Ar esate kada nors matę ir girdėję, kaip skamba rankinis pjūklas? Lietuvoje pjūklas kaip instrumentas nebuvo plačiai paplitęs, o šiais laikais išgirsti juo griežiant – tikra retenybė. Vienas iš tokių instrumentų yra saugomas Kauno miesto muziejaus fonduose.
Muzikinio pjūklo atsiradimo istorija yra paslaptinga ir iki šių dienų vis dar neatskleista. Tiksliai nėra žinoma, kada pradėta griežti šiuo instrumentu. Manoma, kad tai galėjo būti pastebėjus, jog darbui skirtas įrankis skleidžia melodingus garsus. Vis dėlto grojimo pjūklu pradžia laikoma XIX a. pr., kai įvyko pirmas viešas pasirodymas. XX a. pr. pradėta gaminti specialius muzikinius pjūklus su rankenėlėmis ir be ašmenų. Europoje muzikinis pjūklas išpopuliarėjo apie XX a. pr., tačiau jau antroje šio amžiaus pusėje populiarumas ėmė sparčiai mažėti. Manoma, kad tam įtakos turėjo Antrasis pasaulinis karas ir jo reikmėms sunaudojamas visas plienas.
Nuotraukose matomas muzikinis pjūklas yra saugomas Kauno miesto muziejaus fonduose. Plieninis, su medine dekoruota rankena, plastikiniu antgaliu ir lankeliu pasidėti ant kojos. Ant pjūklo geležtės įspaustas užrašas: „Professional Musical Saw. Mussehl & Westphal. Creators of novelty musical instruments since 1921“. Įdomu tai, jog ši įmonė vis dar pardavinėja profesionalius muzikinius pjūklus, kompaktines plokšteles bei strykus, skirtus griežti su pjūklu. Nuotraukose matomas pjūklas priklausė liaudies muzikantui ir smuikininkui Simui Jonučiui iš Migaudės k., Tauragės r. Pjūklas pagamintas JAV, XX a. pirmoje pusėje. Šiuo pjūklu buvo grojama kapeloje kartu su kitais liaudies muzikos instrumentais.
Kaipgi reikia griežti rankiniu pjūklu? Grojama atsisėdus, pjūklo rankena tvirtai prispaudžiama keliais, o kitas galas sulenkiamas ir prilaikomas nykščiu, išlenkiant S formą. Jeigu pjūklas yra ilgas, groti galima vieną pjūklo galą tvirtai prilaikant ir prispaudus koja. Šiuo instrumentu griežti galima net atsiklaupus! Stryku švelniai braukiama iš apačios į viršų. Pjūklo ašmenys turi būti nukreipti į grojančiojo pusę. Braukant stryku ir kartu lenkiant pjūklą reguliuojamas išgaunamo garso aukštis. Strykas yra toks pat kaip smuiko arba violončelės. Kartais vietoj stryko naudojamas medinis mušiklis, kuriuo nestipriai daužoma per išlenktą pjūklą. Įdomu tai, kad muzikinis pjūklas lauke skamba visiškai kitaip nei uždaroje patalpoje. Viduje garsas sodresnis, lauke – daug plonesnis.
Griežiant šiuo muzikos instrumentu išgaunami įvairūs garsai, skambesiu primenantys tokius muzikos instrumentus kaip tereminas, smuikas arba violončelė. Muzikinis pjūklas dėl savo netradicinio skambesio dar vadinamas „dainuojančiu pjūklu“, nes išgaunamas garsas yra labai panašus į aukštą moters balsą.
Jungtinėse Amerikos Valstijose grojimas pjūklu populiarus iki šių dienų. Tai daroma ne tik gatvėse, metro stotyse ar per įvairias muges, bet ir teatruose, filharmonijose ir orkestruose, kur pjūklu atliekami klasikiniai operos kūriniai arba specialiai šiam instrumentui sukurtos aranžuotės. Atliekami įvairūs populiariosios ir liaudies muzikos kūriniai, taip pat kitų muzikos žanrų dainos. Viena iš populiariausių šiuo metu pjūklininkių – Natalia Paruz, dar vadinama „pjūklo dama“, organizuoja didelio populiarumo sulaukiančius muzikinio pjūklo festivalius.
Lietuvoje pjūklu dažniausiai griežiamos solo partijos arba grojama kapelose su kitais liaudies instrumentais. Kūrinių muzikiniam pjūklui sukūrė žymus kompozitorius Vytautas Juozapaitis. Šiandien Lietuvoje muzikiniu pjūklu griežia liaudies muzikantas Algimantas Šukys, multiinstrumentalistas Antanas Kirvelevičius, kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas, muzikantas Petras Leleika ir kiti liaudies muzikantai.
Kauno miesto muziejaus platformoje „virtualus muziejus“ rubrikoje „Liaudies muzikantų istorijos“ galima pamatyti ir išgirsti, kaip A. Kirvelevičius groja pjūklu ir kitais įvairiais muzikos instrumentais:
