Muziejaus trečiadienis. Mes (Kaunas) be Vilniaus nenurimsim

Pradėjus galvoti apie Kauną ir Vilnių, šių dviejų miestų santykį praeityje ar dabartyje, iškart į galvą ima lįsti įvairios bene tautosaka tapusios frazės: „Mes be Vilniaus nenurimsim“, „Tegu niekas (Vilnius?) nesupyks, Kaunas – Lietuvos širdis“, „Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų“ ir t. t. Šios frazės iškilo galvoje ir bandant rasti tinkamiausią pavadinimą šiam tekstui.

Rodos, nėra daugiau kitų dviejų Lietuvos miestų, kurių ryšys pagimdė tiek daug per įvairius kontekstus išsidriekusių įtampos, draugystės, varžymosi, praradimo ir meilės momentų, atsiskleidžiančių ne tik mano minėtose frazėse, bet ir meno kūriniuose, istoriniuose artefaktuose. Su Kauno ir Vilniaus pasakojimais jau netrukus bus galima susipažinti bendroje MO ir Kauno miesto muziejaus parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, tačiau iki tol pamėginkime pažvelgti, ką „vilnietiško“ savo rinkiniuose saugo Kauno miesto muziejus.

Gal kiek ironiška, bet Pirmosios Lietuvos respublikos Kaunas yra prarasto Vilniaus rezultatas. Staigus jo augimas nulemtas į vakarus nuo istorinės sostinės pasislinkus politiniam ir visuomeniniam šalies centrui. Tad čia pristatomi eksponatai byloja būtent tai – Vilniaus praradimą ir siekį jį atgauti. 

Vilniaus pasas

1925-aisiais, taigi penkeri metai po to, kai gen. Liucjano Želigovskio armija okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, buvo įkurta Lietuvoje bei užsienyje veikianti visuomeninė politinė organizacija – Vilniaus vadavimo sąjunga. Sąjungos steigėjais buvo Mykolas Biržiška (pirmininkas iki 1935 m.), kun. Mečislovas Reinys, Andrius Rondomanskis, Antanas Smetona, Stasys Šilingas, Zigmas Žemaitis. Savo veiklą sąjunga plėtojo iki 1938 m., organizacijos būstinė buvo Kaune, laikinojoje Lietuvos sostinėje. Iš čia buvo organizuojamas lėšų rinkimas Vilniaus krašto lietuvių draugijoms ir mokykloms remti, rengtos paskaitos, minėjimai, specialios programos per radiją, leisti leidiniai. Visomis šiomis priemonėmis siekta stiprinti Vilniaus krašto lietuvių tautinį sąmoningumą. Panašu, kad Vilniaus klausimui užstrigus kiek ilgiau, nei tikėtasi, greta politinių ir diplomatinių krašto atgavimo priemonių aktyviau imta naudoti kultūrines, orientuotas į vietos gyventojų tvirtos lietuviškos tapatybės išsaugojimą. 

Vilniaus vadavimo sąjunga turėjo daugiau nei 25 tūkstančius narių, o XX a. 4 deš. pabaigoje – apie 600 tūkstančių rėmėjų. Būtent rėmėjai kaip simbolinį teisės į Vilnių ženklą turėjo Vilniaus pasus, kuriuos įsteigė vienas iš sąjungos padalinių – Vilniaus geležinis fondas. Rėmėju galėjo būti kiekvienas, nesvarbu amžius, tautybė ar kiti kriterijai. Norintysis savo rankoje spausti Gedimino bokštu viršelyje papuoštą žalsvą knygelę galėjo ją įsigyti pašto skyriuose, savivaldybėse ar kitose valstybinėse įstaigose. Moksleiviai savuosius Vilniaus pasus iškilmingai gaudavo mokyklose. Į šešialapę knygelę rėmėjai klijuodavo ženklelius, įrodančius, kad jie prisideda prie sąjungos veiklos ir yra Vilniaus vadavimo dalyviai. Greta minėtų žalsvųjų, į delną telpančių knygelių, buvo išleistos ir didesnės, aukso spalvos dažais puoštos knygelės art deco stiliaus viršeliais, skirtos didesnėms įstaigoms ir organizacijoms. Pagal galimybes remti sąjungos veiklą ir prisidėti prie Vilniaus vadavimo buvo ne tik pilietinė pareiga, bet ir gero tono ženklas. 

Vilniaus gedulo atvirukai

Šie atvirukai lygiai taip pat kaip minėtas Vilniaus pasas ar kitos kultūrinės tautinį sąmoningumą skatinusios priemonės turėjo kiekvienam priminti prarasto Vilniaus svarbą ir liudyti užsibrėžimą atgauti sostinę. Ne veltui atvirukų aversuose greta fotografijų su Gedimino pilies bokštu, katedra ar Aušros vartais publikuotos ir to meto nuomonės formuotojų – poetų Maironio, Liudo Giros, Fausto Kiršos, Petro Vaičiūno eilės. Pastarojo eilėraščio eilutė „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ (iš rinkinio „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis!“, Kaunas, 1928 m.), galima sakyti, tapo geriausia viso kalbamojo laikotarpio iliustracija. Ji tiražuota įvairiais pavidalais plakatuose, spaudos antraštėse, atvirukuose, asmeninių laiškų parašuose ne visada nurodant ir frazės autorių. Ir taip yra iki šiol, juk nuo jos ir pradėjau šį tekstą. Petro Vaičiūno patriotinis eilėraštis kompozitoriui Antanui Vanagaičiui sukūrus muziką tapo Vilniaus vadavimo sąjungos ir turbūt antruoju Lietuvos himnu. Išgirsti jį, atliekamą draugijos „Daina“ choro, galima čia. 

Vilniaus atgavimo šventė 1939 m. netruko ilgai. Mažiau nei po metų, taip ir nespėjus ten perkelti valdžios institucijų, Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. O per ilgus okupacijos dešimtmečius tarp dviejų miestų, Kauno ir Vilniaus, formavosi jau nauji santykių aspektai, stereotipai ir prietarai, išlikę ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. 

Nuo balandžio 23 d. susitikime apie juos pasikalbėti parodoje.

„Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“

Kaunas – Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, A. Mackevičiaus 27. 

Vilnius – MO muziejus, Pylimo g. 17. 

Kauno miesto muziejaus ekspozicijų kuratorė Sigita Žemaitytė-Strazdė