų nekaltumu prieš vyriausybę. Komisija, nagrinėjusi šią bylą, kunigus Antaną Brundzą, Motiejų Kaziliauską, Praną Straupą, Petrą Butkevičių, Vincą Norvaišą, Kazimierą Eitutavičių ištrėmė į Rusijos gilumą, kitiems teko švelnesnės bausmės.
Pirmosios knygnešių bylos pasekmės neatbaidė šviesuolių. Spaudos draudimo pradžioje M. Valančiaus suorganizuota nelegali knygų leidybos ir platinimo akcija nurodė kelius savo raštui, kalbai ir kultūrai išsaugoti. Ir jais buvo vaikščiota iki pat lietuviškos spaudos atgavimo 1904 metais.
Aukštos vyskupo pareigos, visuomeninės, kultūrinės veiklos svarba ir platumas neatitolino M. Valančiaus nuo kasdieninių žmonių reikalų. Nemažai lėšų M. Valančius skirdavo labdarai, 1868–1869 m. užėjus sausroms ir nederliui, pirko 300 pūdų rugių, įsteigė virtuvę ir maitino badaujančius; vargšams pirkdavo drabužių, buvo paskyręs mėnesinių pašalpų. Išlikęs net kurioziškas pasakojimas: vyriausybei, įtarinėjančiai M. Valančių anticarinių nuotaikų kurstymu, labai nepatikdavo žmonių būriai, sekioję vyskupą Kauno gatvėmis. Jį sutikęs Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas paprašė paaiškinti tokio populiarumo priežastį – M. Valančius ir „paaiškino“ – čia pat pasiskolino iš gubernatoriaus 25 rublius ir juos iškart išdalijo vargšams. Kai caro administracijai iškilo klausimas, ar M. Valančius nėra šnipas, Kauno karo viršininkas pranešė, jog įprastas šnipinėjimo metodas per tarnus ir pažįstamus netinka, nes vyskupas M. Valančius, dalydamas vaikams smulkius pinigėlius ir riestainius, nuo pat mažens pripratina žmones jį mylėti ir gerbti.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas rašytojo M. Valančiaus rinkinys. Tai keletas memorialinių baldų (stalas sekreteras, kėdė), namų apyvokos daiktų (drožinėtas padėklas duonai, indelis grietinėlei ir du laikikliai stalo įrankiams, staltiesėlės su vyskupo inicialais), keliolika originalių rankraščių – vyskupo laiškų, aplinkraščių, nemažai XIX a. antrojoje pusėje leistų M. Valančiaus knygų, keletas originalių portretinių vyskupo nuotraukų, darytų XIX a. viduryje, vėlesnių M. Valančiaus knygų leidimų, gyventų vietų ir atminimo įamžino ženklų nuotraukų, meno kūrinių. Dalį šių eksponatų galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspozicijoje „Literatūra keičia“.
