Muziejaus trečiadienis. Meno ir pinigų santykiai – parodoje

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje šiuo metu veikianti paroda „Menas ir pinigai“ yra skirta nacionalinės valiutos – lito šimtmečiui pažymėti. Dar vienam Nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui (greta Lietuvos Konstitucijos priėmimo, Lietuvos banko, universiteto, Kauno meno mokyklos šimtmečių), liudijančiam teisėkūros ir valstybingumo įtvirtinimo žingsnius jaunoje valstybėje. 

Daugiau nei šimtmetį Rusijos imperija vykdė agresyvią asimiliavimo politiką, siekė sunaikinti lietuvių kalbą, o Lietuvos vardas Caro Nikolajus I įsakymu draustas vartoti imperiniuose dokumentuose daugiau nei pusę amžiaus, buvusios LDK teritorijas vadinant severo-zapadnyj kraj (Šiaurės Vakarų kraštas). Nenuostabu, kad šalies vardas buvo primirštas, o XX a. pradžioje sukurta valstybė Europos žemėlapyje radosi tarsi iš niekur. 

Lietuvos valstybė buvo kuriama sudėtingoje ir permainingoje politinėje tikrovėje. Vienas svarbiausių savarankiškumo žingsnių – nacionalinės valiutos klausimas – valstybėje pradėtas svarstyti 1919 m. sausio mėn. Ministrų kabinetas sutarė uždrausti rusiškus pinigus ir išleisti savus, pasiskolinus Anglijoje 10 mln. svarų sterlingų, kurie padengtų 50 procentų savų pinigų ir laiduotų jų stabilumą (Terleckas, V. Nacionalinės pinigų sistemos ir Lietuvos banko sukūrimas 1922 m. Pinigų studijos, 2002, Nr. 3, p. 83.).

Pinigų spausdinimo klausimais Antanas Žmuidzinavičius ir Adomas Galdikas vyko į Stokholmą. Tačiau nepalanki politinė situacija – teritorinės kaimyninių šalių pretenzijos (vyko kovos su bolševikais, bermontininkais, lenkais) ir vyriausybės krizė nutraukė pradėtus darbus. Išstūmus bolševikus, 1920 m. liepos 12 d. sudaryta taikos sutartimi sovietų Rusija Lietuvai įsipareigojo išmokėti 3 mln. aukso rublių (2,256 tonų) kontribuciją įvykdytiems nuostoliams kompensuoti. Lietuvai susidarė galimybė iš dalies padengti auksu savus pinigus. 

1922 rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuriame paskelbtas auksu padengtos valiutos – litų ir centų – įvedimas. Finansų, pramonės ir prekybos ministerija pradėjo vykdyti litų projektavimo ir gamybos darbus. Litų banknotus kūrė žymiausi ir aktyviausi menininkai, Kauno meno mokyklos dėstytojai Adomas Varnas, Adomas Galdikas, Antanas Žmuidzinavičius, monetas – Juozas Zikaras, tapę oficialaus stiliaus reprezentantais. 

Grėbėja, artojas, verpėja ir sėjėjas tapo žemės maitintojos ir gausos simboliais.

Esame įpratę oficialų stilių vertinti rezervuotai, tačiau tarpukario neotradicionalistinės stilistikos kūriniuose akivaizdus idealizavimo ir romantizavimo poreikis, tuomet suvoktas kaip būtinybė, norint išsaugoti savo nacionalinę tapatybę. Paulius Galaunė įgarsino šią poziciją: „Iš pinigo, pašto ženklo šiandien reikalaujama, kad jie būtų ne vien tik tam tikrų vienetų ženklai, bet ir tam tikros idėjos skleidėjai, estetiško pasigėrėjimo objektai.“ (Galaunė, P. Dėl grafikos meno. Vairas, 1934, Nr. 1, p. 82.)

O Stasys Šalkauskis kilstelėjo kartelę aukščiau: „Tikras meno šūkis privalo būti: menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui.“ (Šalkauskis, S. Raštai. Estetika, Vilnius: Mintis, 1990, t. 1, p. 594.)

Menininkai rinkosi vaizdinius, kurie atitiko XX a. pradžioje atkurtos valstybės viziją. Idiliška gamta, romantiška istorija jaudino visuomenę, ugdė nesavanaudišką pasididžiavimą Tėvyne. Greta peizažų šią viziją įkūnijo idealizuotas lietuvaitės paveikslas, aptinkamas bemaž visų tarpukario klasikų kūryboje. Ji vaizduojama kaip nuometuota motina su gausybės ragu (Galdiko 100 Lt banknotas, Zikaro 10 Lt monetos modelis) ir kaip respublikos alegorija (Zikaro neemituotos monetos modelis), kaip kunigaikštienė Birutė ir kaip mergelė ar auką aukojanti vaidilutė. Vis dėlto vienas brangiausių vaizdinių, lietuvį atlydėjusių į nepriklausomybės paskelbimą 1990 m. kovo 11-ąją, buvo Juozo Zikaro kurtos „Laisvės“ alegorija.

Šiandien apolitiškai atrodantys banknotai ir monetų modeliai su Vilniaus, Kauno, ir Klaipėdos herbais (A. Varno 1922 m. laidos 50 Lt ir A. Galdiko 1938 m. laidos 10 Lt banknotai, J. Zikaro 10, 20 ir 50 ct monetų modeliai) tarpukariu kėlė itin jautrius teritorinio vientisumo klausimus. Tokia banknotų ikonografija buvo ir politinis pareiškimas, ir „svajonių Lietuva“, nes realybė skyrėsi. Klaipėda atgauta 1923 m., o 1920-aisiais iš bolševikų atkovotas Vilnius tų pačių metų spalio mėn. vėl buvo okupuotas Lenkijos. 

Tarpukario oficialiojoje dailėje ir piniginiuose ženkluose dažnos romantinės dainiaus ir kario (vyčio) alegorijos. Štai A. Galdiko komponuotame 1000 litų banknoto reverse (1924 m. laida) vaizduojamas tautiniais rūbais vilkintis jaunuolis su kanklėmis, o prie jo kojų pavaizduoti kalavijai, buožė ir skydas (ginklu laisvę iškovojusios Lietuvos simboliai) sujungia šiuos du personažus, reprezentuojančius dvasinę ir fizinę kovą laisvės vardan. 

Grėbėja, artojas, verpėja ir sėjėjas tapo žemės maitintojos ir gausos simboliais. Ir lituose, ir tapybos, grafikos, skulptūros pavyzdžiuose šie prototipai skleidė žinutę apie žmonių darbštumą, teikė pasididžiavimą savo šalimi ir oficialiosios dailės ikonografijoje pristatė Lietuvą kaip klestinčią žemės ūkio šalį.

Valstybės kūrėjų portretai sudaro atskirą oficialiosios dailės teminę grupę. Lituose atvaizduotos trys tarpukariu reikšmingiausiomis laikytos asmenybės įkūnijo praeityje galingos, dabartyje atgimusios ir ateityje pažangios Lietuvos vizijas. Vytauto Didžiojo asmeniui dedikuoti 1929 m. laidos 5 Lt ir 1930 m. laidos 20 Lt banknotai. Aušrininkui, tautinio sąjūdžio lyderiui daktarui Jonui Basanavičiui dedikuotas 1928 m. išleistas 50 Lt banknotas. Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos portretas pagerbtas ant paskutinio laisvoje Lietuvoje sukurto banknoto, dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo nepatekusio į apyvartą. Visas tris asmenybes banknotuose įamžino A. Galdikas, monetose – J. Zikaras. 

Istorijos paradoksas tas, kad šie tarpukario oficialiojo stiliaus įvaizdžiai sovietinio totalitarizmo metais tapo laisvės ir mūsų tylaus pasipriešinimo simboliais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir jos piniginį vienetą, didelė tarpukario simbolikos dalis buvo perkelta ir į naujuosius litus. Lankytojas kviečiamas užsidėti interpretacinius akinius ir pažvelgti į dailės ir istorijos analogijas kitu kampu… Šiandien Rusijos vykdomo Ukrainos genocido akivaizdoje užplūsta déjà vu jausmas ir nepaliauja stebinti gniuždomos visuomenės atsparumas, grįstas pasididžiavimu savo tauta. 

Paroda veikia Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje 2022 06 30 – 2022 08 28

Kuratorės: Daina Kamarauskienė, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Architektai: Rasa Butiškytė, Saulius Valius

Grafinis dizainas: Juozapas Švelnys

Partneriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus