Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje jau kelis dešimtmečius saugomas retai Lietuvoje aptinkamas muzikos instrumentas – liaudies muzikanto Juozo Vytauto Ričkaus sumeistrautas smuikas-garsintuvas.
Pats meistras muziejininkams, muzikologams pasakė, kad šis instrumentas dar gali būti vadinamas smuiku-gramofonu arba smuiko ir patefono hibridu. Tačiau tik susipažinus su J. V. Ričkaus anūke Rasa Klimaite-Bartkuviene (vyriausiosios dukros Jadvygos dukra) ir sužinojus tikrąjį, namuose vartotą instrumento pavadinimą – dūdsmuikis (tarmiškai – dūdsmuiki), – instrumentas tartum įgavo sielą, istoriją, daugiau spalvų, o kartu atskleidė ir jo meistro, talentingo kūrėjo, asmenybę.
Pavadinimų tikrumas – sąlyginis dalykas, ypač kai kalbama apie naujai kuriamą daiktą. Be abejo, jam reikia ir naujo pavadinimo. Mokslininkams, tyrėjams pristatydamas savo kūrinį, Juozas Vytautas Ričkus, matyt, norėjo pateikti jį rimčiau, moksliškiau, tad instrumentui parinko pavadinimą pagal jo esmę ir sudėtį: tai yra smuikas, tačiau vietoje įprasto smuiko korpuso turi gramofono ir garsintuvo dalis primenančias detales. Tad pavadinimas smuikas-garsintuvas skamba pagrįsčiau, nei tarp namiškių vartojamas žodis „dūdsmuikis“.
Juozą Vytautą Ričkų drąsiai galime vadinti sumaniu išradėju.
J. V. Ričkus buvo be galo išsilavinęs, įvairių sričių (o ypač botanikos) žinovas, inteligentiškas žmogus, tačiau savamokslis – visos jo žinios iš knygų ir betarpiško bendravimo su pačiais geriausiais skirtingų sričių specialistais, profesoriais. Muzikos klausimais jis diskutavo su prof. Algirdu Vyžintu, doc. Evaldu Vyčinu, botanikos – su Maskvos universiteto profesoriais, susirašinėjo su prof. Tadu Ivanausku. Kadangi J. V. Ričkus tebuvo baigęs 4 klases kaimo mokykloje, o bendravo su garsiausiais mokslininkais ir buvo vietos bendruomenės šviesuolis, jis, pasak anūkės Rasos, norėjo paslėpti savo „prasčiokiškumą“. Jam atrodė, kad tarmiškai ar netiksliai kalbėti prie svetimų žmonių nereikėtų. Tai iliustruoja ir jo pomėgis keisti liaudies dainų ar instrumentinių kūrinių pavadinimų žodžius, pvz., „uo kun aš tyms stielčiams padariau“ jis pakeitė į „ką aš medžiotojams padariau“, ir pan.
Grįžtant prie instrumento – vis dėlto tarp savų jis buvo vadinamas tik dūdsmuikiu. Rasa prisimena, kaip vaikystėje iš toli girdėdavo senelį griežiant dūdsmuikiu ir išties skambesys jai būdavo panašus į dūdelių muziką. Dabar ji pati saugo senelio pagamintą dūdsmuikį, kartais panaudoja jį savo vadovaujamo folkloro ansamblio pasirodymuose. Muziejinės ekspedicijos metu šiuo smuiku ji griežė iš senelio sąsiuvinuko persirašytus ir jo mėgtus liaudies muzikos kūrinius.
Įdomi ir šio instrumento sukūrimo bei vilčių patentuoti išradimą žlugimo istorija. J. V. Ričkus (1923–2009) gimė ir gyveno Petkalnio kaime, Šilalės r. Išėjęs į pensiją, turėdamas laiko, pradėjo daugiau dėmesio skirti muzikos instrumentų gamybai. Jis pasinėrė į konstrukcinius, akustinius ieškojimus, tobulino muzikos instrumentus. Pirmąjį dūdsmuikį šeimai parodė apie 1983 m. Be galo didžiavosi nauju, pagaliau pavykusiu savo išradimu. Jam buvo labai svarbu, kad instrumentas būtų originalus tiek išoriškai, tiek garsinėmis ypatybėmis. J. V. Ričkus siekė išskirti, išryškinti smuiko garsą iš kitų liaudies kapeloje skambančių instrumentų, tad didelį dėmesį skyrė tam, kad instrumentas garsiai skambėtų. Greičiausiai dėl to ir sugalvojo pritaikyti kūgio formos (garsintuvo) detalę smuikui. Beje, šią detalę J. V. Ričkus visada gamindavo iš kartono, kartais nudažydavo jį metalo spindesio turinčiais dažais. Tokiais instrumentais labai žavėjosi kiti aplinkinių kaimų liaudies muzikantai.
J. V. Ričkus iš viso yra pagaminęs apie 10 ar šiek tiek daugiau dūdsmuikių. Jais grojo vietinėje Upynos kultūros namų kapeloje, su Šilalės ir kitais muzikantais; kelis dovanojo draugams ir muzikuojantiems šeimos nariams. Smuikų-garsintuvų atsiradimu Lietuvoje susidomėjo ir etnomuzikologai – atvykdavo pas meistrą apžiūrėti, įrašyti grojimo. Netrukus J. V. Ričkus sužinojo, kad jo išradimas nėra toks unikalus, kaip atrodė iš pradžių. Pasirodo, jog labai panašiais smuikais su garsintuvo ar net tikros dūdos (metalinio pučiamojo instrumento vamzdžio) dalimi jau seniai grojama kitose tautose. Tai labai nuvylė meistrą, kuris buvo net susiruošęs patentuoti savo išradimą. Svetur pirmas tokio tipo smuikas sukurtas dar 1899 m. Londone, kur 1900 m. buvo ir užpatentuotas. Jo išradėjas – J. M. A. Strohas – pavadino instrumentą pagal savo pavardę – Stroh smuiku, arba stroviolu. Be to, panašiais smuikais, vadinamais rageliais-smuikais (horn-violin) arba net į mūsiškio dūdsmuikio pavadinimą panašiu pavadinimu – trimitais-smuikais (trumpet-violin) grojama daugelyje Rytų Europos ir Balkanų šalių. Šie instrumentai XX a. ypač populiarūs buvo Rumunijoje.
Kyla klausimas, ar tikrai J. V. Ričkus nenukopijavo kažkur jau matyto instrumento? Išgirsti apie gramofono principo, kaip kitokio rezonatoriaus, panaudojimo galimybę jis tikriausiai galėjo, bet patį instrumentą ir kaip jį sukonstruoti, tikėtina, išties sugalvojo pats. Juolab jo variantas išsiskiria tuo, kad naudojamas kartoninis kūgis, o ne metalinė dūdelė. Be to, jau nuo mažumės J. V. Ričkus buvo linkęs į techniką, mėgo konstruoti, perkurti ir tobulinti įvairius mechanizmus. Dar būdamas 10 metų jis iš metalinės konservų dėžutės ir pagaliuko pasigamino pirmąjį savo smuiką. Jam panaudojo iš avies žarnų nusivytas stygeles. Tokie smuikai liaudies kultūroje taip pat ne išimtis, tačiau kūrėjui to niekas neparodė – pats sugalvojo, kaip pasigaminti.
J. V. Ričkus kurį laiką net dirbo meno vadovu Upynos kultūros namuose, nors pagrindinis jo užsiėmimas – kolūkio sąskaitininkas, taip pat buvo tapęs ir kolūkio pirmininku.
Vėliau J. V. Ričkus gamino ir taisė įvairius buitinius prietaisus (skalbiamąsias, siuvamąsias mašinas), muzikos instrumentus (armonikas, akordeonus, sykį – net vargonus), gamino strykus, kamertonus; buvo pasigaminęs radiją ir net savadarbį traktoriuką. Visas instrumentų detales, taip pat klijus ir pan., pasigamindavo pats namie. J. V. Ričkus gamino ir kankles, tačiau kitokias, nei matė liaudyje. Jis improvizavo, seniems instrumentams taikė naujus technologinius atradimus.
Iš Rasos Bartkuvienės pasakojimo sužinojome, kad J. V. Ričkus buvo ir pagarsėjęs liaudies dainininkas. Jis su žmona Celestina dainavo etnografiniame ansamblyje, chore; jų dainas transliavo per radiją ir televiziją. Kai jiedu dainuodavo, žmonės verkdavo, pasakojo Rasa. Ji išsaugojo senelių dainų sąsiuvinius, kurie, vienam ar kitam prisiminus kokią dainą, buvo kruopščiai pildomi. Močiutė užrašydavo žodžius, o senelis pakoreguodavo kalbą, prirašydavo natas – teigė Rasa. J. V. Ričkus kurį laiką net dirbo meno vadovu Upynos kultūros namuose, nors pagrindinis jo užsiėmimas – kolūkio sąskaitininkas, taip pat buvo tapęs ir kolūkio pirmininku; paskutiniais metais dirbo elektriku.
Apie savo polinkį muzikai J. V. Ričkus anūkams pasakojo, prisimindamas labai muzikalų vyresnįjį brolį Joną, kuris jam buvo didžiulis autoritetas. Jis, sulaukęs 19 metų, mirė. Po brolio ir tėvo mirties netekties skausmą J. V. Ričkus malšino skambindamas gitara. Ja išmoko groti dar vaikystėje, kai dėl prastos sveikatos vis gulėdavo ligoninėje – groti jį išmokė medicinos sesuo. Tačiau pagrindinis, visą gyvenimą J. V. Ričkų lydėjęs muzikos instrumentas buvo pirktinis smuikas. Juo J. V. Ričkus grieždavo tiek vienas, tiek su namiškiais, tiek kapelose.
Kaip teigė R. Bartkuvienė, J. V. Ričkus turėjo absoliučią klausą. Pats, iš knygų išmokęs muzikinio rašto, be jokio instrumento, skirto garsui pasitikslinti, itin tiksliai užrašinėdavo melodijų gaidas. Jis, būdamas savamoksliu, padėjo anūkams mokytis muzikos mokykloje – viską paaiškindavo, parodydavo. Visi keturi J. V. Ričkaus vaikai (dvi dukros ir du sūnūs) labai muzikalūs, dainingi; vyriausiasis sūnus Vytautas taip pat grojo smuiku, dukra Sofija Baltrušienė – akordeonu, o iš dvylikos J. V. Ričkaus anūkų dauguma yra baigę muzikos mokyklas; vyriausioji anūkė Gaiva Šimonienė yra muzikos pedagogė. Labai muzikalūs ir meniški yra ir proanūkiai. Beje, vaikams ir anūkams jis sugalvojo grojimą pianinu palengvinantį mechanizmą. Kad visiškai maži vaikai, dar nemokantys groti, „nedaužytų“ klavišų, senelis jiems uždėdavo paties sukonstruotą prietaisą: tai buvo medinis dangtis su spalvotais mygtukais ant viršaus, o apačioje prie kiekvieno mygtuko buvo pritvirtintos „kojelės“. Nuspaudus vieną prietaiso mygtuką, suskambėdavo visas akordas. Būtent tokie buvo J. V. Ričkaus anūkų ir proanūkių vaikystės žaidimai.
Išgirdus R. Bartkuvienės pasakojimą, nekyla abejonių dėl J. V. Ričkaus visapusiškumo ir kūrybiškumo. O ką jau kalbėti apie taip ir neįgyvendintas idėjas. Pavyzdžiui, viena tokių buvo iš tuščių stiklinių butelių pasistatyti vasarnamį. Šis pastatas nuo menkiausio oro gūsio turėjo iš visų pusių švilpti, gausti.
Kad lietuviškasis smuikas-garsintuvas – dūdsmuikis – nebuvo vienintelis ir unikalus išradimas, nesunku įsitikinti. Kita vertus, nors instrumentas ir buvo tarsi išrastas antrą kartą, jis yra savitas, neįprastas, patraukiantis dėmesį, o jo meistrą Juozą Vytautą Ričkų drąsiai galime vadinti sumaniu išradėju.
