Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Vasario 16 d. duris atvėrė paroda „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“, kurioje pristatomi tarpukario eksponatai, atspindintys miestietišką gyvenseną.
Parodoje skambanti tarpukario muzika nukelia lankytojus į šio laikotarpio kūrybinę aplinką. Pagrindinis parodos akcentas lelija (tulpė) – valstietiškos kultūros įprasminimas nauju, moderniu stiliumi, naujomis technikomis ir skirtingose medžiagose.
Nuo pirmų Nepriklausomos valstybės dienų politikai ir diplomatai palaikė ir rėmė švietimą bei kultūrą. Iš valstietijos kilusi inteligentija suprato, kad kultūra yra tinkamiausia priemonė Lietuvą pristatyti pasauliui. Tauta skynėsi kelią į pasaulį per meną ir kultūrą.
1925 m. Italijoje (Monzoje) pristatytos suvalkietiškos kaišytinės spalvingos prijuostės su lelijų (tulpės) motyvu, simbolizuojančiu tautinį tęstinumą moderniame meno pasaulyje. Italų, prancūzų spaudos atsiliepimai kilstelėjo Lietuvą, o menininkus išlaisvino iš nepasitikėjimo. Prasidėjo aktyvus domėjimasis kaimo kultūra. Skulptoriaus Juozo Mikėno išdrožta medinė monumentali skulptūra „Rūpintojėlis“ 1937 m. tapo Paryžiaus pasaulinės parodos Lietuvos paviljono akcentu: susimąsčiusi Kristaus figūra atspindi mūsų tautos susikaupimą ir būdą, išgyventą skausmą. Profesionalioji dailė, perimdama tuos dvasingumo bruožus, formavo įvairių šakų nacionalinę profesionaliąją dailę. Nuo pirmųjų dailės parodų atsirado glaudus ryšys tarp valstietiškojo ir profesionalaus meno su funkcionalumo pradžia miestietiškoje aplinkoje.
Valstietiška inteligentija, supratusi pamatinę tautos svarbą, pradėjo vertinti savo ir tautos išskirtinumą. Miesto kultūroje vis daugiau ėmė rastis vietos ir dėmesio tautiniams reliktams. Per valstybines šventes jaunimas puošėsi istoriniu tautiniu Birutės kostiumu. Populiarumu pasižymėjo ir vieno pirmųjų profesionaliosios taikomosios tekstilės kūrėjų ir pedagogų Antano Tamošaičio sukurti ir įvairiais raštais išpuošti nauji modernūs lietuviški tautiniai kostiumai. Moterys ir merginos jais puošėsi diplomų įteikimo, vestuvių progomis.
Valstietiškoji kultūra populiarėjo, susigrąžindama savo vertę. Kūrėsi įvairios veiklos, būreliai dailiųjų amatų bendrovės: pvz., Žemės ūkio rūmų pastangomis buvo organizuojami mokami kursai merginoms ir vaikinams. Palaipsniui prigimtinė valstietiška kūryba virto tautiniu amatu (mezgimas, siuvinėjimas, staliaus ir dailidės amatai).
Štai Marė Jančienė-Gružauskaitė 1928 m. Laisvės alėjoje įsteigė medžiagų ir siūlų krautuvę, skirtą rankdarbiams ir net gavo leidimą įsteigti rankdarbių kursus. Parduotuvėje dirbo 12 merginų. Jos priimdavo užsakymus siuvinėti bažnytines vėliavas bei įvairių studentiškų korporacijų atributus. Dirbtuvėje taip pat siuvinėtos pagalvės, staltiesės, nosinės su monogramomis, monogramos vyriškiems paltams, suknelės. M. Jančienė siūlus, medžiagas, biserį, įvairius ruošinius siųsdavosi iš užsienio, dažniausiai iš Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos.
Prie liaudies meno išsaugojimo, gaivinimo, skleisdami etninę kultūrą, prisidėjo ir daugelis to meto menininkų: A. Tamošaitis, Adomas Varnas, Kazys Šimonis, Domicelė Tarabildienė, Balys Buračas ir daugelis kitų.
Valstybė menininkams skyrė stipendijas mokytis ir tobulintis užsienyje. Dauguma jų sugrįžo, ir, susipažinę su vakarietišku gyvenimu, puošė miestą savo išskirtinumu ir boheminiu gyvenimo būdu.
Paroda „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ veiks iki balandžio 24 d.
Janina Savickienė
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja
