Žurnalų archyvas

Muziejaus trečiadienis. Ką pasakoja tremtinių tekstilė?

5 liepos, 2023, Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė ir Henrika Kryževičienė | Kauno IX forto muziejus | Muziejaus trečiadienis, Naujienos

Birželio 16 d. Kauno IX forto memorialiniame komplekse atidaryta tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“, eksponuojama po atviru dangumi. Simbolinis pavadinimas, kaip ir pagrindinis parodos objektas – smulkieji tremtinių tekstilės rankdarbiai ir jų įkvėptos meninės instaliacijos, koduoja gausybę prasmių, kurias lankytojai pamažu atranda apžiūrėdami parodos objektus. Tada gerokai plečiasi ir žodžio dygsnis reikšmė, nes jame – ir ryžtas, drąsa, tikėjimas, viltis, ir siekis išsaugoti, įamžinti, perduoti. 

Lauko parodą sudaro kelios dalys: tremtinių tekstilės rankdarbių ekspozicija ir penkios meninės instaliacijos, sukurtos žinomų Lietuvos menininkų Džiugo Karaliaus ir Giedriaus Bučo, Mariaus Jonučio, Eglės ir Roko Kašėtų, Linos Jonikės, Gretos Kardi-Kardišiūtės. Šiame tekste norėtųsi detaliau aptarti mažyčius atminties, rezistencijos ir tapatumo ženklus – tremtinių tekstilės dirbinius, kurie į Lietuvą parvežti iš atšiaurių SSRS kraštų. 

Rankdarbiai tremtyje: vizitėlės, knygelės ir funkcinė tekstilė

Parodai atrinkti tekstilės dirbiniai, kuriuos 1949–1953 m. sukūrė politinės kalinės ir tremtinės. Rankdarbiai maži, telpantys į delną. Tokį jų formatą lėmė sukūrimo aplinkybės – sovietiniuose lageriuose galiojo griežta tvarka, priemonės siuviniams nebuvo lengvai pasiekiamos. Medžiagų ir siūlų lagerio kalinės kartais gaudavo siuntomis iš Lietuvos, tačiau įprastai naudojo tai, kas pasitaikydavo buityje: audinių skiauteles, pamušalus, palto atraižas, drobės gabaliukus… Siūlus ardydavo ir traukdavo iš rūbų, o adatas pasidarydavo iš žuvies kaulo, šukų danties ar vielos gabalėlio.

Priespaudos ir įkalinimo sąlygomis rankdarbiuose išdygsniuota viltis, tautinis tapatumas, tikėjimas.

Lageriuose ir tremtyje sukurtus rankdarbius, kurių fotografijos matomos parodoje, galima suskirstyti į kelias grupes: vizitėles, knygeles ir funkcinę tekstilę. Vizitėlėmis vadintos nedidelės, į delną telpančios tekstilinės žinutės su išsiuvinėtu tekstu. Teksto turinys būdavo labai įvairus – sveikinimas, trumpas pranešimas, linkėjimas… Vizitėles puošė augalų motyvai, lietuvių liaudies, tautinės simbolikos raštai. Mažas siuvinio formatas pasirinktas neatsitiktinai – taip jį lengviau paslėpti ir perduoti. Knygelės, skirtingai nei vizitėlės, turėjo kruopščiai įrištus popierinius puslapius, paprastai jos būdavo širdelės formos. Knygelėse sukaupti prisiminimai ir maldos, stiprinusios dvasią. Praktinę paskirtį turėjo funkcinės tekstilės rankdarbiai – sagė, maišelis, dėžutė ar pan., kurie naudoti puošybai ir buičiai dekoruoti. Šių dirbinių ypatybė – greta praktiškumo išryškėjanti tautinio tapatumo saugojimo funkcija – juose rankdarbių kūrėjos užslėpdavo tautinius simbolius. 

Rankdarbiai liudija

Ne ką mažiau nei patys rankdarbiai svarbios moterys, kurios juos sukūrė, ir tai, ką joms teko patirti. Susipažinkime su keliomis rankdarbių autorėmis iš arčiau.

Jaunavedžiai Aldona ir Leonas Vilučiai savo vestuvių dieną. Inta, 1956 m. © KDFM

Vienas parodos rankdarbių – iš tamsaus kostiuminio audinio su pamušalu pasiūtas maišelis, kurio centre, ant siūlais nerto tinklelio, išsiuvinėtas Lietuvos valstybės simbolis Vyčio kryžius. Maišelį 1953 m. sukūrė Aldona Sabaitytė-Vilutienė. Būdama dar paauglė, A. Sabaitytė-Vilutienė prisijungė prie rezistencinės kovos. Slapyvardžius Neužmirštuolė, Viltis gavusi mergina nuo 1945 m. padėjo palaikyti ryšį tarp pietinėje Suvalkijos dalyje veikusios Perkūno rinktinės, Palių ir Kalniškės apylinkių partizanų. Vėliau tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės būrių ir Dainavos apygardos Šarūno rinktinės ryšininke. 1949 m. suimta, kankinta, kalinta Intos ir Lemiu (Komija) ypatingojo režimo lageriuose. Atšiaurioje ir nesvetingoje aplinkoje A. Sabaitytė atrado artimą širdį – Intoje susipažino su čia represuotu kovotoju prieš nacių ir sovietų okupacinius režimus, Lietuvos partizanų Tigro rinktinės vadu Leonu Vilučiu, su juo sukūrė šeimą. Į Lietuvą A. Sabaitytė-Vilutienė grįžo 1954 m. Čia įgijo pedagogės išsilavinimą, mokytojavo Marijampolėje. Prasidėjus Sąjūdžiui, aktyviai dalyvavo jo veikloje, rinko medžiagą apie antisovietinę rezistenciją ir tremtį, rūpinosi Lietuvos partizanų atminimo išsaugojimu.

Maišelis, 1953 m., aut. Aldona Sabaitytė-Vilutienė. Pasiūtas iš tamsaus kostiuminio audinio su pamušalu. Centre, ant siūlais nerto tinklelio, išsiuvinėtas Vyčio kryžius – Lietuvos valstybės simbolis. © KDFM / Matas Laužadis


Tekstilės rankdarbio detalė. Maišelis, 1953 m., aut. Aldona Sabaitytė-Vilutienė. Pasiūtas iš tamsaus kostiuminio audinio su pamušalu. Centre, ant siūlais nerto tinklelio, išsiuvinėtas Vyčio kryžius – Lietuvos valstybės simbolis. © KDFM / Matas Laužadis

Parodoje galima išvysti ąžuolo lapų ir gilių formos sagę, į kurią pažvelgus atidžiau ant gilės matosi išsiuvinėta Lietuvos vėliava. Rankdarbį 1952 m. sukūrė Benedikta Vabalaitė-Čepelienė. Moters tėvai Antanas ir Paulina Vabalai turėjo didelį 30 ha ūkį Grikapalio kaime (Lazdijų apskr.), augino septynis vaikus. Ūkyje buvo įsikūrusi pradžios mokykla, spaudos atsiėmimo punktas. Prasidėjus pirmiesiems masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams, 1941 m. birželio 14 d. Paulina Vabalienė kartu su dviem dukromis ir dviem sūnumis ištremta į Altajaus kraštą, Antanas Vabalas ir du vyriausieji sūnūs išvežti į lagerius. B. Vabalaitė-Čepelienė, praleidusi penkerius metus tremtyje, ryžosi bėgti atgal į Tėvynę. Sugrįžusi apsigyveno Kaune, tačiau 1949 m. buvo suimta ir nuteista 10 metų lagerio už pabėgimą iš tremties ir dokumentų klastojimą. Moteris buvo kalinama Dalstrojaus lageryje, Magadane. 1964 m. sugrįžo į Lietuvą.


Lietuvės politinės kalinės šokių ansamblio narės, Magadanas, 1954 m. Kairėje – Benedikta Vabalaitė-Čepelienė, dešinėje, apsirengusi vyriškais rūbais, likimo draugė Stefa Urbšaitė. © KDFM

Sagė, 1952 m., aut. Benedikta Vabalaitė-Čepelienė. Sagei parinkta ąžuolo lapų ir gilių forma simbolizuoja dvasios stiprybę, tvirtą tikėjimą, laisvę. Ant vienos gilės keliais siūlų dygsniais išsiuvinėta Lietuvos vėliava. © KDFM / Matas Laužadis

Tekstilės rankdarbio detalė. Sagė, 1952 m., aut. Benedikta Vabalaitė-Čepelienė. Sagei parinkta ąžuolo lapų ir gilių forma simbolizuoja dvasios stiprybę, tvirtą tikėjimą, laisvę. Ant vienos gilės keliais siūlų dygsniais išsiuvinėta Lietuvos vėliava. © KDFM / Matas Laužadis

Tarp parodos rankdarbių – ir širdelės formos knygelė, kurią iš tamsaus medvilninio audinio 1950 m. pasiuvo Marija Aksamitauskaitė. Knygelės viduje – jai skirti draugių sveikinimai. Kaip minėta anksčiau, knygelės buvo tarsi tam tikros atminties „saugyklos“ – sergėdavo prisiminimus apie artimą, padėdavo palaikyti dvasinę tvirtybę. Vienas iš įrašų skamba taip: „Maryte, Tave vėl sveikins pievų gėlės. Mielai dainų aidus kartos. Pamirši vėl, kas skausmą kėlė – Kad audros šėlo kitados. Felė.“ Marija Aksamitauskaitė buvo Jurbarko apylinkėse veikusių partizanų ryšininkė. Suimta 1946 m., kai per kratą jos namuose rasta atsišaukimų, kuriuose raginama nedalyvauti rinkimuose. Moteris kalinta lageriuose Komijoje, Magadane. Į Lietuvą sugrįžo 1958 m.


Atminimų knygelė, 1950 m., aut. Marija Aksamitauskaitė. Širdelės formos knygelė pasiūta iš tamsaus medvilninio audinio, siuvinėta mėlynų ir baltų žiedų motyvais. Viduje parašyti Marijai skirti draugių sveikinimai. © KDFM / Matas Laužadis

Atminimų knygelė, 1950 m., aut. Marija Aksamitauskaitė. Viduje parašyti Marijai skirti draugių sveikinimai. © KDFM / Matas Laužadis

Tekstilės rankdarbio detalė. Atminimų knygelė, 1950 m., aut. Marija Aksamitauskaitė. Širdelės formos knygelė pasiūta iš tamsaus medvilninio audinio, siuvinėta mėlynų ir baltų žiedų motyvais. © KDFM / Matas Laužadis

Tai – tik trumpas žvilgsnis į kelių moterų gyvenimą. Jų ir kitų kūrėjų dirbiniai nebyliai pasakoja istoriją, tereikia gerai įsižiūrėti ir įsiklausyti. Priespaudos ir įkalinimo sąlygomis rankdarbiuose išdygsniuota viltis, tautinis tapatumas, tikėjimas. Lageriuose ir tremtyje sukurtuose dirbiniuose telpa išsaugoti prisiminimai, atmintis, individualios istorijos; jie tarsi pranešimas ar ženklas, kurį reikia siųsti-perduoti ir gauti-priimti.

Tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“ eksponuojama Kauno IX forto memorialiniame komplekse, ją galima aplankyti nemokamai bet kuriuo metu.