Muziejaus trečiadienis. Kaip namai virto muziejumi

Ar norėtumėt gyventi savo vardu pavadintoje gatvėje? O gal turėti savo vardo muziejų? Būtent tokia istorija ištiko žymų operos solistą Kiprą Petrauską. Jis gyveno K. Petrausko gatvėje, o po jo mirties name buvo įkurtas K. Petrausko memorialinis muziejus. 

Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas ne vienas eksponatas, liudijantis šią, pikantiškų ir intriguojančių detalių turinčią įdomią istoriją. Ją jums ir papasakosime šioje „Muziejaus trečiadienio“ rubrikoje.

Tad pradėkime nuo pradžių. 

Atokiame, mažai apgyvendintame Žaliakalnio rajone du broliai M. ir K. Petrauskai nusprendė statytis didelius namus. Dviejuose butuose planavo gyventi patys, o kitus nuomoti. Toks sprendimas buvo gana įprastas Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, nes dar besikuriančiame Kaune labai trūko gyvenamojo ploto į laikinąją sostinę iš mažesnių miestelių atvykusiems dirbti žmonėms.

1924 m. kompozitorius Mikas Petrauskas ir operos solistas Kipras Petrauskas sudarė sutartį su Kauno miesto valdyba dėl 1765 m² žemės sklypo termininės nuomos. Didelė tikimybė, kad broliai neturėjo pakankamai lėšų sklypui nusipirkti, todėl jį išsinuomojo. Tais pačiais metais Petrauskams buvo išduotas leidimas statyti dviejų aukštų mūrinį gyvenamąjį namą pagal inžinieriaus A. Golovinskio projektą. Pastato struktūra ir architektūra buvo priderinta prie pusapvalės aikštės Vydūno ir Janonio gatvių sankirtoje. 

Modernus ir erdvus namas su puošniu fasadu baigtas statyti 1925 m. Jame buvo įrengti 6 butai (su vonia ir WC), rūsyje – centrinio šildymo katilinė, įvestas vandentiekis ir kanalizacija. Kiekviename bute buvo krosnis, ant kurios šeimininkės gamindavo maistą. Už namo esančiame dideliame kieme stovėjo garažas. Kiek vėliau pristatyti ūkiniai pastatai, užveistas didelis sodas, pasodintas daržas. Sklypas aptvertas medine tvora.

Namo gyventojai

1926 m. name apsigyveno pirmieji gyventojai. Tų pačių metų rugsėjo 9 d. M. Petrauskas laiške pusbroliui N. Rasteniui rašė: „Gyvent mūs namas labai geras ir tiek vertas , kiek mums kainavo. Kainavo jau 22000 dol.“

Operos solistas Kipras Petrauskas su savo būsima žmona aktore Elena Žalinkevičaite ir jos sūnumi Leonu įsikūrė antrame namo aukšte, 6 kambarių bute (šiuo metu čia veikia K. Petrausko memorialinis butas). Vėliau šeima pagausėjo,  gimė dukrelės Guoda (g. 1929 m.) ir Aušra (g. 1937 m.) Petrauskaitės. 

Didelė tikimybė, kad šiame bute po kambariuką turėjo šeimos virėja ir vaikų auklė Elenutė Ulbeikienė. Tiek Kipras, tiek Elena buvo itin aktyvūs visuomenės ir kultūros veikėjai, scenos žmonės, mažai būdavo namie, tad kasdienius buities reikalus patikėjo šioms dviem moterims.

Kompozitorius  Mikas  Petrauskas su sūnumi Adakriu apsigyveno 3 kambarių bute pirmame pastato aukšte. O kai vedė antrąkart, mat buvo našlys, čia apsigyveno ir jo žmona Ona Aranauskaitė-Petrauskienė. 1933 m. jiems gimė dukrelė, kurią pavadino Protele. Adakris tuo metu jau buvo 24 metų jaunuolis, pasirengęs pradėti savarankišką gyvenimą. Jis trečiame namo aukšte, vadinamosiose „salkose“ (palėpėje), įsirengė 3 kambarių butuką su virtuve. Remonto darbai buvo atliekami skubiai, be leidimo, tad Kauno miesto savivaldybės komisija nubaudė namo savininką K. Petrauską 35 Lt pinigine bauda.

 Kiti keturi butai buvo nuomojami. Kurį laiką viename iš jų gyveno Elenos Petrauskienės motina Paulina Žalinkevičienė ir sesuo Eugenija, rašytojas Pranas Mašiotas. 

3 kambarių butą pirmame aukšte nuomojosi teisininkas, Lietuvos kariuomenės veikėjas Stasys Sasnauskas, kuris už nuomą mokėjo 1920 Lt per metus. Vincas Damijonaitis, gyvenęs 5 kambarių bute antrame aukšte, už nuomą mokėjo daugiau nei 3000 Lt per metus. Pusrūsyje vieno kambario bute gyveno sargas su šeima. Jis nemokėjo nuomos, tačiau rūpinosi katiline, prižiūrėjo kiemą ir sodą. 

Pirmame aukšte,  5 kambarių bute apsigyveno Kateivų šeima. Vladas ir Bronė Kateivos čia buvo įsteigę pirmąją Lietuvoje neakivaizdinio mokymo įstaigą „Kalbaneum” (vėliau pervadinta „Savišvieta”), pusrūsyje turėjo spaustuvę, kurioje spausdino pamokų konspektus ir vadovėlius. 

V. Kateiva buvo fotografijos entuziastas. Būtent jis savo fotoaparatu užfiksavo spaustuvės ir Petrauskų kiemo aplinką. Po daugelio metų šias unikalias fotografijas muziejui padovanojo buvusi namo gyventoja, jo dukra Regina Kateivaitė. Ji papasakojo, kad galiniame kieme buvo didelis sodas, kuriame augo pačios skaniausios Žaliakalnyje slyvos, o darže šeimininkės augino pomidorus. Čia stovėjo Kipro medžioklinių šunų aptvaras ir garažas, kuriame maestro laikė savo automobilį. Juo paveždavo namo vaikus. O per Velykas vaikai bėgdavo į kiemą ridenti kiaušinių. 

Idilė baigėsi 1940 m., kai atėjo skausmingų ir dramatiškų pokyčių metas. Tų pačių metų rudenį sovietų valdžia nacionalizavo Petrauskų namą. 1944 m. namai ištuštėjo, beveik visa Petrauskų šeima pasitraukė į Vokietiją. Pabūgę tremties išvyko Adakris Petrauskas su žmona Salomėja, Elenos mama ir sesuo su šeimomis, pati Elena su savo vaikais Leonu, Guoda, Aušra ir išgelbėta žydų mergaite Danute Pomerancaite. Name liko gyventi tik Kipras ir brolio našlė Ona Aranauskaitė-Petrauskienė su dukrele. Po šio lemtingo išsiskyrimo K. Petrauskas daugiau niekada nebepamatė Leono ir Guodos. Elena po ilgų įkalbinėjimų į Lietuvą grįžo 1948 m. su jaunėle Aušra ir Danute. Tais pačiais metais operos teatrą iškėlus į Vilnių, ten priverstinai persikraustyti teko ir K. Petrauskui su žmona bei dukra.

Kurį laiką K. Petrausko bute gyveno dailininko Petro Kalpoko sūnus, taip pat menininkas Rimtas Kalpokas.

1953 m. Kiprui ir Protelei buvo suteikta teisė nemokamai naudotis butais nr. 1 ir nr. 5. Į kitus butus buvo įkelti gyventojai. Čia apsistojo krepšininkas Vincas Sercevičius, matematikas Jonušas Adolfas Urbelis, lenktynininkas Algirdas Skrupskas, karininkas Juozas Listopadskis su šeimomis. Kurį laiką K. Petrausko bute gyveno dailininko Petro Kalpoko sūnus, taip pat menininkas Rimtas Kalpokas. Buvo įsikūrę Kavaliauskų, Jonuškių, Suvorovų šeimos. Pokariu name buvo įkurta poliklinika, kuriai vadovavo gydytojas B. Kaporas. Jis su šeima gyveno trečiame aukšte, palėpėje, vėliau emigravo į Ameriką.

Muziejaus įkūrimas

Praėjus metams po K. Petrausko mirties, norint pagerbti žymaus solisto ir pedagogo atminimą, 1969 m. sausio 16 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba išleido nutarimą, kuriame rašoma: „Įpareigoti Kultūros ministeriją ir Kauno miesto vykdomąjį komitetą įsteigti Kaune (K. Petrausko g. 31) memorialinį Kipro Petrausko muziejų, jame taip pat įrengti Miko Petrausko bei kitų įžymaus dainininko amžininkų – Operos ir baleto teatro kūrėjų – gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją.”

Pinigai yra, projektas yra. Bet gyventojų niekas neiškelia. 

Pirmuoju muziejaus direktoriumi tapo kompozitorius Algimantas Kubiliūnas. Jam teko nelengva užduotis. Reikėjo iškeldinti namo gyventojus, sukaupti eksponatus būsimoms ekspozicijoms, parengti projektą, ekspozicijos koncepciją, restauruoti itin apleistą, beveik avarinės būklės pastatą ir pritaikyti gyvenamąsias patalpas muziejaus reikmėms. A. Kubiliūnas interviu sakė: „Muziejus prasidėjo Petrausko bute. Gal trys darbuotojai, aš direktorius. O kiti butai – gyvenami. O kad įkurti muziejų – yra nuostatai. {…} Kiek aš į komitetą privaikščiojau, kad iškeldintų gyventojus. {…}  Pinigai yra, projektas yra. Bet gyventojų niekas neiškelia.  O neoficialus susitarimas buvo toks: ministerija steigia muziejų, remontuoja, rengia, miestui reikia tik iškeldinti gyventojus.“ Reikalai pajudėjo, kai muziejus buvo atiduotas miestui. Tačiau pastato pritaikymo muziejui darbai užtruko ilgai, net septynerius metus. 

Per tą laikotarpį buvo sukaupta daugiau negu 8000 eksponatų: fotografijų, dokumentų, baldų, meno kūrinių ir kt. Didžiausias Miko ir Kipro Petrauskų memorialinis palikimas buvo įsigytas iš Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės ir Protelės Petrauskaitės-Skalandienės. Pirmoji muziejaus ekspozicija buvo išdėstyta per du pastato aukštus keturiose salėse. Antrame aukšte buvo atkurtas K. Petrausko memorialinis butas, trys kambariai: darbo kambarys, svetainė ir miegamasis. Rengiant ekspozicijas ir memorialinį butą buvo konsultuojamasi su E. Žalinkevičaite-Petrauskiene.

Simboliškai pirmoji į muziejų įžengė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė.

Ekspoziciją kūrė muziejininkė A. Šerkšnienė ir dailininkas-architektas A. Mikėnas. KMM fonduose saugomi autentiški pirmosios K. Petrausko memorialinio muziejaus ekspozicijos brėžiniai, kurie stebina iki smulkmenų suplanuotomis detalėmis. Algimantas Mikėnas parengė ne tik ekspozicinių erdvių ir koncertų salės eskizus, bet pagalvojo ir apie smulkesnius objektus: vėliavos laikiklį (kuris vis dar naudojamas pagal savo funkciją), šiukšliadėžes, direktoriaus kabineto baldus. Visą įrangą ekspozicijai 1974 m. pagamino Kauno dailės dirbinių kombinatas „Dailė”. 

1975 m. architektas A. Janulis ir skulptorius B. Petrauskas parengė K. Petrausko memorialinio muziejaus rodyklės ir memorialinės lentos, skirtos broliams Petrauskams, projektus. Muziejaus skverelyje buvo numatyta vieta skulptūrai. Galutinė pastato rekonstrukcijos sąmatos vertė buvo 90 760 rub. (Šiuo metu tokia suma maždaug prilygtų pusei mln. eurų.)

K. Petrausko memorialinis muziejus lankytojams duris atvėrė tik 1977 m. sausio 31 d. Simboliškai pirmoji į muziejų įžengė Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė. Atidaryme dalyvavo Miko Petrausko žmona Ona Petrauskienė su dukra Protele, K. Petrausko dukra Aušra Petrauskaitė, kaimynas ir geras bičiulis solistas Antanas Sodeika, K. Petrausko mokiniai ir, žinoma, „miesto partiniai ir tarybiniai darbuotojai“.

Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, bedvasės baltos sienos ir žalios tarybinės užuolaidos memorialiniame bute visiškai neatspindėjo Petrauskų namų dvasios ir šilumos, o tik užglaistė visus  laimingo ir laisvo gyvenimo likučius. „Mūsų namai buvo negyvi, šalti ir labai jau muziejiški“, – vieno interviu metu atviravo A. Petrauskaitė. 

Džiugu, kad šiuo metu M. ir K. Petrauskų namai atrodo visiškai kitaip. Po 2006 m. atliktų interjero ir eksterjero polichrominių tyrimų, buvo atkurtas autentiškas tarpukario K. Petrausko memorialinio buto, laiptinės ir namo išorės vaizdas. 

Kviečiame apsilankyti KMM M. ir K. Petrauskų namuose  ir pajusti tarpukario dvelksmą.