Laikotarpis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios neabejotinai svarbus kiekvienam lietuviui. Džiaugiamės iškovota ir vėliau apginta laisve bei nepriklausoma valstybe, o savo laiku prie kovos už savo šalį prisidėjo didelis būrys kultūros, politikos, visuomenės veikėjų.
Kalbant apie didžiausius Lietuvos patriotus, neįmanoma nepaminėti poeto, kunigo Jono Mačiulio-Maironio. Kūrybine, kultūrine ir visuomenine veikla jis žadino tautinį lietuvių sąmoningumą, nuolat priminė, kad Lietuva – savitas ir pasididžiavimo vertas kraštas, turintis būti laisvas ir nepriklausomas. Daugiau apie jį pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Kultūrinės veiklos koordinatorė Kristina Tutlytė.
1909 m. įsikūręs Kaune, Maironis tapo neatsiejamas nuo šio miesto. Grįžęs iš Peterburgo, jis įsigijo didelius, tik per laiką apleistus rūmus pačioje Kauno širdyje, Senamiestyje, ir vien šie rūmai tampa svariu įrodymu, kaip svarbu Maironiui buvo patriotizmas ir darbas Lietuvai. Pirkti būtent šiuos namus Maironį ragino tuometinė Kauno kunigų seminarijos profesūra – tikėtasi, kad, jei Kauno širdyje įsikurs tuo metu jau žinomas poetas, pamažu sulietuviškės ir pats Senamiestis – jo namai taps kultūriniu centru. Tai iš tiesų ir įvyko, pamažu Maironio salonai tapo viena pagrindinių intelektualų susibūrimo erdvių. Per metus rūmus suremontavęs, Maironis su seserimi Marcele įsikūrė aštuonių kambarių bute antrajame aukšte, o pirmąjį rūmų aukštą paliko įvairioms kultūrinėms organizacijoms: čia įsikūrė pirmoji lietuviška biblioteka-skaitykla Kaune, veikė „Sakalo“ leidykla, dailiųjų amatų būrelis ir kt.
Maironio bute greta modernių, stilingų baldų, tarpukario Kaune itin madingo Art deco stiliaus elementų aiškiai pastebimos įvairios tautinės detalės: lietuviškų juostų raštais margintos Didžiosios svetainės sienos, ant sienų ištapytas Lietuvos herbas ir kt. Maironio meilė Lietuvai atsiskleidžia tiesiogine to žodžio prasme vos įžengus į poeto butą – svečius, pravėrusius duris, pasveikindavo kanklių stygomis atgimstanti Juozo Naujalio kurta melodija pagal Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ tekstą. Čia pat kabo įspūdinga J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ paveikslo kopija. Kaip tikras patriotas, Maironis šį paveikslą buvo puikiai išstudijavęs, mėgdavo svečiams pasakoti apie jame pavaizduotų karžygių likimus. Paveikslo centre nutapytas Vytautas Didysis – mėgstamiausia Maironio istorinė asmenybė. Poetas buvo puikiai išstudijavęs šio kunigaikščio biografiją, gyvenimo pabaigoje sukūrė tris istorines dramas, skirtas būtent šiam valdovui atminti (beje, visos dramos buvo iškilmingai pastatytos tuometiniame Valstybiniame dramos teatre, jas režisavo Borisas Dauguvietis).
Svarstant apie tai, kodėl Maironiui, gimusiam ir brendusiam carinės Rusijos okupacijos sąlygomis, buvo taip svarbu Lietuva ir lietuvio tapatybė, gręžtis reikėtų į jo šeimą ir namų aplinką – būtent čia formavosi būsimojo poeto mentalitetas ir pasaulėžiūra. Maironis buvo kilęs iš valstiečių šeimos, jo tėvas Aleksandras Mačiulis buvo raštingas žmogus ir, nors Maironis bei trys jo seserys augo lietuviškos spaudos draudimo metais, jie nuo mažens šeimoje kalbėjo lietuviškai, turėjo gimtąja kalba rašytų ir tuo metu draustų knygų. Tolesnį tautinį Maironio nusiteikimą ugdė studijos Kauno kunigų seminarijoje – čia paskaitas skaitė vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas Kazimieras Jaunius. Šių asmenybių įkvėptas Maironis parašė ir pirmuosius eilėraščius lietuvių kalba. Be to, mokydamasis seminarijoje jis pradėjo studijuoti istoriko Simono Daukanto raštus, puikiai mokėdamas lenkų kalbą, atidžiai skaitė ir kitų autorių rašytus tekstus apie Lietuvos istoriją. Šios savarankiškos studijos nenuėjo veltui – 1891 m. Maironis, tiesa, pasirašęs Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu, išleido savą Lietuvos istorijos versiją – knygą „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“. Įvade Maironis mini: „Noras mano buvo geras, – supažindinti savo brolius su jų praeiga ir parodyti Lietuviams, jog jų istorija yra verta pažinimo <…>“, bei pateikia ne tik Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų, bet ir kultūrinę XIX a. apžvalgą. Šis Maironio parengtas veikalas ilgą laiką buvo populiarus, sulaukė pakartotinių leidimų.
Dar būdamas klieriku aktyviai Lietuvos istoriją tyrinėti pradėjęs Maironis, šio savo pašaukimo nepamiršo ir tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi. Būtent Maironis buvo pirmasis šios mokslo įstaigos vadovas, kuris į savo auklėtinius, sakydamas viešą kalbą, prabilo lietuviškai, o ne lenkiškai, kaip tuo metu buvo įprasta. Be to, tuometiniai Maironio studentai prisiminimuose pasakoja, jog Maironis, kaip moralinės teologijos, pasaulinės ir senosios literatūros dėstytojas, buvo gana sausokas, neretai skaitydavo iš konspektų ar vadovėlių. Prisiminimai apie tai, kaip Maironis dėstė Lietuvos istoriją, visai kitokie – Alfonsas Lapė teigia: „Maironis Lietuvos istorijos paskaitose būdavo mistiškai nusiteikęs. Jo gilios, svajingos akys paskęsdavo vizijose, ir jis šiltai, net virpėdamas kalba apie savo numylėtą Tėvynę, tą mieląją Nemuno šalį. <…>. Tik negailestingas skambutis pažadindavo mus iš didingos praeities regėjimų ir vėl grįždavome į kasdienę realybę“.
Nors tiesiogiai politikoje nedalyvavo (nepriklausė jokiai partijai), Maironio įtaka valstybės klausimams buvo jaučiama. Jis buvo autoritetas, be galo išsilavinęs žmogus, todėl kaip garbės narys buvo kviečiamas į iškilmingus Seimo posėdžius, oficialiomis progomis sakydavo kalbas, šventindavo įvarius paminklus, pastatus ir kt. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi Maironio kalbų, sakytų įvairių valstybinių minėjimų metu, rankraščiai, fotografijos, kur jis įamžintas tarp svarbiausių šalies politinių ir visuomenės veikėjų.
Tačiau turbūt ne politinė veikla yra svarbiausia kalbant apie Maironio įtaką Lietuvos valstybingumui. Kiekviena valstybė pirmiausia prasideda nuo žmonių, t. y. sąmoningų piliečių, o tautinio atgimimo metu su patriotine lyrika debiutavęs Maironis buvo viena ryškiausių asmenybių, ugdžiusių lietuvių tautinį sąmoningumą ir, veikiant didžiųjų valstybių Lenkijos, Rusijos įtakai, skatinusių didžiuotis savo gimtąja kalba, istorija, gamta. Ne veltui Maironis vadinamas tautos dainiumi – jo eilėraščių knygoje „Pavasario balsai“ skambiais poetiniais posmais veriasi Lietuvos miškų vaizdai, slėniais vingiuoja Nemunas, srauniai teka Dubysa, broliai lietuviai vieningi ir stiprūs, o sesutės pina kasas ir dainuoja gražiausiais balsais… Kad būtent poetui tenka ši didinga, gyvybiškai svarbi, bet kartu nelengva dalia formuoti tėvynės įvaizdį, viename eilėraščių, kalbėdamas lyrinio subjekto balsu, atskleidžia ir pats Maironis:
Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta!
(eilėraštis „Taip niekas tavęs nemylės“)
Pirmasis „Pavasario balsų“ leidimas pasirodė dar spaudos draudimo metais, 1895 m. Maironiui esant gyvam, šis eilėraščių rinkinys perleistas ne kartą, vis pildytas naujais tekstais. Paraleliai su modernėjančia lietuvių poezija, buvo norminama, kuriama ir bendrinė lietuvių kalba, todėl Maironis tapo savo paties knygų redaktoriumi. Prieš leisdamas naują „Pavasario balsų“ variantą, jis kruopščiai peržiūrėdavo senesnįjį ir, kadangi aktyviai sekė bei domėjosi lietuvių kalbos norminimo naujienomis, pagal jas taisydavo savo kalbą, ieškodavo tikslesnių pasakymų. Tad Maironis ne tik modernizavo lietuvių lyriką, įvesdamas naujų įvaizdžių, simbolių, pritaikydamas silabotoninę eilėdaros sistemą, bet kartu jo raštuose galima matyti, atsekti ir lietuvių bendrinės kalbos raidą.
Nuo Maironio mirties praėjo beveik 93 metai, tačiau jo pėdsakai vis dar ryškūs šiuolaikinėje kultūroje ir, turbūt reikėtų pripažinti, pasąmoningai egzistuoja daugelio lietuvių tautinėje savimonėje. Be Maironio eilėraščių, virtusių gerai žinomomis dainomis, neįsivaizduojama Dainų šventė, nepriklausomybės minėjimai. Itin sunkiomis politinėmis sąlygomis išdrįsęs kurti lietuviškai ir būtent patriotine tematika, Maironis, su kitais to meto šviesuoliais, atsidūrė laiku ir vietoje. Poetas Tomas Venclova, išsamiai apibūdindamas Maironio vaidmenį lietuvių literatūros lauke, jo santykį ir įtaką skirtingoms literatų kartomis, teigė: „Andrė Gide (ar Jean Toulet), paklaustas, kas yra geriausias prancūzų poetas, atsakė: „Victor Hugo, hėlas!“ („Deja, Yictor Hugo“). Atsimindami neabejotiną Maironio didybę, o drauge šį sunkų, pavojingą ir reiklų jo šešėlį, galėtume panašiai išsireikšti. Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis. Laimei, Maironis“. Nepriklausomybės ir valstybingumo dienų kontekste kalbėjimo apie Maironį turbūt neįmanoma užbaigti taikliau nei tai padarė T. Venclova – laimei, Maironis buvo.
