Birželio vidurys mūsų visuomenėje paženklintas Gedulo ir vilties diena, kuri primena: represuotųjų užmiršti nevalia. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyve pradėti rinkti duomenys apie fotografijų ir piešinių autorius, patyrusius represijas. Užrašomi pasakojimai ir renkama vaizdinė medžiaga apie ištremtų dailininkų dalią. Pastaruoju metu tyrinėjamos Kauno meno mokyklos dėstytojų ir mokinių tremtys. Vieni iš jų sugrįžo, kiti svetimoje žemėje pasiliko Amžiams.
Jau du mėnesius Nacionalinis M. K Čiurlionio dailės muziejus rengia ekskursijas „Tarpukario kultūros židinys Pelėdų kalne“, kurias veda Liaudies meno archyvo rinkinio saugotoja Monika Gineikienė. Birželio 17 d. Gedulo ir vilties dienai paminėti ekskursija bus papildyta pasakojimais apie Kauno meno mokyklos dėstytojų ir mokinių, kurie po 1940-ųjų buvo išvežti iš Lietuvos, tremtį. Dundant dulkėtiems traukiniams, žlugo jaunųjų dailininkų veiklos ir kūrybos keliai. O viltys ar išliko?..
Vienas iš patyrusiųjų represijas – profesionalus dailininkas Vytautas Pranas Bičiūnas (1893–1942), nuo 1923 m. dėstęs Kauno meno mokykloje, vadovavęs pirmajai tautodailės rinkimo ekspedicijai Utenos apskr. 1927 m., rašęs ekspedicijos dienoraštį. V. P. Bičiūnas buvo aktyvus visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos narys. 1941 m. sovietų okupacinės valdžios ištremtas iš Lietuvos ir įkalintas Sverdlovske, kalėjime nr. 1. 1942-07-25 buvo nuteistas sušaudyti. (Lietuvos dailininkų žodynas T. 3: 1918–1944), o Lietuvos represuotųjų sąraše, likimo skiltyje, liko įrašas: „mirė kalėjime“. Muziejaus liaudies meno skyriaus archyvo rinkinyje saugomi etnografiniai V. P. Bičiūno piešiniai ir rašyti dienoraščiai.
Kartu su dėstytoju V. P. Bičiūnu į ekspediciją Utenos apskrityje vyko ir Kauno meno mokyklos mokinys Povilas Andrejauskas (1905–1988), kuris piešė kraitinių skrynių piešinius. P. Andrejauskas mokėsi Kauno meno mokykloje 1923–1933 m., vėliau išvyko dirbti į Biržus, ten gimnazijoje mokė piešimo. Tačiau 1941 m. buvo ištremtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte. Po represijų 1958 m. grįžo į Lietuvą. (Laisvės kovų archyvas)
Kauno meno mokyklos mokinė Genovaitė Kindurytė (1900–1986), 1934 m. baigusi meno mokyklą, dirbo Aukštaitijos miesteliuose piešimo mokytoja. 1937 m. ištekėjo už muzikos mokytojo M. Belžako ir persikėlė į Zarasus. Dirbo gimnazijoje piešimo mokytoja. 1941 m. birželio 14 d. Belžakai buvo represuoti ir ištremti į Sibirą. M. Belžakas pateko į Rešiotų lagerius, o jo žmona G. Kindurytė-Belžakienė su pusantrų metų sūneliu Algirdu Petru – į Bakčiaro rajono Vavilovkos kaimą Tomsko srityje. Po represijų G. Kindurytė sugrįžo į Lietuvą 1956 m. („XXI amžius“, 1912). Liaudies meno skyriaus archyve yra saugomi G. Kindurytės tapyba puoštų baldų piešiniai.
Šios istorijos ir likimai ramybe alsuojančiame buvusios Kauno meno mokyklos parke tarsi atgyja iš naujo. Paprastai ekskursijų dalyviai išgirsta įvairiausias istorijas ir pasakojimus, susijusius su vietovės pavadinimais, Kauno meno mokyklos ir Laikinosios Čiurlionio galerijos pastatų statyba ir architektūra, šių įstaigų kultūrine veikla, pasakojimus apie dėstytojus, mokinius bei darbuotojus. Apsilankiusieji ekskursijose parodė susidomėjimą ir prisipažino, kad juos vis paslaptingai traukė ši vietovė – iškilusi virš miesto, saugoma pelėdų su knygomis…
Kviečiame registruotis į ekskursijas čia
