Minint laisvės kovotojo, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos įgaliotinio ryšiams su Vakarais Juozo Lukšos (1921 08 10–1951 09 04) šimtąsias gimimo metines siūlome pažvelgti į Kauno miesto muziejuje saugomus istorinius dokumentus, kuriuose atsispindi šį partizaną labiausiai išgarsinusios 1947–1950 m. veiklos Vakarų šalyse epizodai.
Išsiųsdama atstovus į užsienį Lietuvos partizanų vyriausybė siekė išsirūpinti nuolatinės paramos pinigais, ginklais, šaudmenimis, kitais pogrindžiui būtinais reikmenimis, užmegzti nuolatinį radijo ryšį. Nors to pasiekti nepavyko, buvo įgyvendinti kiti numatyti uždaviniai: iš krašto išgabenta ir paviešinta gausi medžiaga, liudijanti žiaurias okupantų represijas ir gyventojų pasipriešinimą, suderinti santykiai bei kompetencijos ribos su okupuoto krašto interesus atstovaujančiomis išeivių organizacijomis, užmegzti ryšiai su užsienio šalių žvalgybomis. Siekiant numatytų tikslų J. Lukšai neišvengiamai teko susidurti su susipriešinimu, besireiškiančiu tarp skirtingoms politinėms srovėms atstovaujančių organizacijų, ir šiomis aplinkybėmis ieškoti geriausio sprendimo. Apie tai plačiau ir užsiminsime šiame straipsnyje.
Kauno miesto muziejuje saugomas kito žymaus antinacinės ir antikomunistinės rezistencijos veikėjo, taip pat pasižymėjusio nelegaliais žygiais į Švediją (1943–1944 m. – trys slaptos misijos iš Lietuvos, 1946 m. – bėgimas gelbstintis iš Lenkijos), Algirdo Vokietaičio archyvas. Jame išlikę nemažai autentiškų laiškų ir vėlesnių užrašų, kuriuose minimas Skrajūno vardas (tokį slapyvardį Juozas Lukša naudojo būdamas Vakaruose). Pats A. Vokietaitis nuo organizacinės veiklos nusišalino dar 1947 metų rugsėjį, likus keliems mėnesiams iki netikėto partizanų J. Lukšos ir Kazimiero Pyplio pasirodymo Švedijoje 1948 m. vasarį. Tačiau dalis kiek vėlesnės korespondencijos į jo archyvą pateko aštuntame dešimtmetyje, kai pradėjo rašyti ir tikslinti atsiminimus rengiamai knygai „Laisvės besiekiant“.
Iki J. Lukšos žygių į Vakarus epizodiškai Lietuvos partizanai ryšius su išeivija palaikė beveik išimtinai per Joną Deksnį. Šis antinacinio pogrindžio veikėjas, kalintas Vokietijoje, 1945 ir 1946 m. išdrįso iš ten grįžti į okupuotą kraštą ir užmegzti ryšius su rezistencijos vadais. Puoselėdamas asmenines ambicijas J. Deksnys ilgą laiką siekė konstruoti Lietuvos partizanams Vakaruose atstovaujančią ir jų vadovybės įgaliojimus turinčią organizacinę struktūrą, tam tikrą diplomatinį korpusą (iš pradžių VLAK – Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto, vėliau BDPS – Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio – Užsienio delegatūros pavadinimu). Tačiau šis organizacinis tinklas nebuvo didelis, rėmėsi pavienėmis Stokholmo ir Paryžiaus grupelėmis ir, neskaitant Lietuvos diplomatijos vadovo S. Lozoraičio palaikymo, didelės įtakos neturėjo. Be to, į jį buvo suburti liberalios ir tautininkiškos orientacijos veikėjai, nors krašto partizanų vadai daugiausia buvo katalikiškos pasaulėžiūros ir jiems labiau rūpėjo užmegzti ryšius su ideologiškai artimu VLIK (Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu), kuriame dominavo katalikiško sparno atstovai (M. Krupavičius, M. Sidzikauskas, J. Brazaitis ir kiti). Išsivystęs BDPS UD ir VLIK konfliktas buvo kenksmingas Lietuvos laisvinimo reikalui ir jį reikėjo vienu ar kitu būdu spręsti.
1948 m. pradžioje patekęs į Švediją, J. Lukša pamažu išsilaisvino iš J. Deksnio įtakos ir sugebėjo palenkti jį deryboms su VLIK. J. Deksnys bemaž nusileido ir net sutiko pasitraukti iš BDPS UD, o tai faktiškai reiškė, kad ši organizacija su įslaptintais nariais turėjo prarasti savo vaidmenį. Tačiau tokį staigų pasitraukimą dar reikėjo kažkaip paaiškinti kovingiems bendražygiams…
Birželio pabaigoje išvykę į Vokietiją tartis su VLIK, J. Deksnys, J. Lukša ir J. Pajaujis pakeliui savaitei apsistojo Paryžiuje. Čia J. Deksnys daug posėdžiavo su BDPS UD Paryžiaus grupelės nariais Algirdu Greimu ir Broniu Raila. Pastarasis laiške mini, kad grįžęs į Paryžių rado „J. Deksnį, su kuriuo savaitė su viršum praėjo labai varginančiuose pasikalbėjimuose“. Aršią liberalios ir katalikiškos stovyklų nesantaiką liudija tolesnės laiško eilutės apie tai, kad sunkiausia „turėti reikalo su klastingu ir amžinai veidmainingu jėzuitišku priešu“. Konstatavęs tvyrančias skeptiškas nuotaikas dėl būsimų derybų su VLIK rezultatų, B. Raila rašo, kad J. Deksnys kaip „argumentą“ nusivežė ir „vieną ateitin[inkiškų] pažiūrų vyrą iš krašto“ (t. y. Juozą Lukšą). „Nepavyko Jono perkalbėti […]. Mes manome, kad kryžininkai jį ten tik prigaus ir gerą į piktą išvers. Priėjo prie to, kad Užs. Del-a jam įteikė kolektyvinį raštą, kad nusiima visą atsakomybę už jo solistinius žygius ir jiems nesolidarizuoja“ (1948 07 13 laiškas Vladui Žilinskui, KMM-GEK-7058).
Kaip matome iš 1948 m. liepos 7–9 d. Baden Badene vykusio pasitarimo protokolo, J. Deksnys aiškino, kad formaliai uždaryti BDPS UD „jis neturi teisės, bet delegatūra turės faktiškai likviduotis“, neįvykdžius jai iškelto reikalavimo įtraukti poros naujų narių, atstovaujančių skirtingoms organizacijoms. Bendru besiderančių pusių susitarimu vadovauti užsienyje Lietuvos valstybės laisvinimo kovai pavesta VLIK ir Vykdomajai Tarybai. VLIK užtikrinama teisė kurti egzilinę vyriausybę, ryšį tarp kurios ir Lietuvos partizanų vadovybės turės palaikyti Lietuvos pogrindžio atstovas užsieniui (tuo metu J. Deksnys). Šie susitarimai būtų buvę neįmanomi be aktyvios J. Lukšos-Skrajūno pozicijos, kuris susirinkusiesiems nurodė, kad krašto rezistencinė vadovybė neprieštarauja užsienyje veiksiančios egzilinės vyriausybės idėjai, „nes dabar tremtyje politinei akcijai vadovaujančiais asmenimis krašto rezistencijos vadovybė pilnai pasitiki“ (nuorašas, KMM-GEK-3952).
Žinia apie Baden Badene pasirašyto susitarimo turinį greitai nuvilnijo ir pribloškė tam nepasiruošusius buvusius J. Deksnio bendražygius iš Užsienio delegatūros. Rugpjūčio 16 d. Paryžiuje į BDPS UD „suvažiavimą“ susirinkę A. Greimas, B. Raila ir S. Mackevičius svarstė net galimybes J. Deksnį likviduoti arba siūlyti jam pačiam nusižudyti (plačiau apie tai: L. Mockūnas, Pavargęs herojus, p. 307–308). Žinios apie panašų „ultimatumą“ pasiekė ir Lietuvos diplomatinį atstovą Paryžiuje, rėmusį VLIK veiklą, Stasį A. Bačkį, kuris ta proga išreikšdamas palaikymą J. Deksniui ir sumenkindamas jo buvusius draugus rašė: „Atrodo, jog „narsieji“ vyrai juo toliau, juo labiau klimps, norėdami Jums „atsikeršyti“. Tuo tarpu, kiek girdėti, smarkiausias yra p. Žymantas“ (1948 09 11 laiškas J. Deksniui, KMM-GEK-2015).
Papildomai žibalo į ugnį įliejo išeivijos spaudoje pasirodęs reportažas (kaip manyta, paremtas pokalbiu su J. Lukša), kuriame buvo teigiama, kad Lietuvoje veikia tik BDPS, o VLAK organizaciją išgalvojo „kai kurie politikieriai“, kurie „jos vardu svetur „veikia“, vesdami kiršinimą“ (Mūsų kelias, nr. 35, 1948 07 31, p. 6). Iš tiesų Lietuvos partizanai buvo bandę steigti BDPS politinį sparną VLAK, tačiau šias pastangas sukompromitavo faktas, kad jos pirmininku buvo paskirtas J. Markulis, kuris vėliau buvo išaiškintas kaip sovietų agentas. Krašte VLAK struktūra tuo metu neegzistavo, tačiau J. Deksnys prisistatinėjo jos atstovu.
Iškarpas iš laikraščio J. Deksniui atsiuntęs Karolis Drunga (Jurgis Valiulis), priekaištavo: „išeina, kad Lukša ne visas Tavo iš antros kelionės atvežtas žinias patvirtino. Priešingai, jis nepatvirtino svarbiausių“ (1948 08 05 laiškas, KMM-GEK-6300). Itin emocingai ir aštriais posakiais išreiškęs nusivylimą tuometiniais J. Deksnio veiksmais, K. Drunga primygtinai siūlė atkurti ir išlaikyti įsipareigojimus, toliau leisti BDPS biuletenį, priešintis VLIK ir krikdemų propagandai, taip pat „likti ištikimiems principui – kovoti ne tik dėl išorinės Lietuvos laisvės atstatymo, bet ir dėl tikros vakarietiškos laisvės mūsų vidaus gyvenime“ (ten pat). Tačiau maždaug po metų BDPS UD galutinai nustojo gyvuoti.
Kita vertus, Baden Badeno susitarimas neišsprendė, o tik pagilino nesutarimus tarp VLIK, pretenduojančio steigti egzilinę vyriausybę, ir Lietuvos diplomatinės tarnybos, vadovaujamos Stasio Lozoraičio, kuris prezidento A. Smetonos pasirašytais „Kybartų aktais“ buvo paskirtas ministru pirmininku ir jam pavesta pavaduoti prezidentą. Gilų susirūpinimą „kai kuriais p. J. Deksnio ir Skrajūno pasirašyto su Vliku ir jo Vykd. Taryba susitarimo aspektais, ypač kiek tie susitarimai ir… pareiškimai paliečia… Lietuvos diplomatiją ir jos Šefą, p. St. Lozoraitį“ tuo metu išreiškė V. Trumpa (1948 07 30 laiškas A. Greimui, KMM-GEK-2009). Jis reikalavo, kad J. Deksnys ir J. Lukša kartu, vienas J. Deksnys arba, šiems nesutikus, DBPS UD padarytų Lietuvos diplomatijos šefui raštišką pareiškimą, kuriame patikslintų, kad minėtas susitarimas nėra oficialaus pobūdžio, jis neprimeta naujo statuso ir susisaistymo Lietuvos diplomatinei tarnybai, kuri vienintelė gali sudaryti egzilinę vyriausybę užsienyje (ten pat).
Tuometinę trintį su Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu S. Lozoraičiu išduoda net formalios detalės. VLIK atstovas V. Sidzikauskas tuo metu siuntinėjo laiškus, atspausdintus ant blanko su Vyčiu ir užrašu „L. R. Užsienio reikalų tarnyba“. Viename, adresuotame J. Deksniui, jis rašo: „P. Lozoraitis ir Dr. Šaulys rengiasi pas mus atvykti. Nesigailėsime pastangų ir su jais susiprasti ir santykius išlyginti“ (1948 09 20 laiškas, KMM-GEK-2016). Minėtas susitikimas įvyko 1948 m. rugsėjo 3 d. Lugane (Šveicarija). Tačiau ir po to, kaip vaizdingai pažymėjo L. Mockūnas, „VLIKʼas ir diplomatai nesuartėjo nė per milimetrą“ (Pavargęs herojus, p. 306).
Lietuvos partizanų atstovų ryšiams su Vakarais likimai susiklostė skirtingai. Nesėkmingas organizatorius J. Deksnys toliau rūpinosi išlaikyti pagrindinio tarpininko vaidmenį ir V. Sidzikauskas laiškuose skubėjo jį raminti, kad, atsivėrus realios ir konkrečios ekspedicijos (į Lietuvą) galimybėms, „painformuosiu Tamstą ir tatai būtų daroma su Tamstos žinia“ (1948 08 12 laiškas, KMM-GEK-2012), „Būtina tik, kad siūlas paliktų Tamstos rankose ir jau toliau viskas eitų per Tamstą. Toks čia yra mano tvirtas nusistatymas“ (1948 08 22 laiškas, KMM-GEK-2013). Tačiau 1949 m. gegužės 1 d. išsilaipinęs Lietuvos pajūryje su grupele pabaltijiečių rezistentų J. Deksnys iškart buvo suimtas ir pradėjo dirbti sovietiniam saugumui.
Tuo tarpu nepasiduodantis kovotojas Juozas Lukša po ilgų mokymų prancūzų žvalgybos mokykloje ir netesėtų jų pažadų pradėjo bendradarbiauti su amerikiečiais. Šie pasirūpino, kad jis su dar dviem desantininkais 1950 m. spalio 3 d. būtų išmestas į Lietuvos miškus. Išduotas ir patekęs į pasalą, J. Lukša žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. prie Pabartupio (Garliavos apylinkės).
