Atsiminimuose dažnai minima, kad klasikas Jonas Mačiulis-Maironis buvo uždaras, nebendraujantis ir vienišas. Sklando mitas apie rūstų ir santūrų Maironį. Tačiau ši ramybė slėpė jautrią ir pažeidžiamą sielą:
Žmonės spėja iš veido ramaus
Būk man rožėmis klojas takai,
Jiems nematoma mano vidaus,
Na… ir laimės pavydi vaikai.
Bet ar saulė kitaip betekėtų,
Nors jie pragarą mano regėtų?
Maironis
Koks buvo Maironis su namiškiais ir tarp savųjų? Galbūt visai neturėjo draugų? Nejaugi nesidžiaugė maloniais draugiškais pašnekovais? Patyrinėkime poeto archyvą, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuris mums papasakos apie jį supusius žmones.
Atsivertę albumus, pilnus bičiulių nuotraukų, matome daug įdomių veidų ir aprangos detalių, į kurias mielai pažvelgtų ir istorikas, ir madų dizaineris, kostiuminio filmo dailininkas, besiruošiantis ekranizuoti „Aną Kareniną“, „Altorių šešėly“ ar „Titaniką“.
Kai būdavo oficialios vaišės vien dvasininkų, pietus užsakydavo iš „Metropolio“
Pačios seniausios fotografijos, kurioms jau daugiau nei 140 metų, sukištos į nedidelį, maldaknygę primenantį odinį albumą. Jame trisdešimt šešios vienodo formato vaikinų nuotraukos, tačiau nėra nė vieno moteriško veido – vien tik rimti, susikaupę Jono Mačiulio mokslo draugai gimnazijoje ir kunigų seminarijoje.
Nors vėlesniuose albumuose ilgakasių netrūksta, šiame albume randame jaunus Julijono Šimaičio, Aleksandro Dambrausko, Antano Vytarto ir kitų visuomenininkų veidus. Kituose trijuose išlikusiuose prelato albumuose dar daugiau bičiulių fotografijų. „Kiek atminimų, atsitikimų, gyvų kitados“, kiek pokalbių, dainų, juokų jos mena… Stilingos, intelektualios moterys, griežti kunigai ir kariškiai. Skaitant dedikacijas, skirtas Maironiui, stebina pagarbūs ir švelnūs bičiulių žodžiai – „mylimiausiam, mylimam“, – užrašyti ant nuotraukų lietuviškai, lenkiškai, prancūziškai… Tikriausiai kunigas Jonas Mačiulis buvo gerbiamas ir mylimas, mokėjo tarti draugams šiltą žodį, o šie – jam.
Rimtas pedagogas pelnė ir studentų pagarbą. Štai užrašas ant jauno klieriko fotografijos: „Mylimiausiam kun. Profesoriui dėkingas mokytinis kun. L. K.“ Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai dovanojo metalo kryžių ir lotyniškai įrašė: „Brangiausiam Profesoriui Jonui Maculevičiui dėkingi Žemaičių seminarijos auklėtiniai. 1895 m.“ Vėliau Maironis buvo ilgametis Kauno kunigų seminarijos rektorius. Kaip tikras tėvas rūpinosi seminarijos gerove. Išlikę nemaža rektoriaus kalbų, kuriomis jis išleisdamas klierikus atostogų mokė rimtai elgtis, gerbti tėvus ir artimuosius, rankraščių: „svečiuose gražiai užsilaikyti, ypač su ypatomis kitos lyties, žaisluose rimtumo ir padorumo neužmiršti, ir į juos perdaug neįsileisti.“ Rektorius prie pamokymų dar pridurdavo, kad netinka būsimiems kunigams vaikščioti trumpu drabužiu ir važinėti dviračiu. Bet kur jaunimas iškęs!
Rektorius Maironis su dėstytojais ir klierikais, baigiant mokslo metus, rengdavo iškylas į gamtą. Dažnai leisdavosi į kelionę garlaiviu. Išlikę seminaristų prisiminimai apie šią įspūdingą dieną, kai griežtasis rektorius atsidurdavo šalia klierikų. „Pasamdytu laivu nuplaukėme Nemunu ir Nevėžiu už Raudondvario į Kauno kunigų seminarijos ūkį. Jaunų vyrų „dūšios“, pagavusios prabėgančių vaizdų grožį ir pajutusios pavasarinių medžių kvepėjimą, panorėjo savo išgyvenimą išsakyti dainomis“, – prisiminė Antanas Deksnys. Auklėtiniai dainuodavo dainas Maironio žodžiais, ir tai prelatui labai patikdavo.
Muziejuje saugome daug kvietimų į renginius, vizitinių kortelių. Jose galima perskaityti dvasininkų, menininkų, politikos veikėjų pavardes. „Maironis mėgdavo pavažiuoti į svečius. Jis turėjo savo artimųjų, su kuriais palaikydavo ryšius, susirašinėdavo. Tarp tų artimesniųjų, kiek teko pastebėti, buvo profesorius Čėsnys, kan. Jančiauskas – Tytuvėnų klebonas, kun. Kazlauskas ir kun. Gudzinskas, Kaltinėnų klebonas“, – prisiminimuose rašė kun. Juozo Pletkus.
Poeto namuose lankydavosi menininkai, dvasininkija, studentai, giminaičiai. „Pas save Maironis didėlesnėms iškilmėms kviesdavosi daug svečių. Susirinkdavo, taip sakant, visa Lietuva, nuo prezidento iki paprasto kaimyno,“ – rašė kunigas ir poetas Mykolas Vaitkus, dažnai svečiavęsis pas rektorių.
Kasmet, spalio 21 dieną, kartu būdavo švenčiamas poeto gimtadienis ir vardadienis, kurio metu Maironis svečius vaišindavo sesers Marcelės midumi. Rūmų šeimininkas pats apeidavo stalus, pakalbindavo svečius, ragindavo valgyti ir gerti. Mokėdavo pajuokauti ir sakyti komplimentus. Tik kas ruošdavo vaišes? „Kai būdavo oficialios vaišės vien dvasininkų, pietus užsakydavo iš „Metropolio“, ir kelneriai su frakais aptarnaudavo prie stalo“, – prisiminė tarnaitė Adelė Masionytė. Kartais vaišes ruošdavo kunigų seminarijos virtuvė. Per šventes linksmumo suteikdavo muzikuojantys bičiuliai, fortepijonu skambinantys naujas kompozicijas Maironio žodžiais. Muziejaus saugome ir jų dovanotas gaidas su dedikacijomis.
Maironis, matyt, dažnai skambindavo seserėnui Mikalojui Lipčiui ir jo žmonai operos solistei Marijai Lipčienei, kviesdavosi juos į svečius. Marija buvo nuolatinė jaukių Maironio švenčių viešnia, jai plojo menininkai ir inteligentai, poeto giminaičiai. Apie tai liudija ne vienas Marijos Lipčienės ir jos vyro Mikalojaus Lipčiaus rašytas atvirukas, vizitinė kortelė, dedikuota fotografija.
Prabangiame Maironio bute, bibliotekoje, ant rašomojo stalo, prie kurio rūpestingas profesorius ruošdavosi paskaitoms, puikuojasi senoviškas juodos spalvos telefono aparatas, pagamintas Anglijoje. Telefonas tuomet buvo brangus malonumas ir patogumas, tik patys turtingiausi galėjo jį įsigyti. Išlikę aktorės Teofilės Vaičiūnienės atsiminimų, ji apgailestauja, kad senyvas Maironis turėjo pas ją lipti laiptais, norėdamas pasikviesti į svečius, nes ji neturėjo telefono. Kai kurių Maironio bičiulių vizitinėse kortelėse pažymėti ir telefonų numeriai. Jie visai trumpi, pavyzdžiui, Jono Vailokaičio, ūkio banko valdybos pirmininko, telefono numeris – 29; lengva buvo užuomaršoms tais laikais… Maironis mėgo paskambinti bičiuliams ir pasikviesti juos į svečius, tikriausiai buvo malonu susukus numerį ir išgirsti draugo balsą kitame laido gale. Gydytojo Simo Virkučio žmona Emilija pasakojo apie vizitą į Maironio namus: „Vieną kartą skambina telefonu, kviečia mus užeiti. Nueinam, sako:
– Esu labai susinervinęs, noriu išsiblaškyti. Paskolinau vienam žmogui tūkstantį litų. Ateina, manau, atnešė skolą, o čia jis prašo dar paskolinti. Klausiu, ar kokia nelaimė nutiko, o jis sako negalįs iš algos pragyventi.“ Matyt, poetas jaudinosi ne dėl pinigų, o dėl neatsakingumo.
Prelatas A. Jakštas (Aleksandras Dambrauskas) buvo dažnas svečias Maironio namuose ir Juozo Tumo-Vaižganto vaišėse. Rašytojai mėgdavo kartu pasivaikščioti prie Nemuno. „Atsimenu Maironį, Jakštą, Tumą… Eidavo Maironis, Jakštas ir Karevičius per miestą ir kalbėdavosi. Jakštas vis tuo pačiu į vidurį nunešiotu batu, jog atrodė aulu, ne padu žemę mynė“, – pastebi Jonas Aistis knygoje „Apie laiką ir žmones“. Maironis, A. Jakštas, M. Vaitkus gyveno Rotušės aikštėje, o Vaižgantas – prie Nemuno.
Mes taip pat galime pasivaikščioti klasikų takais, kartu užsukti ir į Maironio namus… Kviečiame.
Spalis – Maironio mėnuo
?????? ?? ?., ?????????????̨, ??–?? ???. vyks mokslinė tarpdalykinė ???????????? „???????? ?? ??????”.
?????? ?? ?., ???????????̨, ?? ???. PROTŲ MŪŠIS „(NE)ATRASTAS MAIRONIS“.
?????? ?? ?., ?????????????̨, ?? ???. kviečiame į ciklo „Literatūrinis ketvirtadienis – pokyčių diena“ renginį, kurio metu ekskursijų vadovas Tadas Jakubauskas skaitys pranešimą „Maironio gyvenimas kaip lūžio taškas“ ir vyks filmo (2020 m.) apie poetą Joną Mačiulį-Maironį peržiūra.
?????? ?? ?., ?̌??̌???????̨, ?? ???. vyks tradicinis RESPUBLIKINIS MOKSLEIVIŲ SKAITOVŲ KONKURSAS.
?????? ?? ?., ??????????̨, ?? ???. lauksime Jūsų ciklo „Paskui gidą į praeitį“ ekskursijoje „Maironio rūmų ir muziejaus istorija“.
