Šiemet, kai Vilnius švenčia savo 700 metų jubiliejų, norisi kalbėti apie jo savastį ir praeitį, kuri slepiasi pačiuose įvairiausiuose dalykuose. Žinoma, mums, Maironio lietuvių literatūros muziejui, labiausiai rūpi literatūra, teikianti medžiagos apie realų ir falsifikuotą miestovaizdį, nes jo neįmanoma suvokti savaime, o tik per atspindį miestiečių sąmonėje. Tad naują parodą „Didmiesčių sankryža“ pakviesime aplankyti jau gegužės mėnesį.
Vilnius ir Kaunas – tai amžinas, nesibaigiantis konfliktas, įtampa, vis dėlto slepiantis esmingą miestų bendrystę. Kai 1920 m. Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, Kaunas garbingai jį pavadavo, kai titulas vėl sugrįžo Vilniui, Kaunas tebevadino save laikinąja sostine, lietuviškiausiu šalies miestu. Šie miestai – tai du centrai, tarp kurių vos valanda kelio, tačiau viename ir kitame šios tiesės gale pajunti visai kitą atmosferą, pastebi skirtingas miesto kultūros detales, kitą architektūrinį veidą.
Romanų puslapiuose ir eilėraščių posmuose Vilnius užkoduotas su labai ryškiomis rašytojų asmenybių žymėmis, todėl sužvilga įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Romain Gary „Aušros pažadas“, Czesławo Miłoszo, Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos poezijos rinkiniai, palyginti nauji K. Sabaliauskaitės, Justino Žilinsko ar Unės Kaunaitės tekstai kuria visai nepanašius vienas į kitą Vilniaus paveikslus, akcentuoja skirtingus jo laikotarpius, miestiškumo aspektus. Ir taip miestas atrodo sunkiai sugaunamas, suvokiamas, nes nuolat kinta, mainosi. Literatūros kūrinyje jis regimas dar ir iš trečios perspektyvos – skaitytojo. Tai, kas egzistuoja realybėje, matoma rašytojo akimis, o tada dar kartą filtruojama per skaitančiojo suvokimą. Viskas susisluoksniuoja naujai, su asmeninių potyrių detalėmis, patirtimis ir jausena.
Mes parodos literatūrinėms Vilniaus paieškoms renkamės rašytojo Jurgio Kunčino „Tūlą“. Romaną, sutalpinusį ne tik poetišką, gaivališką ir jausmingą meilės istoriją, bet ir nepaprastai įtaigų vėlyvojo sovietmečio Vilnių – menininkų, marginalų, nepritapėlių ir klajūnų miestą, ryškias to laiko detales ir realijas, skatinančias čia ieškoti jau dingusio miesto, dabartį praturtinti praeitimi. Protagonisto mylimoji Tūla atstoja varganą, trupantį, nykų miestą, kuris taip įgyja nepaprasto poetinio žavesio, prasimušančio per tikrovės pilkumą ir šešėlius. Siužetinė Tūlos linija yra neatsiejama nuo Vilniaus, ypač Užupio: „užrašai galėtų būti tik tarsi dokumentinis pretenzijų įtvirtinimas, nors ir neturintis jokios juridinės ar dar kokios galios…“ Bet svarbus romane tik bohemiškas, marginalus, gyvas ir autentiškas, „ideologinio oficiozo“ apeinamas – kunčiniškas – miestas. Meilė nušviečia, pagražina Vilnių taip, kaip tolimi vaikystės prisiminimai Kauną…
Parodoje „Didmiesčių sankryža“ Kauną atrasime šiemet 100 metų sukaktį pasiekusios rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės romane „Aštuoni lapai“, kuris išėjo 1956 m. Čikagoje. „Kur bebūtų žmogaus kūnas, sąmonės būdu jis yra savo vietoje, tebeveikiamas vietos dvasios ir pats ją palaikantis, stiprinantis. Kuo toliau nuo savo vietos yra, tuo intensyviau ją jaučia. Nutolimas gali būti ir priartėjimas“, – teigia literatūrologė Viktorija Daujotytė. Miestas čia nusidažo pačiomis švelniausiomis pavasario spalvomis, kvapais ir garsais, nes prisiminimai siejasi su lengvabūdišku vaikystės ir jaunos, dar tik besiformuojančios nepriklausomos valstybės laikotarpiu.
Du romanai, dvi topografinės istorijos, kuriose du skirtingi miestai apgaubiami idealizmo migla dėl meilės ir vaikystės naivaus patiklumo, grožio ir atvirumo viskam, kas gera. Įdomiausia tai, kad jie pilni miestų realijų, kurias sekant galima braižyti pakankamai tikslius žemėlapius, sekti veikėjus vaikštinėjant ir šiandieninių miestų gatvėmis, bandyti atsekti praeitį dabartyje. Parodoje rasite žemėlapius, kuriuose atskaitos tašku taps pagrindinių veikėjų namai, o tada gali driektis plačiau sekant romanuose minimas vietas. Šiuos kūrinius galima pritaikyti savo klajonėms, kurios leis pajusti unikalų B. Pūkelevičiūtės ir J. Kunčino pasaulio suvokimą, praėjusio laiko realijas. Jas taip pat atskleidžia ir unikalūs, muziejuje saugomi, eksponatai: senos nuotraukos, rankraščiai.
J. Kunčino žmona Rasa parodai paskolino geriausio rašytojo romano „Tūla“ rankraštį. Jis, kaip ir daugelis rašytojo rankraščių, – tikras meno kūrinys, kurį tiesiog būtina pamatyti! Jame ne tik tekstas, bet ir piešiniai, liudijantys, kad J. Kunčinas galėjo tapti ne tik rašytoju, bet ir dailininku. Rasa Kunčinienė prisimena, kad kelionės su Jurgiu buvo nepakartojamos ir dėl jo meno, dailės kūrinių išmanymo, beveik enciklopedinių žinių.
Savo romano gyvenimą jau išėjus iš spaustuvės J. Kunčinas sekė atidžiai tarsi pamažu šalia augančio vaiko. Eksponuojamas segtuvas primena tikrą „Tūlos“ lobyną, iš kurio galima traukti nesibaigiančius artefaktus: nuotraukas, rankraščius, laiškus, kalbas, sveikinimus, laikraščių iškarpas – viskas atidžiai išsaugota, iškirpta, susegta, priklijuota… Taip pat kruopščiai, beveik pedantiškai, kaip ir ant garsiosios daiktų daiktelių nukabinėtos Jurgio Kunčino sienos, kuri puošė jo darbo kambarį. Dabar ši siena nukeliavusi į Alytaus biblioteką, virtualiu pavidalu atsidurs ir Kaune – parodos lankytojams pasakos apie rašytoją, jo gyvenimą, įpročius ir Vilnių. Taip pat, kaip ir Agnės Marcinkevičiūtės sukurtas filmas apie J. Kunčiną ,,Beveik laimingas“, išlikusios fotografijos, nespausdintas, taip iki šiol niekieno ir neperskaitytas eilėraščių rinkinys vaikams apie svarbiausias Vilniaus vietas.
B. Pūkelevičiūtės Kaunas – kartu tai ir jos pačios vaikystė, ankstyvoji jaunystė. Žaliakalnio žaluma, dar tik bekylančio miesto, tebeprimenančio provinciją, ramybė ir jau aiškiai įžiūrima Laisvės alėjos gyvenimo prabanga. Romane veriasi idiliškas vaizdas: šviečia baltas Rotušės bokštas, žaliuoju tiltu pūškuoja traukinys, virš tunelio ganosi karvės su pririštais skambalėliais, Neryje plūduriuoja sieliai, Nemunu atpūškuoja garlaiviai ir sustoja prie Vytauto bažnyčios, Molėtų gatve atbėga šūkaudami vaikai, ridendami statinių lankus, „Monikos“ kavinėje „lyg lengvas sniegas“ tirpsta itališki ledai, motina sėdi sode ir darinėja vyšnias uogienei, mergaitė išeina į pirmąjį šokių vakarą gimnazijoje. Saulėti Laisvės alėjos, medinių Žaliakalnio namukų, Katedros šventoriaus vaizdai gaubia jaukų mergaitės gyvenimą. Tai idiliška vaikystės namų erdvė, kur nėra nieko svetima.
Šį vaizdą pripildo ne tik B. Pūkelevičiūtės vaikystės, bet ir kitų rašytojų fondų asociatyvinės nuotraukos, kurios atskleidžia vis ką nors naujo ir netikėto, perteikia tuomet mieste tvyrojusią nuotaiką. Ypač daug tuomečio Kauno vaizdų galima rasti Balio Sruogos archyve, kurio dukra Dalia vos pora metų jaunesnė už Birutę ir buvo dažnai fotografuojama.
Nors romane „Aštuoni lapai“ labai daug miesto tikrovės, jos detalių įdomu ieškoti ir muziejuje saugojamame būsimos rašytojos dienoraštyje. Ankstyvasis 1937.08.15–1939.09.05 dienoraščio sąsiuvinis kupinas paauglės kasdienybės pasakojimų, artimų žmonių portretų, atostogų Palangoje prisiminimų, tačiau tarp jų galime surasti ir vieną kitą Kauno realijų paminėjimą – daug realesnį ir kasdieniškesnį nei jau išeivijoje per laiko atstumą rašytame romane.
Miestas – tai žmonės, gatvės, pastatai, garsai, kvapai. Juos galima pajusti arba įsivaizduoti skaitant talentingus grožinius tekstus. Romanai ne tik iš arčiau supažindina su jau ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia įsimylėti iš naujo. Parodoje galima pajusti atmosferą, į kurią panardina vaizdai, nugrimzti į vaizduotę, kurią sužadina tekstai, o tada išeiti į šiandienį miestą, kurį jau bus papildžiusi rašytojų realybė.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė
P.S. Taip, tai buvo tikra. Jurgio Kunčino sėkmės archyvai
Kolegės pradėtą temą rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pratęsia Maironio lietuvių literatūros muziejaus viešųjų ryšių specialistė Viktorija Kochanauskaitė, parengusi platesnį pasakojimą apie J. Kunčino „Tūlą“.
Šiemet su poetu, eseistu, vertėju, bohemiškuoju istorijų pasakotoju bei vienu žymiausių lietuvių prozininku Jurgiu Kunčinu šnekučiuotumėmės, kaip beveik nepastebimai prabėgo 30 metų nuo pirmojo jo romano „Tūla“ leidimo. Prisimintume, kas per šį laikmetį įvyko, aptartume poeziją bei paklaustume apie skrupulingai prižiūrėtą segtuvą, kuriame rašytojas sukaupė, rodos, kiekvieną smulkmeną, susijusią su Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Pakalbėtume apie 2002-ųjų Frankfurto knygų mugę, kurioje iš visų Lietuvos autorių, būtent jo žvaigždė švietė ryškiausiai. Deja, nepaklausime jau nei vieno klausimo, tik atsargiai vartysime puslapius seno segtuvo, skaitysime straipsnius, žiūrėsime nuotraukas minėdami rašytoją.
Už savo kūrybą rašytojas buvo įvertintas ne vienu apdovanojimu: literatūrine Vilniaus miesto, žurnalo „Nemunas“, Alytaus miesto Kultūros premijomis. Kūrybinį kelią J. Kunčinas pradėjo, kaip poetas 1977 m., debiutavęs su poezijos rinkiniu „Takas per girią“. Iki 1991 m. buvo išleisti dar 5 eilėraščių rinkiniai bei apsakymų knyga „Vaizdas į mėnulį“ (1989). Eilėraščiai puikavosi skambiais ir romantiškais pavadinimais, buvo žinomi, kaip beveik apgaulingi. Romantiškas pavadinimas įviliodavo skaitytojus į ironijos pasaulį. Pastarosios netrūko nei rašytojo gyvenime, nei kūriniuose, lyg srauni upė tekėjo per bene kiekvieną kūrinį. Svarbiausius prozos darbus J. Kunčinas parašė laisvoje Lietuvoje, tačiau didžioji dauguma jų pasakojo apie nykius tarybinius laikus, taip kaip juos pats matė. Rašytojo aukso amžius prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir tęsėsi lig jo gyvenimo galo. Populiariausiu, daugumos kritikų geriausiu, kūriniu laikomas romanas „Tūla“. Pirmasis romano leidimas pasirodė 1993 m. ir pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už geriausią metų knygą. Po suteiktos premijos spauda mirgėjo įvairiausiomis antraštėmis, kurių dauguma vienaip ar kitaip buvo susijusios su J. Kunčinu ir „Tūla“. Vieni kūrinį kėlė ant literatūros pjedestalo, kiti kritikavo, visgi „Tūla“ buvo minima plačiai ir ilgai, tai liudija pačio rašytojo išsaugota medžiaga sename segtuve.
„Tūla“ spaudoje – iškarpos ir komentarai
Romanas „Tūla“ priskiriamas prie ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, kurie pasirodė per pastaruosius dešimtmečius. 1999 m. „Kultūros barų“ žurnale pasirodžiusiame Violetos Davoliūtės straipsnyje aptariama miesto refleksijos tema lietuvių prozoje. Akcentuodama romanus R. Gavelio „Vilniaus pokerį“ bei J. Kunčino „Tūlą“ išskyrė, jog pastarajame miesto artikuliavimas „žymi naują kryptį lietuvių literatūrinio / kultūrinio konteksto raidoje.“ Rodos, patenkintas tokiu išskyrimu, J. Kunčinas išsisaugojo šį straipsnį, paryškindamas jam patikusias teksto vietas. Romaną „Tūla“ liaupsino ir lietuvių literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys. Pasak jo, „nuogąstavimai dėl lietuvių literatūros prozos žlugimo buvo mažumėlę per ankstyvi.“ K. Keblys rašė apie tuometinę posovietinę prozą Lietuvoje, kuri anot jo ir kitų tyrinėtojų, neturėjo jokių aiškių ateities perspektyvų. Vis dėlto, pasak literatūrologo, staiga plykstelėjo J. Kunčinas, kurio romanas „Tūla“ „paneigė gandus, kad mūsų proza vargu ar kada beprisikels.“ Tiesa, apie „Tūlą“ atsiliepimus rašė kone kiekvienas literatūrologas, dėmesį itin pritraukia poeto, literatūros kritiko Kęstučio Navako, poeto Romo Daugirdo, literatūros tyrinėtojo, kritiko Rimvydo Šilbajorio bei poeto, rašytojo, kritiko Sigito Gedos komentarai. Visas šių literatūros veikėjų mintis J. Kunčinas kone pedantiškai iškirpęs išsisaugojo atsiminimui.
Nuotraukos pasakojančios istoriją
Nors rašytojas neigė, jog romanas „Tūla“ yra autobiografinis, vis dėlto sunku tuo patikėti, kai bevardis pagrindinis veikėjas kalba pirmuoju asmeniu, o moteris, kurią jis įsimylėjęs iš tiesų egzistavo ir buvo jo gyvenimo dalimi. Romano protagonistas menkai apibūdina Tūlos išvaizdą, tik trumpai užsimena apie patinusias lūpas ar karmino dėmę ant chaki spalvos sijono. Skaitytojas susipažįsta su Tūla, kaip su duslaus balso, iš proto varančio juoko, drovios ir pasyvios šypsenos moterimi. Jos veido bruožai lieka lyg paslaptyje, tenka pačiam skaitytojui įsivaizduoti. Visgi, romano veikėja buvo sukurta pagal Gražinos Jaronytės paveikslą, šiandien galima žvilgtelti į J. Kunčino išsaugotas nuotraukas ir pamatyti kaip atrodė aprašytoji Tūla. Verčiant rašytojo segtuvo lapus, sunku neprisiminti pagrindinio romano „Tūla“ veikėjo nuogąstavimo: „Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo.“ Tuomet lyg blyksnis kyla mintis, jog su romanu susijusi archyvuota medžiaga visai neatsitiktinė. Gal tai savotiškas priminimas sau, jog buvo Tūla, buvo sėkmė, visa tai – neišgalvota. Deja, galime tik spėlioti priežastis besislepiančias už pedantiškai vesto segtuvo.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus viešųjų ryšių specialistė Viktorija Kochanauskaitė
